Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Kalba
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Metų pabaigos karnavalai

Petras KATINAS

Pono Kirkilo maratonas Jauniaus AUGUSTINO piešinys

Šiemet kalėdinė karštligė, prasidėjusi labai anksti, primena ne gražiausios Kristaus užgimimo šventės laukimą, o pašėlusias „Akropolių“, „Maximų“ ir „Megų“ ir kitų prekybos monstrų varžytuves, siekiant įpiršti naiviems pirkėjams kuo daugiau nereikalingų kiniškų niekučių. Vilionės įvairiausiomis nuolaidomis, prizais, dovanomis, netgi kai kurie pavadinti labdaros aukcionai priminė primityviausio pramogų verslo „žvaigždūnų ir žvaigždūnių“ vaipymąsi. Antai viename tokiame aukcione vietinio masto „žvaigždė“ už 300 litų pardavinėjo bučinius. Oi ne prieš gera toks šėlimas, kaip pasakytų mūsų literatūros klasikė, išvydusi tokią puotą maro metu.

Tame visuotiniame šėlsme ir prekybiniame siautulyje visiškai neliko vietos kai kurių šviesuolių bandymams išjudinti visuomenę apėmusį dvasinį snaudulį, priminti tikrą šv. Kalėdų prasmę. Ir ne tik tradicines kalėdines prakartėles, piemenėlius, avinėlius, o kur kas gilesnę, dvasinę, šios didžiosios šventės reikšmę, ne tik dvasiniam, bet ir kasdieniniam mūsų gyvenimui. Kurgi mūsų rašytojų, poetų balsai? Na, kad ir tokie, kaip 1939 metais mūsų iškilaus poeto Henriko Nagio, tada dar Kėdainių gimnazijos gimnazisto, parašytas eilėraštis „Didžioji naktis“:

Kai jis pravėrė pirmą kartą kūdikio akis,

Dangus su žvaigždėmis jose paskendo.

Ir jis žiūrėjo, kaip motinos ir tėvo bailios rankos

Jo kūną segė kailiniais, nes naktis

Buvo šalta ir didelė:

Joje sutilpo bokštai miegančiais varpais

Ir aukštos trapios palmės,

Sutikusios atjojančių karalių eiseną,

Ir žėrinti žvaigždelė, kurią kažkas ant delno

Padėjęs nešė dangumi.

Tokia didžiulė buvo ta naktis!

Bet vaiko akys buvo dar didesnės,

Ir tokios naktys kaip žuvis gelmėn

Jose paskęsta.

Net nesinori tikėti, kad tai galėjo parašyti jaunuolis, gimnazistas, o ne žymus, daug ko matęs poetas. Tačiau po tomis eilėmis parašyta data „1939 metų gruodžio 24-oji diena“. Kuris iš dabartinių mūsų poezijos grandų ar net laureatų galėtų taip parašyti? Gal ir galėtų, bet beveik visiškai subulvarėjusi mūsų spauda, įvairios „leidinių grupės“ nė už ką tokio dalyko nespausdintų.

Bet šį kartą ne apie tai. Antai Prezidentas net Kalėdų nelaukdamas kreipėsi į Lietuvos žmones vos ne su ašaromis akyse konstatuodamas beviltišką padėtį Lietuvos valdžioje – Seime, Vyriausybėje, kur politikai, visiškai pamiršę žmonių reikalus, visą paraką skiria būsimųjų rinkimų kovai. O kova išties bus žūtbūtinė. Tuo labiau kad savo vojažus po Lietuvą, tiesa, šį kartą jau ne rusišku sraigtasparniu pradėjo naujuoju Moze pasiskelbęs Konstitucijos ir priesaikos pažeidėjas Rolandas Paksas su gausia svita. Jau iš anksto skelbiama, kad po rinkimų naujuoju Premjeru būsiąs „Tvarkos ir teisingumo“ atstovas, o po metų pats Rolandas sugrįšiąs į Prezidentūrą, nes Strasbūro Žmogaus teisių teismas pripažins jo nušalinimą neteisėtu. Ko gero, R. Pakso viltys gali pasiteisinti. Juk tas Strasbūro teismas nuosekliai gina buvusių kagėbistų „teises“, tai kodėl šiuo atveju jis turėtų pasielgti kitaip? O būsimo Premjero pavardės R.Paksas neįvardijo. Bet juk nesvarbu, kas juo taps: V. Mazuronis, R. Ačas, o gal net uolusis P. Gražulis. Juk ne be reikalo taip stengiasi.

O štai Prezidentas, tiesa, netiesiogiai, tarsi solidarizuodamasis su visokio plauko klonuotais prorusiškais politikieriais, nedviprasmiškai užsiminė, kad tie, kurie kabinėjasi prie VSD, ieško neva jau septyniolika metų neegzistuojančių kagėbistų ir griauna valstybės pagrindus. Na, o tie „griovėjai“, aišku, yra Tėvynės sąjunga. Beveik visiškas solidarumas. Ta pačia neblėstančia „Santaros-Šviesos“ dvasia. Aišku, nieko stebėtino, turint galvoje V. Adamkaus patarėjus su L. Bieliniu priešakyje ar premjero G. Kirkilo komanda. Aišku, konservatoriai tikrai nepavydėtinoje padėtyje, o ypač ištikimiausi jų rinkėjai. Daugeliui sunku suvokti, kaip čia atsitiko, kad praėjus vos porai dienų, kai socdemai su savo bičiuliais paskelbė Tėvynės sąjungą teroristų organizacija, konservatorių frakcija irgi urmu balsavo už G. Kirkilo pateiktą 2008 metų valstybės biudžetą. Juk buvo puiki proga parodyti, jog su šita kompanija – visokių klanų ir „slibinų“ nurodymų vykdytoja – nepakeliui. Užtat visai nenuostabu, kad įvairūs populistai su K. Prunskiene, R. Paksu, V. Uspaskichu priešakyje ėmė šaukti, kad dėl visų bėdų, infliacijos, grėsmingai kylančių kainų kalčiausi yra konservatoriai, kuriuos už virvučių tampo Premjero ir socdemų lyderio komanda. O ši kompanija aklai klauso ne tik Rusijos „Gazpromo“, „Lietuvos dujų“ ir „Dujotekanos“ komandos. Užtat „mėlynasis“ kuras, t.y. dujos, nuo Naujųjų metų sparčiais tempais artės prie aukso vertės. Tiesiogine to žodžio prasme. Spręskite patys. Dabar aukso uncija (31,11 gramo) pasaulio rinkoje kainuoja apie 670 JAV dolerių (apie 1550 litų). Tai yra tik 67 procentais daugiau nei gamtinių dujų kaina, kurią mes būsime priversti nuo Naujųjų metų mokėti rusų „Gazpromui“. Tad degindami „auksines“ dujas šiluminėse elektrinėse šilumos vartotojai už būstą šildymą mokės vos ne astronomines sumas. Tai bus tokia šiluma, nuo kurios ne vieną pradės krėsti ledinis drebulys. Paradoksas, bet faktas, kad nuo ateinančių metų Lietuva mokės už dujas keliasdešimt dolerių brangiau nei Vakarų Europos valstybės. O „Lietuvos dujų“ vadovai teisindamiesi lemena, kad Vokietija, esanti kur kas toliau nuo Rusijos nei Lietuva, už rusiškas dujas privalės mokėti dar brangiau.

T odėl visiškai neatsitiktinai Prezidento patarėjų patarėjas Lauras Bielinis jau paskelbė, kad praėjusią savaitę Prezidento kreipimasis į tautą dėl padėties valstybėje, nuo kurios norisi verkti, dar ne paskutinis. Iki Naujųjų metų galime sulaukti dar nė vieno tokio pagraudenimo arba, kitaip tariant, pilstymo iš tuščio į kiaurą, į kuriuos valdantysis klanas nebekreipia jokio dėmesio. Dargi susilaukia komplimentų iš tokių veikėjų, kaip partinės aktyvistės socdemų frakcijos seniūnės Irenos Šiaulienės, už konservatorių, keliančių sumaištį valstybėje, ieškančių „neegzistuojančių“ kagėbistų ir rezervistų, vanojimą.

Bet koks save gerbiantis žmogus susimąstytų, į kokias gi lankas jis nukrypo, jeigu pasigirsta aplodismentai už tokius benefisus. Tad reikia tikėtis, kad žmonės, per ilgus dešimtmečius užmiršę jaustis savo likimo šeimininkais, atsipeikės, suvoks, kad laisvė yra pirmiausia atsakomybė, o gyventi laisvės sąlygomis reikia pastangų. O ne fariziejiškų monologų.

© 2007 „XXI amžius“