|
Kad nereikėtų nieko daryti
Gediminas GRIŠKEVIČIUS
Žmonės vėl šaukiasi mikaldų, žmonės vėl gyvena baimėje, daugelis tarsi išderinti pianinai, nes... pavargo gyventi melo gyvenimą. Lietuviai apsirengę, pasipuošę tikrai daug gražiau negu briuselėnai (mačiau!), lietuviai gal net pietauja (ir puotauja!) gardžiau negu belgai, olandai ir prancūzai, bet taip pat mes, lietuviai, jau greitai 18 metų nelaisvi savo laisvėje, įsitempę, nes esame apgaudinėjami ir žeminami savo išrinktųjų, kurių devizas... daryti viską, kad... nieko nereikėtų daryti. Nieko, kitaip tariant, už ES pinigus. Spektaklyje vaidiname Lietuvą (Seimą, savivaldą, kur valdo savi!) iš tiesų tai kolaborantų, kvislingų sąmoninga, parsidavėliška politika, kurios viešai įvardyti niekas nedrįsta. Žmonės bijo. Net inteligentija virsta dvasiniais rezervininkais. Betgi ką aš rašau drįsta! Net šiluma į smilkinius tvokstelėjo šių metų lapkričio 12-osios Klaipėdos Vakarų ekspreso laikraštyje perskaičius dviejų šios kadencijos seimūnų Eligijaus Masiulio ir Vytauto Čepo mintis valstybės valdymo ir konstituciniais klausimais. Štai LR Seimo nario V. Čepo mintys:
Lietuvoje trūksta ne rėksnių, piketuotojų, nerealius reikalavimus valdžiai žeriančių nepatenkintųjų, o sveikų iniciatyvų, inteligentijos dalyvavimo valstybės valdyme.
Žinoma, pati sistema kalta, kad nėra piliečių iniciatyvos, inteligentai į tą košę nelipa, o ta rėksnių masė įtakos jokios neturi.
Dabar Seimas vegetuoja, mažumos Vyriausybė nesugeba atlikti jai pavestų funkcijų, tad parlamentas galėtų pats save paleisti. Į šios kadencijos Seimą žmonės išrinko labai daug populistų, kiti vien savo verslu rūpinasi, racionaliai dirbančių labai nedaug, jėgų nepakanka. Daug kas tiesiog dėjo skersą. Reikia sukurti rimtą visuomeninę instituciją, kuri kvėpuotų kiekvienam parlamentui į nugarą, galėtų jį atšaukti, kontroliuoti. Dabar politikų reguliavimo svertai skendi tirštame rūke.
Gan drąsiai, principingai savo nuomonę argumentuoja ir buvęs Klaipėdos universiteto auklėtinis, baigęs politologijos mokslus E. Masiulis: šalies Konstituciją jau laikas keisti. Ji buvo priimta gūdžiais laikais, kai mes bijojome sovietinės valdžios. Dabar laikai pasikeitė, todėl senos normos atgyveno. Lietuvoje politinė sistema pradėjo išsigimti, tad Konstitucija nebeatitinka laikmečio situacijos.
Dabar visuomenė į valstybės valdymą įsikišti gali labai minimaliai. Todėl vis mažiau žmonių ir ateina balsuoti, rinkėjai negali dalyvauti politiniame gyvenime. Mes vis klausiame, kodėl Lietuvoje nėra aktyvios pilietinės visuomenės? Todėl ir nėra piketuok, streikuok, tačiau niekas nesikeis. Žmonės spjauna į valstybę ir bando kapstytis patys.
Teigiamu postūmiu jau galima laikyti iniciatyvą įtvirtinti teisę piliečiui kreiptis į Konstitucinį Teismą. Kol kas tai padaryti gali tik Seimas, jo nariai, Vyriausybė ar prezidentas.
Pavyzdžiui, įstatymo leidybos teisę turi ir piliečiai, tačiau reikia surinkti net 50 tūkst. parašų. Tai per aukšta kartelė. Kitas neva piliečiams skirtas instrumentas Seimo Peticijų komisija, kuri nagrinėja žmonių skundus dėl, jų manymu, netinkamų įstatymų. Tačiau niekas Seime nenori vadovauti šiai komisijai, nes 99 proc. skundų atmetami. Ta komisija tik akių dūkimas.
Seime buvo pradėta kalbėti apie vadinamųjų vienmandatininkų atšaukimo iš parlamento įteisinimą, tačiau visi dokumentai jau baigia sudūlėti stalčiuose.
Šias (gal diskutuotinas) mintis parinkau todėl, kad jos liudija, jog debilmetis viršūnėse jau nusibosta ir patiems politikams. Norisi drąsinti žmones. Norisi, kad lietuviai nesišauktų Mikaldos, nepavydėtų mirusiems, o aktyviai, aistringai pakovotų už save ir vaikų ateitį.
Palanga
© 2007 XXI amžius
|