|
Ne tik kliedesiai
Petras KATINAS
Praėjusią savaitę tautos išrinktieji net 66 balsais patvirtino darbietės L. Graužinienės vadovaujamos laikinosios komisijos sukurptas išvadas dėl buvusio savanorio ir saugumiečio Juro Abromavičiaus nužudymo, įvykdyto prieš dešimt metų. Matyt, nereikia priminti, kad tuo metu velionis jau seniai nebuvo nei savanoriu, nei VSD darbuotoju. Vadinamosios komisijos išvadose, kurioms su komjaunuolišku entuziazmu pritarė ne tik valdančioji koalicija su socdemais priešakyje, bet ir opoziciją vaidinantys darbiečiai, paksininkai, socialliberalai, Tėvynės sąjunga vienareikšmiškai paskelbta ne tik globojančia kažkokius mistinius teroristus, bet ir teroristine organizacija. Todėl ją uždrausti bemat pareikalavo kažkada buvęs demagogo krikščionio K. Bobelio ginklanešys, politinis klajūnas Petras Gražulis. Už tokį uolumą nacionalinės televizijos Spaudos klubo laidos vedėjas A. Siaurusevičius, paskutiniuoju metu su ne mažesniu uolumu puolantis konservatorius, P. Gražulį pakvietė į savo studiją. Tam, kad jis su savo kliedesiais supažindintų tautą. Prof. Vytautas Landsbergis, dideliam buvusio Seimo pirmininko, aukšto KGB karininko atžalos Artūro Paulausko džiaugsmui, paskelbtas Osama bin Ladenu II, o savanoris kūrėjas, sovietinių lagerių kankinys Algirdas Petrusevičius to naujojo Osamos įsakymų vykdytoju. Prie teroristų priskirta ne tiktai Tėvynės sąjunga, bet ir buvusi Demokratų partija. Kažkodėl draugės Loretos komisijos išvadose konkrečiai neįvardytas buvęs Demokratų partijos vadovas parlamentaras Saulius Pečeliūnas, nors leidžiama suprasti, kad jis irgi teroristas. Būtų, aišku, paskelbtas, bet Seimas tas išvadas svarstė diena anksčiau nei vyko paskutinės diskusijos dėl 2008 metų valstybės biudžeto. Jose Saulius Pečeliūnas pasiūlė jos šviesybei rusų kunigaikštienei, žemės ūkio ministrei Kazimirai Prunskienei jos reikalaujamų 25 mln. litų ministerijos fasadui remontuoti prašyti iš savo draugų Rusijoje. Iš tų, kurie ir suteikė jai kunigaikštienės titulą. Toks S. Pečeliūno kreipimasis labai supykdė valstiečių frakcijos seniūnę, sovietinės milicijos veteranę A. Staponkienę, kuri pareikalavo, kad Seimo Etikos ir procedūrų komisija (kurios dabar faktiškai nėra) nedelsiant apsvarstytų tokį įžūlų S. Pečeliūno elgesį. Nežinia, kur čia milicijos veteranė įžiūrėjo savo viršininkės įžeidimą. Juk S. Pečeliūnas kreipėsi į draugę Kazimirą pagal visas aukštuomenės etiketo taisykles. Net pats didžiausias etiketo specialistas, žinantis ne tik su kokiu stalo įrankiu valgyti šiltųjų ir šaltųjų vandenų žuvis, bet ir visas mėlynojo kraujo aristokratų elgesio taisykles, Arminas Lydeka neprisikabintų.
Taigi, artėjant Kalėdoms Seimo pirmasis vicepirmininkas Č. Juršėnas gali džiaugtis. Įvykdyti du pagrindiniai uždaviniai ir darbai: konservatoriai pasmerkti ir paskelbti teroristais, valstybės biudžetas patvirtintas. Belieka smulkmė: netrukdyti G. Kirkilo Vyriausybei susitarti dėl mistinio trigalvio slibino nacionalinio investuotojo, ir pasiraitojus rankoves kibti į darbą rengtis būsimiesiems rinkimams. O tai ne juokas. Pirmiausia reikės pasistengti ne tik apmulkinti elektoratą, bet ir iš to slibino galvos išpešti kuo daugiau naudos. Nelengvas darbas. Tuo labiau kad tas elektoratas nuo brangymečio ciklono gali visai pamesti dar likusius proto likučius ir balsuoti už R. Pakso erelius ar namų areštanto ir draugės Loretos darbiečius. Nežinia ko čia jaudintis darbo, doros ir darnos partijai. Juk tas elektoratas ir politiniai varžovai visi išaugę iš vieno kamieno. Tą aiškiausiai parodė vieningas balsavimas Seime pasmerkiant teroristus konservatorius. Koks skirtumas ne tik tarp broliškų socdemų ar valstiečių, V. Muntiano grupelės, pagaliau liberalcentristų? Pastarieji savo atsidavimu valdančiajai nomenklatūrai netgi lenkia visas kitas prielipas. Pakanka tik pasiklausyti jų cicerono A. Čapliko išvedžiojimų. Aišku, jis dar nepasiekė P. Gražulio aukštumų, bet jeigu labiau pasistengs pasieks. Gal net jaunėlį Paleckiuką pralenks. O visas vandens drumstimas dėl pirmalaikių parlamento, netgi prezidento rinkimų, tai tik pliaukšėjimas botagu per vandenį. Vargu ar tie, kurie kalba apie tuos pirmalaikius rinkimus, tiki tuo, ką šneka.
Viena aišku, kad nepaisant pademonstruoto solidarumo puolant visas dar likusias patriotines jėgas, prasidės aršus atviras, o ypač pokiliminis, mūšis tarp dabartinių bičiulių. Atsiras pačios neįtikinamiausios koalicijos. Ir ne tik priglaudžiant paskutinį kvapą išleidžiančius V. Muntiano pilietininkus ar A. Paulausko socialliberalus. Atsiras dar keistesnių. Pavyzdžiui, darbiečių su paksininkais. Toks variantas, aišku, kelia pavojų senajai ir naujajai socdemų nomenklatūrai. Nesvarbu, kad visi puikiai sutaria puldami konservatorius, bet kai pakvimpa sočiu loviu, kautynės neišvengiamos. Tuo labiau kad ir V. Uspaskichas ir R. Paksas negali atleisti A. Brazausko partijai už nepakankamą palaikymą nustumiant juos nuo lovio. Bet yra dar vienas dalykas. Ir labai svarbus. Ką pasirinks Rusijos Gazprom ar už jo stovintys? Matyt, visiškai neatsitiktinai Kazimiros Prunskienės pastatytas užsienio reikalų ministru Petras Vaitiekūnas Kaliningrado srities Svetlogorsko mieste išrėžė kalbą, kurios esmė ta, kad Rusija nėra atsakinga už Lietuvai padarytą žalą ir prievartinį jos įjungimą į SSRS sudėtį. Dar daugiau, anot P. Vaitiekūno, Rusijos tapatinimas su Sovietų sąjunga neatitinka nacionalinių Lietuvos interesų. Tačiau juk pati Rusija pasiskelbė SSRS teisių ir pareigų perėmėja. Ir tą pripažino netgi Jungtinės Tautos, kai Rusija, kaip SSRS, automatiškai palikta nuolatine JT Saugumo Tarybos nare su veto ir kitomis teisėmis. Tėvynės sąjunga paprašė K. Prunskienės bičiulio P. Vaitiekūno paaiškinti, kas jį įgaliojo daryti tokius pareiškimus, kurie prieštarauja tautos valiai, Lietuvos įstatymams ir tarptautinei teisei. Užsienio reikalų ministras ėmė aiškintis, kad jis to lyg ir nekalbėjęs ir pasiūlė susipažinti su visu jo kalbos Svetlogorske tekstu. Bet ką ten susipažinsi. Tą kalbą transliavo kelios televizijos. Pagaliau beveik viską tą patį jis išdėstė ilgame interviu Atgimimo savaitraštyje. Beje, tą interviu, papuoštą ministro portretu, bemat persispausdino rusų kalba leidžiamas savaitraštis Obzor, aiškiai nepasižymintis meile Lietuvai ir nuolat besimaitinantis Rusijos informacinės agentūros Regnum, besispecializuojančios Pribaltikos problemų tendencingais aprašinėjimais, teikiama informacija.
Kitas klausimas, ar P. Vaitiekūnas Rusijos ir Lietuvos tarpvalstybinės komisijos posėdyje savo kalbą sugalvojo pats, ar kieno nors įpareigotas? Sprendžiant iš Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininko socdemų profesoriaus Justino Karoso komentarų, P. Vaitiekūnas kalbėjo teisingai. Vadinasi, Lietuva jau nebesilaiko savo pozicijos dėl okupacinės žalos atlyginimo. Pagaliau ne tik žalos, bet bent jau paties okupacijos fakto pripažinimo. Kitaip sunku vertinti. Juk dar 2000 metais Seimas priėmė įstatymą (kurio bent jau kol kas niekas neatšaukė), kuriuo įpareigojo Vyriausybę sudaryti derybų su Rusija delegaciją, informuoti apie tai Jungtines Tautas, Europos Sąjungą ir Europos Tarybą bei kitas tarptautines organizacijas ir siekti jų paramos tuo klausimu. Atrodytų viskas aišku. Ir visai nesvarbu, kad Maskva atsisako svarstyti šį klausimą ir keisti savo nuomonės neketina. O gal P. Vaitiekūnui neduoda ramybės jo geradarės K. Prunskienės rusiškas kunigaikštienės vainikas? Gal pačiam norėtųsi tokį gauti? Dar galima priminti, kad Rusijos ir Lietuvos tarpvalstybinių delegacijų susitikime rusų ministrams ir kitų žinybų atstovams patarinėjo Lietuvos pilietybe ir DLK Gedimino ordinu apdovanotas senas KGB šnipas Šabtajus Kalmanovičius. Už šnipinėjimą Maskvai netgi sėdėjęs savo protėvių tėvynės Izraelio kalėjime. Tiesa, Šabtajus prie savo pavardės pridėjo kilmingą fon. Dabar po tokio fon Kalmanovičiaus akibrokšto Prezidentas turėtų nedelsiant atimti iš šio asmens ir pilietybę, ir DLK Gedimino ordiną. Tačiau kol kas Prezidentas tyli, mat užsiėmė rusiškų cigarečių kontrabandos problemomis. O jo patarėja teisės klausimais kažkokia Rauličkytė nieko aiškaus taip pat nepasako. Pagaliau, kuo blogesnis KGB šnipelis fon Kalmanovičius už irgi Lietuvos ordino kavalierių KGB generolą Jakuniną? Be to, Prezidentūra turi ir kitų reikalų. Štai svarstė, kaip galima įveikti valdančiose institucijose įsigalėjusią hidrą korupciją. Nežinia kam čia prireikė svarstyti tokius utopinius reikalus. Į tai galima atsakyti vieno piliečio, jau beveik penkiolika metų neatgaunančio jam teisėtai priklausančios tėvų žemės, žodžiais: visi be išimties valdininkai, į kuriuos jis kreipėsi tuo klausimu, leido aiškiai suprasti: neduosi kyšio nieko nepeši.
© 2007 XXI amžius
|