Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Nuomonės
Pasaulis
Pozicija
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Partinės televizijos cenzūra

Iš Vytauto Landsbergio interviu TV3 televizijos laidai „Savaitės komentarai“. Laida, įrašyta 2007 11 09, transliuota nebuvo

Žurnalistas: Kaip vertinate Laikinosios Seimo komisijos Juro Abromavičiaus žūties aplinkybėms tirti išvadas?

V. Landsbergis: Komisija surinko nepaprastai vertingos, iki šiol nežinomos medžiagos apie Juro Abromavičiaus žūtį ir galimas priežastis, motyvaciją, kodėl kam nors reikėjo jį nužudyti. Tačiau Komisija iš esmės netyrė paties svarbiausio dalyko – Juro Abromavičiaus žūties. Kodėl? Man sunku pasakyti. Arba dėl negabumo, arba sutriko gavusi tokią medžiagą. Komisijos dauguma pasirodė nepajėgi su tuo tvarkytis ir nuėjo iš anksto suplanuotu keliu – kaip buvo užsakyta jau projektuojant užduotį, kaip ir ką buvo numatęs ir norėjo gauti Artūras Paulauskas.

O štai Juro Abromavičiaus nužudymo galimos motyvacijos, kokios iškyla iš tos medžiagos. Pirmoji: tai senas kivirčas ir įtarimai, kurių turėjo kai kurie savanoriai prieš J. Abromavičių nuo 1993 metų, kai jis dirbo Savanoriškoje krašto apsaugos tarnyboje ir buvo Kauno padalinio vadovas. Tada buvo kilę įtarimų ir dėl kai kurių jo poelgių, ir dėl galimos praeities – minint Linksmakalnį. Antras galimas motyvas, kuris atrodytų labai realus, tai jau dirbant Valstybės saugumo departamento Kauno skyriuje jo vykdyti tyrimai ir veikla prieš kai kurių Kaune dirbusių Valstybės saugumo departamento pareigūnų veiksmus. Kaip sakiau, medžiaga labai vertinga, joje reikėtų atkreipti dėmesį ir į generolo Arvydo Pociaus parodymus, kuris tada daug ką matė ir girdėjo iš savanorių, nors atvyko į Lietuvą jau po J. Abromavičiaus nužudymo. Matyt, daug kas buvo kalbama. Ypač svarbūs yra Jono Maskvyčio parodymai. Galiu paskaityti, ką liudijo Jonas Maskvytis šių metų sausio 23 dieną apie [J. Abromavičiaus] darbą saugume:

„Dirbdamas tame saugume jis pradėjo skųstis man, vienam kitam, kurie nuo pat pradžių pasitikėjo mumis. Jis pradėjo skųstis! Jis saugume atliko tokias pareigas – sekė kontrabandą: spiritą, cigaretes, bet kokią kontrabandą. Jis sekdavo tą kontrabandą, o kai reikdavo imti kontrabandininkus, tas „fūras“, į tą visą paėmimą jo neimdavo. Į tą, taip sakant, kur suėmei, konfiskavai, pasodinai. Į tą dalyką jo visiškai nepriimdavo. Ir jisai norėjo, matyt, ištirti šitą dalyką. Jis lindo, jis pats pasakojo taip, čia jo žodžiai. Jis lindo į duomenų bazę kompiuteryje, ten kažkokius dokumentus tikrino, ir jį užtiko. Jis, atvažiavęs į VII fortą, ne man vienam – daugiau buvo žmonių – skundėsi: sako, mane pagavo lendant į tas jų duomenų bazes. Jis ieškojo tų mašinų, kurios turėjo būti konfiskuotos, daug dirbo ir jų nerado. O ten buvo baisūs pinigai. Jeigu tu nekonfiskuoji, neatimi, nepasodini, tai tu paimi daug pinigų. Ir jis sekė. Jis sako dabar: nežinau, kas bus. Jau dabar nežinau kas, nes, sako, mane pagavo tą dalyką tiriant. Ir kas buvo, mes matome“, – sako Jonas Maskvytis.

Tai viena galimų versijų, bet labai rimta versija, nes [pateikta] prieš pat nužudymą, kai J. Abromavičius buvo atleistas ir iš saugumo.

Komisija aiškina, kad jis savo noru išėjo.

Savo noru [iš kariuomenės] jis išėjo parašęs pareiškimą po to, kai buvo atliktas tyrimas. Po įvykių miške dėl jo elgesio buvo atliktas tyrimas ir ministras Audrius Butkevičius atleido jį iš kariuomenės. Taigi po oficialaus tarnybinio tyrimo, kurio rezultatatas tikriausiai yra, jeigu Komisija ar kas nors tirtų.

Dabar J. Maskvyčio patirtis po to, kai jį vis dėlto nuteisė, ir jis buvo kalėjime. Jau 2000 metai. „To „saugumo“ kalėjime buvo daug. Grįžus vėl saugumas skambina man jau iš kalėjimo grįžus. Grįžus iš kalėjimo saugumietis paskambina – nežinau nei vardo, nei pavardės, toks garbiniuotas. Susitinkam. Ir vėl J. Abromavičius. Aišku, niekas neištirta, Bražuolė, Abromavičius. Tai sakau: klausykit, kiek galima? Tai [jis] sako: mes žinome, kad tai padarė struktūra. Man taip pasakė saugumietis, man atrodo, jis – karininkas ar dar koks aukščiau. „Mes žinome, kad tai padarė struktūra.“ Bet, sako, ne saugumas, o Antras departamentas! Tai kaip čia dabar, juoktis? Dabar jisai [Abromavičius] neša žinias Antram departamentui, pavyzdžiui, ant saugumo, ką išdarinėja, kokią kontrabandą varė, visas Kaunas tada žinojo, ką išdirbinėja Kauno saugumiečiai. Ir mergom prekiavo užsienyje, o apie kontrabandą – ten cigarečių ar alkoholio – tai iš viso nekalbėsim, kokie ten milijonai ėjo. Ir dabar jisai žudys, tas departamentas? Dėl ko?“

Štai kaip J. Maskvytis kalba: autentiškai ir labai įtikinamai. Jo paliudijimai ypač nuoširdūs ir tiesūs. Tai antroji versija arba motyvacija.

Trečioji – tai ryšiai su Krašto apsaugos ministerijos Antruoju departamentu ir dėl Bražuolės, apie ką daugiausiai kalbama. J. Maskvytis tuo visiškai netiki. Jis sako, dėl Bražuolės visi klausinėja, ir mes klausinėjom, tyrinėjom, kas ką žino, o jeigu jis, Abromavičius, ką žinojo, tai galėjo tiesiai pateikti saugumui, kuriame buvo dirbęs. O kodėl nepateikė, kodėl dirbo su Vilkeliu Krašto apsaugos ministerijosAntrame departamente, – štai klausimai. Dėl Bražuolės J. Maskvytis mano, kad V. Landsbergio nuomonė yra teisinga – kad tuo buvo suinteresuotos Rusijos slaptosios tarnybos.

Ketvirtas galimas motyvas – tai verslo dalykai. Minimas degalų transportavimas į Padniestrę J. Abromavičiui organizuojant ir pasitelkiant buvusius savanorius, kurie lydėdavo. Kas nors turėtų tirti. Buvo ir Kauno savanorių skundas dėl J. Abromavičiaus, kaip jie sako, finansinių machinacijų, kurį buvo gavusi Lietuvos savanorių kūrėjų sąjunga, jos pirmininkas A. Petrusevičius. Jis perdavė Generalinei prokuratūrai. Tikriausiai, tai yra Generalinėje prokuratūroje. Irgi turėtų būti patikrinta, koks buvo Kauno savanorių skundas ir dėl kokių finansinių dalykų.

Gali būti ir dar daugiau, bet turėtų būti atsakyta [į viską]. Kai kurie tų dalykų liudytų apie J. Abromavičių labai padoriai, jeigu jis ėmėsi kovos prieš Saugumo departamento „stogus“ ir biznį su kontrabanda. Kai kurie kiti yra tam tikri šešėliai. Būtų gerai irgi išaiškinti, kad J. Abromavičiaus vardas liktų garbingas.

(...)

Man esminis dalykas yra J. Maskvyčio paliudijimas apie J. Abromavičiaus pastangas Kauno saugumo padalinyje stabdyti bendradarbiavimą su kontrabandininkais. Ir kad jis buvo pagautas įsilaužęs į kompiuterį, duomenų bazes.

Dabar tyrimas yra atnaujintas, ar ne?

Aš to nežinau. Bet kodėl tyrimas nevyko visą laiką? Kodėl? Jis vyko, bet kartais iš tikrųjų nevyko. Kol jam dar vadovavo A. Paulauskas, jis nevyko kaip tyrimas, bet kaip politinė propaganda. A. Paulauskas pradėjo viešinti pavardes ir daryti politizavimą. Tada Seimas įsteigė savo komisiją, vadovaujamą S. Kakčio, kad vis dėlto būtų renkami duomenys be išankstinio nusistatymo. O išankstinis nusistatymas tęsiasi ligi šiol. Jeigu jums įdomu, čia dar [anksčiau už pakaunę] prieš pustrečių metų – 1991 m. vasaris, po Sausio įvykių. KGB užsienio šaltinis (zakordonnyj istočnik), kai kur vadinamas ir agentu, „Kliuger“ slapyvarde, kalbasi su Kazimiera Prunskiene, buvusia premjere, apie jos vadovaujamos opozicijos atėjimą į valdžią. Arba per neeilinius rinkimus, arba įvedus „prezidentinį valdymą“, ir toliau yra ši Kliugerio mintis: „Reikėtų siekti išardyti ir politiškai sukompromituoti ekstremistines ir separatistines grupuotes“. [Tai būtų tie, kurie nori atsiskirti nuo Sovietų Sąjungos.] Kliugeris mano, kad Vakaruose įtikinamai nuskambėtų motyvuotas Landsbergio grupuotės apkaltinimas ginkluoto pasipriešinimo organizavimu ir skatinimu. Siekis tęsiasi iki šiol. Matote ir dabar – KGB idėja [Seime] vedama toliau.

© 2007 „XXI amžius“