Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Katalikø
    bendruomenëse
Krikðèionybë
    ðiandien
Lietuva
Mums raðo
Ora et labora
Poþiûris
Þvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Laukimo dovana

Kristaus gimimas Paveikslas senojoje Aleksoto Ðv. Kazimiero baþnyèioje Artûro ÐULCO nuotrauka

Kai modernaus pasaulio þmogus laukia Kristaus gimimo, jo jausmai dvejopi – ar suteiks paguodà gimæs pasaulio Iðganytojas? Ar Jis pagelbës Advento metu po parduotuviø sales besiplukiantiems pirkëjams, prie daugiakanalës televizijos visus vakarus praleidþiantiems þiûrovams, internete ávairiausiø pramogø ir þaidimø ieðkantiems jaunuoliams? Pagaliau kà Jis galës duoti á baþnyèias suplûdusiems „Jëzulio paþiûrëti“ prakartëlëje ir iki kitø Kalëdø (ar Velykø) Já vël pamirðusiems katalikams? Dievas artinasi prie þmogaus visada, bet jeigu þmogus to nemato ir nenori matyti – kuo tada gali padëti Iðganytojas?

Dievo Sûnaus atëjimo á pasaulá paslaptis - ir artima, ir didinga: per Betliejuje tarp gyvulëliø gimusá bejëgá, savo dieviðkos didybës ir galybës atsisakiusá Kûdikëlá Dievo Sûnus áþengë á pasaulá kaip pasaulio Atpirkëjas, prisiimdamas visus þemiðkojo gyvenimo vargus, neteisybes, skausmus ir sunkumus. Ir taip iki pasiaukojamos mirties ant kryþiaus ir Prisikëlimo triumfo. Tik ar Jo dieviðkà aukà atpažins ir priims šio pasaulio didieji? Ar visi laukiantieji Jëzaus gimimo, atëjimo á pasaulá tiki Jo iðganomàja misija? Gal daugeliui Jëzus Kristus tëra tik banali pamokslø tema, nudilusia moneta, reikalinga pagerinti sau gyvenimà? Gal ir kalbantieji, ir klausantieji jau seniai Jo atsisakë, atsisakë Jo misijos, Jo aukos? Gal Jëzaus vardà kartojantiems mielesni tampa netikrø pranaðø (burtininkø, astrologø ir kitokiø dvasiniø „þinovø“) patarimai ar kompiuteriniai þaidimai? Vieni svaiginasi, kitø ðirdys apsunkusios ne tik nuo nereikalingø kasdieniø rûpesèiø, daiktø, pinigø gausos, bet ir paslëpto pykèio, skriaudos, pamirðus meilæ artimui. Kasdieninëje rutinoje (o gal ir dël sustabarëjimo) pamirðtama pasikalbëti ar bent þvilgsniu patvirtinti, kad vienas kità mylime ir gerbiame… Gal nuo daugybës kalbø bûsime pamirðæ, jog meilës darbai ir bus tas skiriamasis þenklas, kai bûsime „sijojami“ tarsi pelai nuo grûdø, Vieðpaties dienai netikëtai uþklupus?

Todël á pasaulá ateisiantis ir save mums dovanojantis Jëzus kvieèia mus budëti, kad skirtume tikrus dalykus nuo netikrø, bûtinus nuo nereikðmingø, taip stiprindami savo tikëjimà ir pasitikëjimà Dievu. Adventas turi tapti proga ið naujo paþinti nesibaigiantá Dievo gailestingumà ir liudyti savo tikëjimà Juo, tampant gailestingesniu tiems, kam to labiausiai stinga. Adventas – tai Dievo kvietimas paþvelgti á savo ðirdá, atleisti, pastebëti savo artimà, skelbti tikràjà Dievo meilës Evangelijà ne þodþiu, o darbais.

Ar mes netampame ateistais, kai vaizduodami krikðèionis, nematome savo artimo ir elgiamës nekrikðèioniðkai? Juk ið mûsø darbø þmonës turi paþinti, kad esame Kristaus sekëjai, esame krikðèionys. Jeigu mes vengiame pokalbiø religine tema su savo paþástamais ar artimaisiais, argi tada netampame ateistais? Jeigu nerandame laiko ir reikalo pakalbëti su Dievu maldoje, jei neturime ko nors ið Jo papraðyti, argi nesielgiame kaip ateistai? Kiekvienas turëtume atrasti sau priimtinà maldos bûdà, artinantá mus prie Dievo, nepamirðdami, kad ir labai uþimtiems þmonëms tinka kartais pasimelsti. Kai malda yra ne þodþiai ar frazës, o mûsø troðkimai ir iðgyvenimai, tada ateina pasitenkinimas ir ramybë, malda tampa ne prievole, o laukiamu ritualu.

Daugybë bëdø ir rûpesèiø slegia þmogaus peèius. Dar daugiau nesëkmiø patiria kiekviena tauta. Lietuviai, tiek niûriais okupacijos metais, tiek kovodami uþ savo nepriklausomybæ, patyrë daugybæ kanèiø. Tai buvo ne asmeninës – visos tautos netektys. Nepriklausomybës metais ir vël nerimsta aistros prieð Laisvës kovotojus, prieð geriausius mûsø visuomenës veikëjus. Tai lieèia ne tik juos, bet ir visà tautà. O kiek skriaudø patiria ðeimos, kuriø maitintojai turi palikti tëvynæ dël persekiojimø ar ekonominiø negandø? Tai didþiulis nuostolis tautai – mums jau trûksta ir gydytojø, ir medicinos seseliø, ir inþinieriø, ir mokytojø, ir vadybininkø, ir kitø specialistø. Trûksta net ir moterø, norinèiø gimdyti tautai pamainà, trûksta ir tëvø, aprûpinanèiø savo ðeimà. Mes nykstame kaip tauta, mûsø kasmet vis maþiau.

Vienos tyrimø agentûros apklausos duomenimis, didþioji dauguma lietuviø (taèiau ne visi) tebesilaiko senøjø Kûèiø tradicijø. Kalëdø iðvakarëse tradicinæ dvylikos patiekalø vakarienæ valgo 83 proc. respondentø. 77 proc. þmoniø sakësi besidalijantys kalëdaièiais, 57 proc. – per ðventinæ vakarienæ sukalba maldà, 22 proc. – eina á Piemenëliø miðias. Bet gajûs ir pagoniðki („tautiniai“) Kûèiø paproèiai: 58 proc. nakèiai vëlëms palieka maisto ant stalo, o 18 proc. buria ir þaidþia tradicinius þaidimus. Taèiau ir Adventas, ir Kûèiø vakarienë, ir Kalëdø ðventë – ne tik „pasiþmonëjimas“ su artimaisiais ar draugais. Tai – Kristaus sutikimas atvira ðirdimi ir meile artimui. Tad Advento ir Kalëdø laikas tegul nenuskæsta vien „graþiose“ tradicijose, bet tebûnie tuo laiku, kai visa ðirdimi ir protu atsigræþiame á Kristaus, visø mûsø Atpirkëjo, Dievo ir Þmogaus, susitikimà su mumis.

© 2007 „XXI amþius“