Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Požiūris
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Mylėjęs Dievą ir žmones

Benjaminas ŽULYS

Prelatas dr. Juozas Prunskis (1907-2003)

Rytoj sukaks šimtas metų, kai gimė prelatas dr. Juozas Prunskis. Tik kelių metų trūko, kad visa pažangioji lietuvių bendruomenė, Katalikų Bažnyčia tiek jo gimtojoje Lietuvoje, tiek išeivijoje būtų pažymėjusi garbingą sukaktį jam gyvam esant. Bet ir dabar jis neužmirštas. Šią sukaktį minime, savo žvilgsnį kreipdami į amžinybę, o kartu prisimindami jo nuveiktus kilnius darbus.

Dar 1997-1998 metais, minint prelato 90-ies metų sukaktį ir 65-erių metų kunigystės jubiliejų, jis su didžia pagarba buvo prisimintas daugelyje Lietuvos miestų ne tik gimtojoje Aukštaitijoje, bet ir Suvalkijoje, Dzūkijoje, Žemaitijoje – vietovėse, susijusiose su jo gyvenimu bei veikla, ypač tose mokyklose, kurios nuolat jautė prelato dosnią ranką. Tada buvo surengtos prelatui skirtos mokslinės bei jubiliejinės konferencijos, išleista dr. Aldonos Vasiliauskienės bemaž 300 puslapių knyga „Dievui ir Tėvynei“. Joje apžvelgtas prelato gyvenimas, jo patriotinė, mokslinė, mecenavimo veikla, kiti nuveikti darbai. Šios knygos rankraščius skaitė bei tikslino pats dr. J. Prunskis. Darbe pateiktas ir prelato redaguotų, sudarytų ar parašytų knygų sąrašas – iš viso jų yra 39. Nemažai apie prelato J.Prunskio gyvenimą rašė ir „XXI amžius“, kiti leidiniai tiek Lietuvoje, tiek išeivijoje, kurioje ne savo valia praleido daug metų. Kaip rašė dr. A.Vasiliauskienė, „išeivijoje, o nepriklausomybę atgavus, ir Lietuvoje, plačiai savo mecenatine veikla išgarsėjęs kun. dr. J. Prunskis tapo savotiška legenda, geruoju seneliu, randančiu lėšų paremti visas katalikiškas organizacijas bei institucijas, katalikybei dirbančius asmenis“. Prelato nesavanaudišką paramą jautė ir „XXI amžiaus“ laikraštis. Šis žmogus garsus ne tik finansine parama – gerai žinoma jo atkakli kova Vakarų spaudoje (lietuvių ir kitataučių) bei pranešimai dėl Lietuvos laisvės, jo parašytos bei parengtos kalbos tikėjimo, doros, atsakomybės, pareigos, meilės Dievui, tėvynei bei kiekvienam žmogui svarbiais klausimais. J. Prunskio sielovadinė, žurnalistinė veikla, studijos, knygos, visuomeniniai darbai, rūpestis kitais, peraugęs į mecenavimą, formavo savitą pėdsaką Lietuvos kultūros istorijoje. Savo kraštiečiu didžiuojasi uteniškiai, suteikę jam Utenos krašto garbės piliečio vardą, jam dėkinga Lietuvos valstybė, suteikusi Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordiną.

Nors trumpai dera prisiminti prelato dr. J. Prunskio gyvenimą.

Jis gimė Utenos apskrities Daugailių parapijos Žvilbučių kaime, buvo vyriausias iš penkių vaikų. Motinos švelnumas, dvasingumas, religingumas buvo pirmoji svarbiausioji mokykla, formavusi Juozuko charakterį, padėjusi pasirinkti gyvenimo kelią. Jis mokėsi Utenos „Saulės“ progimnazijoje, Rokiškio gimnazijoje, vėliau – Kauno kunigų seminarijoje. Baigusį Teologijos – filosofijos fakulteto Teologijos skyrių, 1932 m. gegužės 22 d. arkivyskupas Juozapas Skvireckas jį įšventino kunigu. Pirmąsias šv. Mišias jaunasis kunigas aukojo Antalieptės bažnyčioje. Jis dirbo vikaru Kupiškyje, kartu ėjo ir kapeliono pareigas vidurinėje mokykloje. Vėliau Vytauto Didžiojo universitete klausė teisės bei filosofijos paskaitų, buvo Seserų Švč. Jėzaus Širdies Tarnaičių kongregacijos (ACJ) kapelionu.

Dar jaunystėje pasireiškė būsimo prelato žurnalistiniai sugebėjimai. Lietuvoje, vėliau išeivijoje jis rašė informacinius straipsnius, redagavo laikraščius, parašė ir parengė ne vieną dešimtį knygų. Labai vertingi kunigo parašyti ar redaguoti darbai, skirti nacių bei bolševizmo vykdytam genocidui. Be gausybės, tūkstančiais skaičiuojamų straipsnių ne tik lietuvių išeivijos spaudoje prelatas parašė, išvertė, sudarė ar redagavo 39 knygas. Tarp kitų ir darbai, skirti dvasiniam tobulėjimui, taip pat atskleidžiantys sovietų okupantų žiaurumus: „Lietuva nacių ir bolševikų priespaudoje“, „Bėgome nuo teroro“, „Lietuva bolševikų okupacijoje“, „Prie vilties kryžiaus“, „Metai su Dievu“, „Vyrai klystkeliuose“, „Mokslas ir religija“ ir daug kitų. Visos jo parašytos ar parengtos knygos atskleidžia okupantų žiaurumus ir pabrėžia krikščionybės svarbą mūsų tautos istorijoje.

Amerikoje prelatas žadino lietuviams išeiviams tikėjimo, meilės Dievui troškimą, diegė būsimos laisvos Lietuvos viltį, visais įmanomais, o kartais, atrodo, neįmanomais būdais skleidė žinias apie didingą Lietuvos praeitį ir sunkią būklę sovietinėje okupacijoje.

Kun. J. Prunskis visą gyvenimą būtų praleidęs tėvynėje, čia darbavęsis tautos labui, bet likimas lėmė kitaip. Užėjus sovietinei okupacijai, tūkstančiai mūsų tautiečių žuvo sovietiniuose kalėjimuose, kentėjo, mirė Sibiro tremtyse. Nežinia, koks likimas būtų ištikęs lietuvį patriotą kunigą J. Prunskį, tačiau jis sovietų nebūtų likęs nepastebėtas. Todėl gelbėdamasis nuo raudonojo teroro, 1940 m. liepos 22 d. jis skaudančia širdimi paliko Lietuvą, pasiekė Vokietiją, paskui Ameriką – Čikagą. Vėliau studijavo Vašingtono katalikiškame universitete, jame už disertaciją „Lyginamoji studija tarp Lietuvos konkordato ir valstybės įstatymų“ jam buvo suteiktas bažnytinių teisių daktaro mokslinis laipsnis. Beje, disertaciją jis parašė anglų kalba. Paskui kone 50 metų, nuo 1945 iki 1923 metų gyveno, dirbo sielovadinį darbą Šv. Jurgio lietuviškoje, Šv. Simfarozos bei Visatos Karalienės nelietuviškose parapijose.

Prel. J. Prunskis net 24 metus dirbo „Draugo“ redakcijoje, jo iniciatyva „Draugas“ ėmė leisti priedą „Architektūra, technika, ūkis“, pradėjo rengti lietuvišką radijo programą, jai vadovavo. Sovietinės okupacijos metais prelatas sakė pamokslus Lietuvai, dvasiškai stiprindamas tėvynėje vargstančius tautiečius, redagavo marijonų mėnraštį anglų kalba „The Marian“, buvo tarptautinio rašto žmonių sambūrio „Gyvųjų rašytojų galerija“ nariu. Tenka stebėtis – iki 1992 metų periodinėje spaudoje buvo atspausdinta per 11 000 jo reportažų, recenzijų, kitokių rašinių.

Prelatas gyveno labai kukliai, nors pinigų turėjo daug. Jis juos kaupė ne sau, savo ateinančiai dienai ar giminėms, o dalijo kitiems geros valios žmonėms, bendruomenėms. Gavęs stambesnį palikimą, jis jau nuo 1954 metų ėmė remti spaudos darbuotojus, mokslininkus, visuomenininkus – katalikiškos veiklos aktyvistus. Vėliau jo iniciatyva skelbiami įvairūs konkursai, skiriamos premijos, skatinančios lietuvišką bei katalikišką veiklą. Nuo 1972 m. per 10 metų prel. J.Prunskis įteikė 34 premijas – maždaug po 1000 dolerių kiekvieną. Jis rėmė šv. Kazimiero kolegiją Romoje, skatino katalikišką labdaringą veiklą. Turtingesni lietuviai, matydami prelato mecenatišką veiklą, testamentu užrašydavo jam dalį ar visą savo palikimą, žinodami, kad tos lėšos bus panaudotos Lietuvos labui.

Prel. dr. J. Prunskis buvo Lietuvių katalikų mokslų akademijos narys, tad rūpinosi ir šios institucijos veikla. Kaip tik jo lėšomis įteiktos pirmosios premijos jos nariams už mokslinę, visuomeninę bei žurnalistinę veiklą. Siekdamas pagerinti akademijos leidybos sąlygas, jis 1991 metais įsteigė savo vardo 150 000 dolerių fondą, kad iš palūkanų būtų leidžiama religinė literatūra. Atgavus Lietuvos nepriklausomybę, beveik visos katalikiškos organizacijos, draugijos, mokyklos, spauda bei radijo valandėlės yra patyrę prelato J. Prunskio dosnią ranką ir dėmesingą širdį.

Beje, jau istoriniu tapo J. Prunskio poelgis, kai jis apgynė lietuvių tautą nuo šmeižto dėl žydų persekiojimų. Jis parašė knygelę anglų kalba apie Lietuvą ir žydų holokaustą, kurioje motyvuotai apgynė lietuvių tautą nuo kaltinimų. Vienas tos knygelės egzempliorių pasiekė Izraelio konsulą Čikagoje. Susipažinęs su rašiniu, šis pasikvietė prel. dr. J. Prunskį į priėmimą. Konsulas J. Prunskio darbu buvo patenkintas, nes leidinyje, be kitų teiginių, buvo iškelti ir žydų ekonominiai pasiekimai Lietuvoje, knygelė parašyta tolerantiškai, o dėl vieno kito išsišokėlio negalima kaltinti visos tautos.

Gal prieš 20 ar dar daugiau metų leidinyje „Ateitis“ J. Prunskio nūnai šviesaus atminimo sesuo Anelė Prunskytė rašinyje „Šviesus žiburėlis“ apie savo brolį Juozą rašė: „Tu, brangus kunige Juozai, esi mūsų šviesos žiburėlis,… ir džiaugiuosi, kad augome kartu. Aš ir mano jaunesnieji broliai laukdavome Tavęs sugrįžtant atostogų. Gimnaziją baigei labai jaunas. Atsimenu, mūsų ūkis buvo karo audros suvargintas, o vėliau gaisras iki pamatų sunaikino gyvenamą namą. Tu tada apsisprendei porą metų mokytojauti. Iš pirmųjų algų Tu stengeisi nors kiek padėti Tėveliui ūkyje. Tada lankiau vidurinę mokyklą Antalieptėje. Tu tenai įkūrei skautus. 1932 metai. Primicija. Kokia graži, įspūdinga ir jaudinanti diena. Tėviškės sode sustatyti aptiesti stalai. Bažnyčia papuošta gėlėmis. Virš bažnyčios durų fasado – „Tu Kunigas per amžius“. Įėjai sudėjęs rankas maldai draugų būryje… Džiaugėmės, kad Tu esi kunigas. Linkėjome širdyse: „Būk geras kunigas visada, amžinai“. Šis prieš daugelį metų artimųjų išreikštas linkėjimas išsipildė su kaupu ir dabar ženklina geras prelato mintis bei darbus.

Dr. A.Vasiliauskienė prisimena prel. J. Prunskio linkėjimus mums visiems: gyventi nepamirštant pagrindinio Dievo Meilės Įsakymo – tik tada sulauksime gražesnio rytojaus savo žemiškoje tėvynėje.

Prel. J. Prunskis į Amžinybę išėjo 2003 m. balandžio 26 dieną. Palaidotas Amerikoje, šv. Kazimiero lietuvių kapinėse.

© 2007 „XXI amžius“