|
Pagalba kunigams ypač tiems, kuriems sunkiausia
Taip pavadintą darbinį seminarą Tailande, netoli Bankoko, neseniai surengė Azijos vyskupų konferencijų federacija. Savaitę trukusiame seminare dalyvavo 68 vyskupai iš dvylikos Azijos valstybių. Jie nagrinėjo, kaip padėti kunigams sunkiuose jų gyvenimo tarpsniuose. Apžvelgsime keletą seminare išsakytų minčių.
Kunigai yra artimiausi vyskupo bendradarbiai, su kuriais jis dalijasi sielovados rūpesčiais ir atsakomybe. Kunigai beveik savaime tampa vietinės bendruomenės ašimi, bendruomenės religinio gyvenimo vadovu, tikinčiųjų atrama sunkumuose. Tačiau ką daryti, jei pats kunigas kenčia nuo depresijos ir kitų psichologinių patologijų, serga alkoholizmu, kenčia nuo vienatvės. Ką daryti, kai kunigas pasiduoda karjerizmui ir ambicijoms, malonumų ar materialinės gerovės ieškojimui? Kaip elgtis su kunigais, kurie nebesugeba atsispirti vartojimui ar televizoriui? Ką patarti kunigui, kuris nelaimingai įsimylėjo arba prarado motyvaciją, nebemato savo darbo prasmės? Kaip sustiprinti kunigą, kuris pervargsta ar nebeatlaiko visuomenės spaudimo? Juk kunigas pats savaime nėra nei atsparesnis, nei silpnesnis už bet kurį kitą žmogų.
Pirmiausia vyskupai, asmeniškai pažįstantys savo diecezijos kunigus, bando atsakyti į šiuos klausimus ir rasti išeitį, tačiau atsakymai turi rūpėti ir visai tikinčiųjų bendruomenei. Turi būti rūpinamasi kunigų fizine ir psichine sveikata, tačiau kitaip negu pasaulietinė žiniasklaida, kuri dažnai skiria neproporcingą dėmesį kunigų seksualiniam elgesiui, visiškai ignoruodama kitus jo gyvenimo aspektus. Kartais publikacijose galima įžvelgti piktdžiugą, kad kuris kunigas susimovė. Tokios publikacijos siekia šokiruoti, pateikti sensaciją, bet nepadeda suvokti ir išspręsti problemos.
Yra daug įtampos šaltinių kunigo gyvenime vieną įtampos šaltinį būtų galima pavadinti dvasiniu. Jau Evangelija leidžia suprasti, kad būti krikščionimi reiškia būti prieštaravimo ženklu pasaulyje. Kunigams dėl jų tarnystės bendruomenei pobūdžio tas ypač galioja. Viena vertus, kunigas visuomenėje yra labiau matomas bei stebimas negu kitas tikinčiųjų bendruomenės narys ir todėl jam tenka atlaikyti didesnį spaudimą. Antra vertus, jis nėra labiau apsaugotas nuo suklydimų negu bet kas kitas. Kas atsitinka, kai kunigo elgesys neatitinka tų (galbūt nerealių) lūkesčių, kurie buvo išreikšti jo atžvilgiu? Yra daug galimybių. Jis gali pajusti perdėtą kaltės jausmą ir nepilnavertiškumą arba, priešingai gali sumažėti moralinis jautrumas. Abi šios galimybės yra savaip klaidingos ir nepageidautinos.
Kitas įtampos šaltinis yra parapijos administravimas. Parapijos retai būna vientisos. Dažnai jos būna sudarytos iš įvairių grupių, turinčių skirtingus kultūrinius poreikius. Rasti tarp jų kompromisą, susikalbėti su kiekviena grupe kainuoja daugybę pastangų ir neretai tos pastangos nebūna sėkmingos.
Dar vienas įtampos šaltinis yra visuomenės ir kartų kaita. Gerai žinoma, kad vyresni žmonės neretai jaučiasi izoliuoti ir atsilikę, nes nepajėgia išmokti naudotis dabartinėmis technologijomis, suprasti jaunų kartų aprangos, mąstymo ir kitų įpročių. Jie jaučiasi nereikalingi, negali perduoti sukauptos patirties. Tai galioja ir kunigams.
Dar kitas įtampos šaltinis yra kunigo statusas bendruomenėje. Kunigai gali būti pastatyti ant pjedestalo, tarsi priskirti aukštesnei kastai. Arba, priešingai, gali pakliūti į radikalios antiklerikalinės kritikos taikiklį ir būti paverstais žemesnės kastos nariais. Abi šios tendencijos nėra geros kunigas neturi būti nei virš bendruomenės narių, nei žemiau jų, jis turi būti bendruomenėje. Dėl to, kad jam tenka liturgijos ir dvasinio vadovavimo atsakomybė, jis netampa kitokiu negu kiti. Nuo kunigo statuso bendruomenėje priklauso ir kita problema vienatvė, nepaisant to, kad galbūt visą dieną jam teko bendrauti su žmonėmis.
Galiausiai yra įtampos, susijusios su Bažnyčios struktūra ir gyvenimu. Kunigas gali nesutarti su kitais kunigais ar vyskupu, jam gali būti nesuprantama kuri nors doktrinos arba liturgijos dalis, jis gali manyti, kad jo vaidmuo yra kitoks, negu kad iš jo laukiama. Kunigas savaime neturi visų atsakymų į visus klausimus.
Azijos vyskupų kelti klausimai yra aktualūs ir kitų kraštų Bažnyčioms. Tai liudija Italijoje, Paduvos vyskupijoje, 2004-2005 metais atliktas kunigų sociologinis tyrimas. Buvo apklaustas 321 kunigas (visoje vyskupijoje tuo metu buvo 806 kunigai), aktyviai dirbęs sielovadoje parapijose, mokyklose, ligoninėse, kalėjimuose. Tyrimo autoriai psichologas, sielovadininkas ir demografas ieškojo atsakymo į šį klausimą: kas nulemia asmens krizę, kuri kartais vadinama perdegimu: asmuo, daugybę metų atsidavusiai dirbęs savo artimo labui, vieną dieną pasijunta visiškai be jėgų, energijos ir nebegali padėti artimui, kartais nebegali net galvoti apie tai. Tai būtų galima pavadinti nusivylusio gerojo samariečio sindromu. Šis sindromas yra gerai žinomas, pavyzdžiui, ir medicinos darbuotojams, slaugytojams. Tyrėjai pabandė sugrupuoti ir apibendrinti būtent kunigams būdingus išsekimo motyvus.
Pagal apklausos duomenis galima išskirti šešias grupes. Pirmajai grupei priklauso 124 kunigai, kurių būklę geriausiai apibūdina teiginys viskas yra gerai. Antrajai grupei priskirtini kunigai, kurie jaučia visišką emocinį išsekimą, asmenybės devalvaciją ir nesijaučia realizuojantys savo galimybes. Tai yra perdegėliai, kurių irgi buvo 124. Trečioji grupė, kuriai priskiriami 28 asmenys, yra nepatenkintieji jie nesijaučia išsekę, bet nesijaučia ir save realizuojantys. Ketvirtoji 19 asmenų grupė pavadinta pavargusiais: jaučiasi išsekę, tačiau save realizuojantys. Penktoji 12 asmenų grupė darbininkai jie nesijaučia išsekę, jaučiasi save realizuojantys, bet kartu kunigystę suvokia kaip darbą ir religinių paslaugų teikimą. Šeštoje grupėje, į kurią pateko 14 kunigų, pavadintoje Veiksmingi kenčiantieji tai kunigai, kurie yra išsekę, save realizuojantys, bet kartu jaučia stiprų nepasitenkinimą dėl savo statuso ir būsenos.
Apibendrinus kunigų atsakymus, galima išvardinti kelias perdegimą sukeliančias priežastis: pernelyg didelis darbo krūvis dėl kunigų skaičiaus mažėjimo per pastarąsias dešimtis metų. Dėl mirties ar senatvės mažėjant sielovadoje dirbančių kunigų skaičiui, likusiems tenka jį kompensuoti.
Dažnai prisideda kitas faktorius: jausmas, kad tai, ką siūlai, netinka žmonėms, neatitinka jų poreikių, kad ne tik tikintieji, bet ir kiti kunigai yra abejingi arba nesupranta tavo iniciatyvų, rūpesčių.
Dar vienas kunigų įvardintas faktorius yra savo statuso ir identiteto erozija, į kurią įeina klausimai apie celibato prasmingumą, santykius su hierarchija. Pagal amžių labiausiai perdegti rizikuojančių kunigų grupei priklauso asmenys iki 30 metų.
Azijos vyskupams rūpėjo galimybė sukurti strategijas, kurios prevenciškai sutrukdytų kunigui perdegti, o jau pakliuvusiam į tokią būseną padėtų išeiti. Senas būdas padėti kunigui, kuris parapijoje pateko į neigiamą įvykių ir santykių dinamiką, yra jo perkėlimas į kitą parapiją, kur jis gali pradėti viską iš naujo. Tačiau šitaip galima išspręsti tik kai kurias kunigo problemas. Kitos problemos yra susijusios su pačiu faktu, kad jis yra kunigas, arba su kunigo asmeniu ir gyvenimu. Antai jei kunigas alkoholiku tapo dėl vienatvės, emocinio išsekimo, motyvacijos stokos, vargu ar jam padės perkėlimas į kitą vietą, moralizavimas ir drausminimas. Į tokias problemas reikia žvelgti daug plačiau.
Pranešimus seminare skaitę prelegentai pakartojo senas tiesas: visa ko pamatas yra kunigo tapatybės dvasinės, žmogiškos, psichologinės formacija. Įvairaus pobūdžio vidiniai konfliktai kunigą daro silpnu, pažeidžiamu, irzliu, nepasitikinčiu, bijančiu, nesusivaldančiu, agresyviu, pasyviu, dėl to jis nesugeba atvirai pažvelgti į savo silpnybes.
Tad kunigo formacija turi būti orientuota būtent į atvirumą su savimi, kolegomis, draugais, dvasios vadovu, vyskupu. Atvirumas yra vienas iš tų pagrindinių būdų, kurie leidžia žengti pirmąjį žingsnį ir atveria galimybę išspręsti sunkumus. Atvirumas yra susijęs su dėmesingumu sau. Jei kunigas neišmoks atpažinti jausmų, emocinių poslinkių savyje, tai vargu ar atpažins juos ir kitame. Jausmų atpažinimas leidžia juos kontroliuoti, suvokti jų prielaidas ir pasekmes, leidžia, pavyzdžiui, nepasiduoti koketavimo ir viliojimo žaidimui. Svarbu pabrėžti, kad kontroliavimas nereiškia ignoravimo, neigimo, nuvertinimo.
Pamatinis faktorius kunigo gyvenime yra draugystės ryšiai. Šimtai pažinčių negali užpildyti šio poreikio ir ištirpdyti vienatvės jausmo. Atsiradus tikrai draugystei, neretai kunigo gyvenime daug problemų, įtampa tiesiog dingsta, jame užgimsta taika. Tačiau nereikia supriešinti celibato ir draugystės. Priešingai, brandi draugystė sudaro sąlygas brandžiai išgyventi celibatą. Tad kunigo formacija negali aplenkti bendravimo ugdymo.
Kunigo gyvenimas turi būti lydimas nuolatinės maldos bei vidinio dvasinio gyvenimo. Juk celibato išlaikymui nepakanka fizinės disciplinos, psichologinių motyvacijų. Kunigo formacija turi jam perteikti Bažnyčios išmintį ir žinias apie dvasinį gyvenimą. Jei kunigo dvasinis gyvenimas sustojo, tai vyresnieji, vyskupai turi padėti jam jį atgaivinti.
Vyskupo vaidmuo kunigo gyvenime turi nepaprastą reikšmę. Nuo to, kaip vyskupas įvertins kunigo sunkumus ir problemas, priklausys ir jo siūlomos išeitys. Iš vienos pusės, kunigas neturi pasiduoti iliuzijai, kad suaugęs žmogus visas problemas turi išspręsti pats, antra vertus, vyskupui tenka atsakomybė išmintingai patarti kunigui. Kunigo problemos sprendimas turi būti tiek individualus, tiek kolektyvinis. Beje, dėl to vyskupas turi gerai pažinoti savo diecezijos kunigus, nuolatos aplankyti seminarijoje besiruošiančius kandidatus.
Formacijos svarbą kunigo gyvenimui rodo ir aukščiau pristatytas kunigų sociologinis tyrimas Paduvos vyskupijoje. Buvo pastebėtas aiškus teigiamas ryšys tarp kunigo išsilavinimo ir to, kaip jis jaučiasi ir save suvokia. Tačiau taip pat pastebėta, kad daktaro laipsnį įgijusiems kunigams neretai tampa sunkiau dirbti sielovadinį darbą. Tai paaiškintina tuo, kad jie įgyja specifinių intelektualinių įgūdžių ir poreikių, kuriems jau reikia kitos aplinkos.
Žinoma, seminare pateiktos pastabos yra tik gairės. Patirtis rodo, kad jų priėmimas ir įgyvendinimas gali trukti dešimtmečiais.
VR
© 2007 XXI amžius
|