|
Ar Jėzus dar ras tikėjimą?
Jėzaus Kristaus užkurta Evangelijos ugnis pajėgia sudeginti žmones supriešinančius nuodėmių tiltus ir Jo asmeninis viso gyvenimo pavyzdys, ypač kai Jį ant kryžiaus pakėlė aukštyn, geba taip patraukti žmones prie Jo, jog jie (Viešpaties artumo bei ventosios Dvasios patepimo paveikti) užsiplieskia troškimu daugiau niekados nebenusigręžti nuo to Asmens, kuris viską atidavęs dėl mūsų pagrįstai viliasi, kad ir mes patys Jam atsiduosime, tai yra neliksime skolingi Jo pasiaukojančiai meilei, kurioje niekada netenka išvysti ištvermės, kantrybės bei laiko krantų (plg. 1 Kor 13, 7 8).
Tačiau artėjant Kalėdoms, mes matome, jog tik tam tikra žmonių dalis atsiliepia į Bažnyčios bei Šventosios Dvasios kvietimą atsinaujinti vidumi, tai yra daugiau laiko skirti krikščioniško tikėjimo tiesų pažinimui bei joms plačiau atverti savo širdis, idant ryžtingai eidami siauru dieviškojo Mokytojo nurodytu gyvenimo keliu (plg. Mt 7, 13) ir vis labiau pamildami Jį dar tvirčiau apsispręstume mokėti Kristumi sekimo kainą (plg. Jn 1, 20).
Kai ir šioje mūsų gadynėje geidulių eroje pildosi Dievo Sūnaus žodžiai: Įsigalės neteisybė, daugelio meilė atšals (Mt 24, 12), tuomet, nors ir darosi skaudu išgirdus, jog kai kurie dar neseniai buvę gan uolūs tikintieji dabar parpuola užkliuvę už nuodėmių suklupimo akmens, vis dėlto mums yra įmanoma ir net būtina puoselėti krikščionišką viltį: tie, kurie šiuo metu apleido pirmųjų pozicijas (plg. Lk 13, 30), vis tiek (anksčiau ar vėliau) dar turi ir turės progų pasitaisyti.
2003 metais Jonas Paulius II posinodiniame apaštališkame paraginime Ecclesia in Europa (skirtame ir visiems tikintiesiems pasauliečiams) rašė: Visur taip pat jau pakrikštytiesiems reikia antrojo skelbimo. Šiandien daug europiečių mano žiną, kas yra krikščionybė, tačiau iš tikrųjų jos nepažįsta. Dažnai nebežinoma net esmingiausių tikėjimo elementų bei sąvokų. Daug pakrikštytųjų gyvena taip, tarsi Kristus neegzistuotų (...) Gyvuoja tam tikras sekuliaristinis krikščioniškojo tikėjimo aiškinimas, kuris tą tikėjimą griauna ir kurį lydi gili sąžinės ir krikščioniškosios moralės praktikavimo krizė.
Bet ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą? (Lk 18, 8) (...) Tas iššūkis yra ne tiek atsivertusiųjų krikštijimas, kiek pakrikštytųjų skatinimas atsiversti į Kristų ir Jo Evangeliją: mūsų bendruomenėse būtina rimtai stengtis nešti Evangeliją visiems, kurie yra toli nuo tikėjimo arba atitolę nuo krikščioniškosios praktikos.
Visi geriausieji pasikeitimai prasideda nuo savęs. Juk kai Viešpatį Jėzų priimi tokį, kuris yra toks pats vakar, šiandien ir per visus laikus (plg. Žyd 13, 8), tai yra jį laikai tokiu, kuris amžinai liepsnodamas nemąžtančia meile tuo pat metu dykai lieja vis stiprėjančias gyvojo vandens sroves visiems, kas tik pas Jį ateina, tuomet tai neprilygstamas laimėjimas, nes leidi gyvajam Dievui, gyvenančiam tavyje, taip nuosekliai veikti, jog net ir gyvenimo viesulams šalia tavęs siaučiant, tu nepradedi panikuoti, nes dieviškoji malonė primena šią tiesą: Esu be galo mylimas Jo vaikas, kuriuo Švenčiausioji Trejybė taip manimi rūpinasi, jog neleis man patirti tokių negandų, kurios mano pečiams būtų per sunkios. Taigi ne tik visus išbandymus stengsiuosi su tikėjimu bei malda pakelti, bet ir aplinkiniams liudysiu kaip svarbu gyvenime savo didžiausiu prioritetu laikyti patį Kristų ir dieviškos vilties kupiną Jo Evangelijos bei Bažnyčios mokymo žodį.
Tada į egzistencinį klausimą: Bet ar atėjęs Žmogaus Sūnus dar ras žemėje tikėjimą? galėsime nedvejodami atsakyti: Taip, nes mažoji Kristaus ištikimųjų sekėjų kaimenė (didesnė ar mažesnė) jau dabar, krikščioniškai budėdama, prasmingai laukia ne vien Kalėdų švenčių, bet ir antrojo mūsų Viešpaties šlovingojo atėjimo.
Kun. Vytenis Vaškelis
© 2007 XXI amžius
|