Atnaujintas 2007 gruodžio 19 d.
Nr.94
(1591)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Daugiau dėmesio teisinei lietuvių kalbos apsaugai!

Rašytojų klube (Vilnius, K.Sirvydo g. 6) 2007 m. lapkričio 5 d. buvo pristatyta žymiausio lietuvių kalbos žodžių darybos ir jų kilmės specialisto prof. Vinco Urbučio knyga Lietuvių kalbos išdavystė (Antra, praplėsta, laida. – V.: Margi raštai, 2007. – 160 p.). Jos pagrindu įvyko diskusija Atsisakymas lietuviškai rašyti kitų tautų vardažodžius – europėjimas ar lietuvių kalbos išdavystė? Mūsų atsakymas į šį klausimą vienareikšmis – išdavystė.

Susirinko per 100 įvairių profesijų žmonių. Kalbos komisijos atstovai, nors ir buvo kviečiami, nesiteikė dalyvauti. Diskusijoje skambėjo didelis susirūpinimas nepalankiai besiklostančia lietuvių kalbos būkle. Nutarta diskusiją apibendrinti keliomis išvadomis ir su jomis supažindinti visuomenę ir Seimą, kuriam yra tiesiogiai atskaitinga Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Taigi Seimas ne tik leidžia įstatymus, bet atlieka ir parlamentinę kontrolę.

Atkreipiame visuomenės ir Seimo dėmesį į tokius skubiai spręstinus valstybinės lietuvių kalbos apsaugos reikalus:

1. Atkūrus Lietuvai nepriklausomybę, lietuvių bendrinė kalba, nors ir susigrąžinusi valstybinės kalbos statusą, vis labiau yra veikiama neigiamų tendencijų, prieš kurias atsispirti reikia ypač sutelktų visuomenės ir valstybės pastangų.

Tuo tarpu visuomenė – visų pirma didelė dalis viešosios informacijos priemonių, jaunimo ir net inteligentų – su pasimėgavimu skuba vartoti įvairias žargono atmainas ir atsainiai žiūri į bendrinės kalbos normas: jos mat trukdančios plėtoti saviraišką! Tokio nusiteikimo žmonėms mūsų bendrinė kalba yra praradusi autoritetą ir nėra tautą konsoliduojanti vertybė.

Net valstybės institucijos (Teisingumo ministerija, Valstybinė lietuvių kalbos komisija, pati Vyriausybė!) ne pirmą kartą stengiasi Seime prastumti antikonstitucinį, lietuvių kalbos vartoseną siaurinantį Lietuvos Respublikos vardų ir pavardžių įstatymo projektą. Visa tai veda prie kalbos anarchijos, kelia rimtą grėsmę lietuvių kalbai.

2. Viena iš ryškiausių kalbos anarchijos atmainų ir grėsmių yra chaotiška svetimvardžių vartosena, vadinamoji jų rašymo ,,laisvė“, pasireiškianti daugiausia hibridinių, tariamai ,,originalių,“ svetimvardžių formų diegimu, įteisintu ir skatinamu Kalbos komisijos 1997 m. 60-uoju nutarimu. Prof. V. Urbutis savo knygoje įtikinamai įrodo, kad tai prilygsta lietuvių kalbos išdavystei, nes ,,skaudžiai pažeidžiama pati lietuvių kalba, ir dar svarbiausia jos dalis – kaitybos morfologija“ (p. 46). Kalba dirbtinai vis labiau verčiama puskalbe, netenka savo tapatybės.

Praktiškai šiuo metu svetimvardžių vartosena darosi priklausoma nuo visokių asmenų užgaidų. Gimtajai kalbai neabejingos ir skaitytojų vargus suprantančios visuomenės dalies daugkartinius prašymus svetimvardžių vartoseną sutvarkyti pagal Vinco Kudirkos nustatytą principą – visus nelietuviškus tikrinius vardus lietuviškuose tekstuose, įskaitant dokumentus, rašyti lietuviškai, o jų originalias formas prireikus pateikti kaip papildomą informaciją – Kalbos komisija, dangstydamasi ,,europietiškumu“, išdidžiai atmeta. Deja, Seimas su lietuvių kalbos sistemą ardančia, skaitytojų teises laužančia netvarka ir Kalbos komisijos savivale taikstosi.

3. Gyvenimo tikrovė rodo, kad Valstybinė lietuvių kalbos komisija, vadovaujama dr. Irenos Smetonienės, yra beveik išleidusi kalbos norminimą iš savo rankų ir nepajėgia atlikti jai pavesto uždavinio. Pasidavusi beatodairiškų ,,vakarietininkų“ įtakai, Komisijos vadovybė nesugeba ar nenori objektyviai vertinti kalboje vykstančių reiškinių.

4. Seime esantiems Lietuvos Respublikos Valstybinės kalbos įstatymo pakeitimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos vardų ir pavardžių įstatymo projektams išsamiai įvertinti ir jų pataisoms parengti siūlome sudaryti nepriklausomų ekspertų grupę iš principingų, savo dalyką gerai išmanančių, lietuvių kalbą branginančių specialistų (kalbininkų, teisininkų, informatikų ir kt.), laisvų nuo destruktyvaus, prasimanyto lietuvių kalbos ,,europinimo“ ir Kalbos komisiją pančiojančių įtakų. Tik žinodamas nepriklausomų ekspertų nuomonę ir atsižvelgdamas į ją, Seimas gali tikėtis priimti tokius įstatymus, kurie neleistų mūsų kalbos stumti pražūtingos prarajos link. Kalbos apsaugos srityje yra sektinas mūsų artimiausių kaimynų latvių pavyzdys, sulaukęs Europos Žmogaus Teisių Teismo pritarimo.

Tikimės, kad šį kartą Seimas pareikalaus iš Kalbos komisijos, jog ji ne nutylėjimu ar demagoginiais atsikalbinėjimais, kaip iki šiol, bet rimtais kalbos mokslo ir teisės argumentais pamėgintų paneigti prof. V. Urbučio ir jo bendraminčių kalbininkų, kitų humanitarų ir teisininkų publikacijose paskelbtus teiginius, jų pateiktų Valstybinės kalbos įstatymo pakeitimo įstatymo projekto pataisų tikslingumą bei išsakytą Lietuvos Respublikos vardų ir pavardžių įstatymo projekto kritiką. Jeigu neįstengs to padaryti, prašome Seimą įpareigoti Kalbos komisiją nedelsiant pataisyti 1997 m. 60-ąjį nutarimą, ypač jo 5-ąjį punktą, taip, kad jis neprieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Valstybinės kalbos įstatymui ir nebūtų priedanga lietuvių kalbos pamatų ardytojams. Su viltimi lauksime Jūsų sprendimo.

Pagarbiai

Laima Abraitytė, Viktoras Alekna, Juozas Aputis, Liucija Armonaitė, Algimantas Baltakis, Tomas Baranauskas, Vytautas Baranauskas, Jūratė Burokaitė, Henrikas Algis Čigriejus, Kazimieras Garšva, Valdas Gedgaudas, Genovaitė Gustaitė, Gintautas Iešmantas, Jonas Ivoška, Rožė Jankevičiūtė, Robertas Keturakis, Vitas Labutis, Jonas Liniauskas, Ipolitas Ledas, Pranciška Regina Liubertaitė, Justinas Marcinkevičius, Jonas Mikelinskas, Povilas Mataitis, Irena Regina Merkienė, Juozas Misevičius, Romualdas Ozolas, Aldona Paulauskienė, Petras Palilionis, Arnoldas Piročkinas, Kazys Račkauskas, Antanas Rybelis, Ona Rojutė, Gintaras Songaila, Krescencijus Stoškus, Antanas Sučila, Juozas Šalkauskas, Regimantas Tamošaitis, Vladas Terleckas, Pranas Treinys, Liudas Truska, Jonas Vaiškūnas, Alfonsas Vaišvila, Šarūnas Valentinavičius, Jonas Varnauskas, Algimantas Zolubas ir kt., iš viso pusketvirto šimto įvairių profesijų asmenų.

Pastaba: Šis Kreipimasis su Lietuvos Sąjūdžio, Lietuvos kultūros kongreso tarybos, Lietuvių tautinės kultūros forumo ir Lietuvos vartotojų asociacijos bendru lydraščiu, pasirašytu Ryto Kupčinsko, dr. Krescencijaus Stoškaus, Gintaro Songailos ir Stanislovo Juodvalkio, 2007 m. gruodžio 10 d. įteiktas Seimo raštinei. Lydraštyje pabrėžiama, kad vienintelis lietuvių kalbai priimtinas ir labiausiai informatyvus svetimvardžių pateikimo būdas – visus nelietuviškus tikrinius vardus lietuviškuose tekstuose, įskaitant dokumentus, rašyti lietuviškai, o jų originalias formas prireikus pateikti kaip papildomą informaciją. Taip ši problema išspręsta Latvijoje. Tokiam sprendimui yra pritaręs Europos Žmogaus Teisių Teismas. Kodėl nepasekus Latvijos pavyzdžiu?

Prof. V. Urbutis įtikinamai įrodė, kad atsisakymas svetimvardžius rašyti lietuviškai ardo lietuvių kalbos pamatus, ypač jos kaitybos morfologiją. Nepriklausomi teisininkai (šviesaus atminimo adv. dr. Algimantas Dziegoraitis ir kt.) yra paskelbę išvadą Svetimvardžių ,,autentiškoji“ rašyba prieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymams (Lietuvos Aidas, 2004 06 18; Seimas ir Kalbos komisija ją yra gavę). Šios išvados, kaip ir prof. V.Urbučio nenuginčijamais faktais įrodytų teiginių, įžūliai nepaisoma. Kalbos komisija neketina taisyti savo ydingo 1997 m. 60-ojo nutarimo. Lydraščio autoriai klausia: kiek tokia savivalė gali tęstis?

Prašome skaitytojus pareikšti nuomonę dėl Kreipimesi iškeltų klausimų.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija