|
Apie LKD laidotuves
Baigiantis metams ir vis labiau artėjant prie naujųjų Seimo rinkimų, politikai suskumba persigrupuoti jiems naudinga kryptimi. Seimo balsavimo buldozerio teroristais išvadinta Tėvynės sąjunga jau paskelbė apie Tautininkų sąjungos prijungimą. Netrukus toks pat likimas laukia ir Lietuvos krikščionių demokratų (LKD, buv. LKDP) šeštadienį, gruodžio 15-ąją, LKD vadai pasiūlys partijos suvažiavimo delegatams pritarti LKD jungimuisi su Tėvynės sąjunga. Taip bus užbaigta šimtametė šios partijos istorija, nors dar neseniai jos vadovai nuolat pabrėždavo partijos istorinę misiją ir reikšmę Lietuvai.
Ar laimės šis naujasis politinis junginys? Ar atsiras Lietuvoje nauja politinė dešinioji jėga? Ar už atskiras partijas paskutiniuose savivaldybių rinkimuose balsavusių rinkėjų balsai susidės? Tikrai ne. Juk jungiasi dvi ideologiniu požiūriu gana skirtingos partijos. Tas skirtumas ypač išryškėjo tada, kai vadovavimą Tėvynės sąjungai iš Vytauto Landsbergio perėmė Andrius Kubilius būtent tada partijoje suklestėjo liberalioji ideologija, tautinės nuostatos visiškai išblėso. Galima pastebėti, kad bendroje koalicijoje (1996 2000 metais) dirbusios abi partijos politinius klausimus sprendė labai sunkiai, jausdamos didelį priešiškumą viena kitos pozicijoms. O juk tada bent idėjinės abiejų partijų pozicijos sutapo. Per paskutiniuosius septynerius metus abiejų partijų pozicijos labai nutolo ir todėl joms (tiksliau jų vadams) bus dar sunkiau dirbti kartu. Bet, kaip sakoma, bendri interesai (šiuo atveju, labiau asmeniniai patekti į Seimą) gali ir padėti susiklijuoti (aišku, tik dirbtinai) dviem viena nuo kitos nutolusioms politinėms jėgoms. Tas susijungimas, atrodo, teikia viltį iš politinio žemėlapio beveik dingusiems krikščionims demokratams, per tą laiką patyrusiems ir vidinių nesutarimų, ir susiskaldymą (ne jungimąsi, kaip būdavo planuojama ir skelbiama), pagaliau ir savo pozicijų praradimą. Nepadėjo ir partijos linijai kenkusių narių pašalinimas iš partijos. Visos tos bėdos buvo užprogramuotos jau partijos kūrimosi pradžioje, kai nukrikščionėjusiems veikėjams buvo leista įsitvirtinti partijoje, o okupacijos metais užgrūdintų kovotojų, per visus negandų metus išlaikiusių krikščioniškąją demokratiją, pozicijos buvo tolydžio silpninamos arba ir visai jų paslaugų atsisakyta. Vidiniai nesutarimai, konfliktai ir skaldymas toks buvo paskutinių KGB padalinio Lietuvoje vadų planas siekiant sužlugdyti ir sunaikinti LKDP. Ir jis sėkmingai įvykdytas. O baigiamasis laidotuvių akordas nuskambės dabar. Kaip visada, jį atliks dešinieji savo rankomis.
Tėvynės sąjungos vadovai mėgsta priminti pavyzdį, kaip Estijoje jungėsi dvi centro dešiniosios partijos į vieną. Jos ilgai derėjosi dėl pavadinimo, kol vis dėlto pasiliko prie pirminio varianto pavadinime išliko abi partijos. Tačiau Lietuvos atveju reikalas sudėtingesnis čia jungiasi palyginti jauna, nors ir laikinai turinti didesnį politinį svorį partija su šimtametę istoriją turinčia partija, ir net lygiavertis abiejų partijų pavadinimų sudėjimas į vieną būtų skriauda istorinei partijai. Estijos atveju susijungė dvi šių laikų partijos, jų abiejų istorija prasidėjo tik po 1990-ųjų metų. Lietuvoje krikščionių demokratų partijos pavadinimas lieka antroje vietoje, į pirmą vietą iškeliant Tėvynės sąjungą. Be to, istorinės LKDP įtraukimas į jungtinės partijos pavadinimą, reikia manyti, yra tik laikinas, nes pavadinimo gremėzdiškumas tikrai negarantuoja jo ilgalaikio išlikimo. Reikia omenyje turėti ir tai, kad nuo partijos pavadinimo jos ideologija labai priklauso. Pavyzdžiui, Europos liaudies partija virtę krikščionys demokratai daugeliu atvejų tik kildina save iš buvusių krikščionių demokratų dažniausiai tai liberalios pasaulėžiūros žmonės (į ją priimami net, pavyzdžiui, musulmonai, judėjai). Su Katalikų ar kokia kita krikščioniška Bažnyčia Liaudies partija faktiškai nebeturi jokio ryšio. Beje, panašų atvejį (virtimą Liaudies partija), t.y. krikščionių demokratų susinaikinimo atvejį, anksčiau jau buvo siūlę kai kurie liberalieji LKDP aktyvistai, dabar pelningai veikiantys kitose partijose.
Lygiaverčio TS ir LKD susiliejimo tikrai nebus tai tik iliuzija. Pernelyg skiriasi šios partijos savo dydžiu, įtaka ir reikšme. Apie jokią naują Lietuvos viziją partinės sujungimo operacijos (vienos partijos implantavimo į kitą) chirurgai nekalba: svarbu pasiskirstyti vietas būsimame Seime dviems trims LKD vadams. Tokia yra partijos pardavimo kaina. O toliau, reikia manyti, vyks jau įprastas procesas mažesnioji partija (LKD) bus praryta didesniosios partijos (TS). Tėvynės sąjungos vadai tuo suinteresuoti ir visiškai patenkinti savo mažesniųjų partnerių parsidavimo sąlygomis. Mažesniųjų vadai irgi patenkinti: už partijos sunaikinimą (prijungimą) užsidirba dvi tris vietas būsimajame Seime. Labai pragmatiškas sandėris, kurį bažnytiniams žmonėms (eiliniams LKD nariams), taip pat ir beišmirštantiems išeivijos krikščionims demokratams bus nesunku paaiškinti, kaip išmintingai parengtą partijos strategiją sunkiomis išgyvenimo sąlygomis. Ir sunkiai dirbti nereikės, ir vaisius po metų sau nusiraškys. Nuslepiant, kad vyksta LKD ir buvusios LKDP laidotuvės. O turint galvoje tai, kad nuo LKD atsiskyrusi, tiksliau, LKDP susijungimui su V. Petkaus ir K. Bobelio Krikščionių demokratų sąjunga nepritarusi Lietuvos krikščioniškosios demokratijos partija faktiškai irgi yra žlugusi, krikščioniškoji demokratija Lietuvoje patirs visišką fiasko. Nebent kas nors įkvėptų pastarajai gyvybę.
Kartais galima išgirsti LKD skyrių narių ar jų pirmininkų nusiskundimus: Mes negalime pakliūti į spaudą. Spaudai neįdomu, ką galvoja krikščionys demokratai. Deja, reikia tiesą pasakyti buvo siūlyta partijos vadovams, kad XXI amžius gali atstovauti krikščionims demokratams, gali pateikti plačią informaciją apie jų veiklą, jų darbus (jeigu jų yra daroma). Tas ir buvo ilgą laiką daroma XXI amžiaus puslapiuose, ypač prieš savivaldybių rinkimus, buvo spausdinami tada suaktyvėjusių krikščionių demokratų pasisakymai, įvairūs straipsniai ir pan. XXI amžius seniai galėjo būti krikščionių demokratų pozicijas ir nuostatas reiškiančiu laikraščiu. Bet LKD vadovybė XXI amžių ne tik nepakviečia, bet ir neinformuoja, kada vyksta partijos konferencijos, suvažiavimai, tarybos posėdžiai. Matyt, kad nepaisant ilgalaikių kalbų apie partijos atsinaujinimą, į priekį nebuvo pažengta nė per žingsnį
Gal jie norėtų, kad apie jų gerą veiklą gerai rašytų Lietuvos rytas ar Respublika? Bet tikriausiai LKD vadai žino šių dienraščių magnatų požiūrį į juos. Tad kodėl nė vienam LKD vadovui nerūpėjo turėti savo laikraštį, pavyzdžiui, kad ir XXI amžių? Ėjo kalbos, kad jie taip elgėsi kai kurių įtakingų asmenų paveikti. O ar jie neturėjo savo galvos? Atsinaujinusieji LKD vadovai klysta, kad XXI amžius reklamuos juos veltui ir be saiko, lyg laikraštis būtų milijonierius. To daryti nesirengiame. Juo labiau kad ilgametis LKDP ir LKD narys, netgi vienas iš vadovų buvo padaręs didelę žalą laikraščiui: vieno išeivijos fondo skirta didelė parama dėl jo negražių machinacijų atėjo ne į XXI amžiaus sąskaitą, o į LKDP ir tuomet jos (tiksliau jo paties) leidžiamo laikraščio Apžvalga sąskaitą. Kad ir kiek ieškojome teisybės pas ponus krikščionis demokratus, jos taip ir neradome pinigų, o ypač didelių pinigų, geismas yra per didelis, kad tarnautų bendradarbiavimo idėjoms.
Turint galvoje, kad ir Tėvynės sąjungos vadovai, labai pradžiuginti savo kylančiais reitingais (kurie prieš rinkimus turi tendenciją pasikeisti), irgi negalvoja apie savo spaudos plėtojimą, galima spėti, kad suvienyta partija labiau pasikliaus žaidimais viršūnėse, bet ne rėmėjų ieškojimu su spaudos pagalba. O gal TS vadas galvoja, kad jis daug balų gaus už savo susitaikėlišką politiką su vadinamųjų socialdemokratų naujaisiais vadais? Gal ją labai išgiria didžioji (bulvarinė) spauda, o toks mažas XXI amžius nereikalingas didžiajai partijai? Tad sujungtos partijos perspektyvos einant į mases neatrodo realiomis reitingus bus bandoma pakelti pokiliminiais partiniais žaidimais.
Matant rengiamas krikščionių demokratų laidotuves, reikėtų jų vadų paklausti ar galima už vietą Seime parduoti partiją? Ir ne bet kokią, o turinčią 100-metę istoriją (nors ir nepilną, sutrukdytą ilgų okupacijos dešimtmečių)? Ar galima įsivaizduoti, kad tam pritartų ar šitaip pasielgtų didieji Europos krikščionys demokratai Roberas Šumanas, De Gasparis, pagaliau visus valdžios svertus Vokietijos politikoje praradęs Helmutas Kolis? Neslėpkime nuo visuomenės ir ypač nuo paprastų krikščionių demokratų, kad susijungimo su TS priežastis tėra tik minėtas pragmatiškas tikslas. Bet ateis dar kiti rinkimai, ir koks nors krikščionis demokratas, už nedidelę savo partijos pardavimo kainą įtrauktas antruoju (ar penktuoju) į bendrą rinkimų sąrašą, apskritai net nebus įtrauktas į tuos sąrašus. Ne tik į pirmąjį dešimtuką nepasiūlytas, bet ir išvis nesiūlomas. Taigi partija bus tiesiogine to žodžio prasme parduota už ketverių metų pasisėdėjimą Seime. Jeigu dėl tokios taktikos Seime atsirastų koks nors R. Šumano kalibro politinis veikėjas, sugebantis didžius darbus mūsų valstybės politikoje nuveikti, gal tai ir būtų pateisinama. Bet to, deja, tikrai neatsitiks. Nebus nei savojo A. Stulginskio, nei M. Krupavičiaus.
© 2007 XXI amžius
|