|
Skleidęs šilumą ir šviesą
Benjaminas ŽULYS
Ganytojas, švietėjas
Kauno Arkikatedros Bazilikos šventoriuje, prie šventovės sienos, greta kitų iškilių Kauno, visos Lietuvos kunigijos šviesuolių 1948 metų gegužę buvo palaidotas šios Arkikatedros Bazilikos Metropolinės kapitulos prelatas Povilas Januševičius. Ant jo antkapio užrašas: Leiskite mažutėliams eiti pas mane, bylojantis apie kunigo meilę jaunimui, vaikams, kuriuos jis globojo, jais rūpinosi. Visas jo gyvenimas per Dievą, tikėjimą siejosi su meile Lietuvai, gimtajam žodžiui, pagarba dorai, pareigai.
Maža pasakyti, kad prel. P. Januševičius buvo uolus sielų ganytojas, jis buvo išsilavinęs, visapusiškai veiklus, iniciatyvus, savo dvasinius turtus ir organizacinius gabumus dosniai dalijęs žmonėms. Prisiminti prelatą P. Januševičių, jo nuveiktus darbus būrys Domeikavos (Kauno r.) tikinčiųjų susirinko Lietuvos kankinių parapijos bažnyčios konferencijų salėje. Oficialios progos tam tarsi nebuvo, nors, tiesą sakant, gruodį prelato gimtadienis. (Pernai sukako 140 metų nuo jo gimimo.) Be to, šiemet sukako 50 metų, kai dabartinės parapijos žemėje 1933 metais pastatytą ir kun. P. Januševičiaus pašventintą įspūdingą kryžių sovietmečiu nuvertė melioratoriai. Ši liūdna sukaktis susirinkime nebuvo specialiai paminėta, tik renginio organizatorius parapijos klebonas kun. Robertas Gedvydas Skrinskas ją susirinkusiesiems priminė.
Buvo prisiminti kai kurie reikšmingesni prelato gyvenimo momentai. Baigęs Kauno kunigų seminariją, po to Sankt Peterburgo imperatoriškąją Romos katalikų dvasinę akademiją, prelatas mūsų kunigų seminarijoje dėstė lietuvių kalbą ir homiletiką, buvo profesorius. 1919 metais paskirtas Kauno Švč. Trejybės bažnyčios klebonu.
Maža to, labai domėdamasis gimtąja kalba, jis padėjo kalbininkui J. Jablonskiui redaguoti A.Juškos lietuvių kalbos žodyną. Pats išleido rašybos vadovėlių Trys lekcijos geram išsimokinimui puikiai rašyti (1900), vėliau, sekdamas kalbininko K. Jauniaus gramatika, parašė vadovėlius Naujas lietuviškas kalbamokslis, Senasis lietuviškas kalbamokslis, Santaika (sintaxis) lietuviškoje kalboje. Bendradarbiavo periodiniuose leidiniuose Lietuvių laikraštis, Viltis, Vilniaus žinios Su bendraminčiais įkūrė Lietuvos katalikių moterų, šv. Kazimiero draugijas. Jis minimas ir kaip leidinio Lietuvaitė organizatorius ir bendradarbis. Prelatas buvo Vaikelio Jėzaus draugijos įkūrėjas bei jos veiklos koordinatorius. Kaip šios katalikiškos organizacijos atstovas, jis 1908 metais lankėsi pas popiežių Pijų X.
Tą dieną Domeikavos parapijiečių viešnia buvo Lietuvos istorijos instituto XIX amžiaus istorijos skyriaus mokslo darbuotoja humanitarinių mokslų daktarė Vilma Žaltauskaitė. Prieš kurį laiką ji lankėsi Sankt Peterburgo buvusioje dvasinėje akademijoje, vaikščiojo tais koridoriais, koplyčioje, auditorijose, kitose patalpose, kur ir dabar tarsi plevena P. Januševičiaus, Maironio, Adomo Jakšto, kitų Lietuvos kunigų šviesuolių dvasia.
Dienoraštis
Kauno arkivyskupijos archyve V. Žaltauskaitė aptiko P. Januševičiaus dienoraštį Visokių atsitikimų sąrasza. Nu metų 1895 iki (1898) h. Pavarčiusi rankraštį, giliau pasidomėjusi jo turiniu, V. Žaltauskaitė suprato, koks rašytinis turtas pateko į jos akiratį. Jos įsitikinimu, XIX amžiuje rašytas tekstas yra vertingas tiek kalbiniu, tiek istoriniu požiūriu. Jis duoda naujų žinių apie dienoraščio autorių, Sankt Peterburgo katalikų dvasinės akademijos kasdienybę, XIX amžiaus pabaigos Lietuvos kultūrinį, politinį gyvenimą. Dienoraštis padeda atskleisti to meto Lietuvos dvasininko socialinį portretą, išskirti jo reikšmingesnius bruožus, vertybines nuostatas. Kalbiniu požiūriu tekstas taip pat yra reikšmingas, nes jame, lyginant su vėliau P. Januševičiaus išleistomis lietuvių kalbos gramatikomis, atsiskleidžia jo kalbos evoliucija, lietuvių bendrinės kalbos formavimosi eiga.
Įdomu, kad dienoraštyje apskritai nėra įvykių vertinimų, jie atsiranda rašant ne apie kitas etnines, bet apie kitos konfesijos grupes ar su jų kultūra susijusius reiškinius. Sankt Peterburgo akademijos taisyklės saugojo alumnus (klierikus) nuo svetimo miesto įtakos, formavo uždarą bendruomenę. Jį stiprino ir auklėtinių grupavimasis į vadinamąsias vyskupijas. Tai byloja ir P. Januševičiaus dienoraščio įrašai: kartu su prefektu Jonu Mačiuliu (Maironiu) einama fotografuotis pas Claseną, per Užgavėnes su mokslo draugais iš tos pačios vyskupijos vaišinamasi ponpuszkomis ir juodu alumi taip pat pas Maironį. Tad gyvenimas nesiribojo tik akademijos sienomis per vasaros atostogas keliauta į Čenstakavą, Kaukazą, mokslo metais drauge su dėstytojais lankyti muziejai, parodos, soborai, kapinės, zoologijos sodas.
P. Januševičiui buvo aktuali lietuviškos spaudos problema. Dienoraštyje ne kartą minėti dėl nelegalios lietuviškos spaudos platinimo nubausti kunigai. Ir savo laiškuose Lietuvos kunigus kolegas ragino rašyti prašymus Lietuvos valdžiai dėl spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo. P. Januševičius aktyviai dalyvavo tautiniame judėjime, daug nuveikė lietuvinant Kauną, organizavo lietuvių katalikų knygyną ir skaityklą.
Beje, P. Januševičiaus brolis Jurgis taip pat baigė kunigystės mokslus ir po kurio laiko tapo Vilniaus vyskupo Jurgio Matulaičio sekretoriumi.
Globojo vaikus ir vargšus
Reikšminga dienoraščio detalė autoriaus sprendimas aktyviai dalyvauti socialinėje veikloje. Šis siekis Lietuvoje buvo realizuojamas su kaupu. Tai taip pat labai svarbi P. Januševičiaus veiklos kryptis. Būdamas Vaikelio Jėzaus valdybos pirmininku, jis su pagalbininkais organizavo berniukų ir mergaičių amatų ruošos mokyklas, kurios veikė dabartiniame Kauno Maironio literatūros muziejuje, Žaliakalnyje, Vilijampolėje. Taip pat įkūrė prieglaudos namus neturtingų tėvų vaikams, pagal išgales maitino benamius, vargšus. Per ypač sunkią 1919 1920 metų žiemą, kai neturtingi tėvai neturėjo kuo kūrenti savo būstų, kuo maitinti savo vaikų (net trūko medienos karstams sušalusiems palaidoti), jie savo vaikelius palikdavo prie bažnyčių, kitose viešose vietose, vildamiesi, kad jais kas nors pasirūpins. Tuo rūpinosi Vaikelio Jėzaus draugijos aktyvistai: jie suieškodavo vaikams pastogę, drabužių, apavo, maitino juos.
Mažai žinių esama apie prelato P. Januševičiaus veiklą sovietiniais metais. Žinoma tik tiek, kad prelatas ėmėsi redaguoti savo parengtą ir 1904, 1905 metais išleistą knygą Poteriai, Rytmetinės ir Vakarinės Maldos, Dovanėlė: Tėvams, vaikams ir šeimininkams. Savaip iškalbingas ir sovietinių metų Bažnyčios ir visuomenės gyvenimą charakterizuojantis arkivyskupijos valdytojo Stanislovo Jokūbauskio raštas P. Januševičiui: Jei Kan. P. Dogelis bus sukliudytas perimti iš manęs Arkivyskupijos valdytojo pareigas, tai jas pavedu Tamstai. P. Januševičius šių pareigų neperėmė. Mirė Kaune, savo bute Vilniaus gatvėje 1948 m. gegužės 17 dieną.
Kryžiaus likimas
Ne vienas Domeikavos parapijos gyventojas yra girdėjęs apie penkių metrų aukščio 1933 metais tuometinėje Koncovo dvarvietėje, dabartinėje Domeikavos parapijoje, pastatytą kryžių. Kryžių pašventino kun. P. Januševičius.
1957 metais vykdant melioracijos darbus, kryžius buvo nuverstas, numestas ir paliktas nežiniai. Be abejo, jis būtų užkastas, kad negadintų vaizdo tokių atvejų būta ne vieno. Bet kol niekas nesiryžo to padaryti (gal niekas nesutiko tai padaryti), kryžius kurį laiką gulėjo purve, apaugęs žolėmis, laukdamas dar vienos savo valandos.
Tada sukruto netoli esančios Vandžiogalos parapijos tikintieji. Jie suradę technikos, kryžių pakėlė, atgabeno į Vandžiogalos kapines, kur ir dabar jis stovi. O juk buvo metai, kai ateizmas siautėjo! Dabar nežinia, ar katalikai patriotai dėl tokio savo žygio turėjo kokių nors nemalonumų, nes nė vieno jau nėra tarp gyvųjų. Ne vienas jų ilsisi šalia išgelbėto kryžiaus.
Domeikavos parapijos klebonas kun. Robertas Gedvydas Skrinskas sako, kad būtų teisinga, jei kryžius grįžtų į savo gimtąją vietą ir čia stovėtų, kaip kadaise stovėjo, pašventintas kun. P. Januševičiaus. Bet vandžiogaliečiai nuo smurto išgelbėtą kryžių nori turėti savo dvasinėje erdvėje.
Vandžiogalos seniūnas Petras Balčiūnas samprotauja, kad iš tiesų formaliai būtų teisinga, jei kryžius iš kapinių grįžtų į savo pirminę vietą, tačiau vietos tikintieji, visa Vandžiogalos bendruomenė, niekada nesutiktų, kad kryžius būtų perkeltas jo papėdėje ilsisi daug vietos gyventojų artimųjų, tėvai, seneliai. Kryžius čia matė daug ašarų, skausmo, patyrė ramybės ir susikaupimo valandų. Tad tegul jis ir toliau čia stovi saugodamas žmonių ramybę.
Kun. R.G. Skrinskas mano, kad reikėtų atstatyti kryžių toje vietoje, kur stovėjo jo pirmtakas bent taip būtų atkurtas teisingumas, prisimintas ir pagerbtas garbusis prelatas P. Januševičius.
Domeikava, Kauno rajonas
© 2007 XXI amžius
|