|
Ar sarkazmas nepriimtinas XXI amžiaus skaitytojui?
Straipsnis Kunigo išpažintis apie kun. V. Aliulio knygą (XXI amžius, 2007 12 07 Nr. 91) tikrai įdomus, gerai apibūdinantis ir patį kunigą, ir knygą. Tiesa, iš šios recenzijos matyti, kad gerbiamas kunigas bendradarbiavo su komunistine ateistine valdžia jis ir pats to neslepia. Gal todėl kai kas pasirodė ir man įtartina. Štai nelabai suprantami yra cituoti P. Plumpos žodžiai apie XXI amžių. Straipsnio apie kun. V. Aliulio knygą autorius cituoja žodžius iš knygos, neva, P. Katinas su dideliu įtūžiu vanoja buvusius komunistus ir kitus netikrus patriotus, kuris (tas įtūžis) knygos autoriui yra neskanus, nepriimtinas, o P. Plumpa atsisako laikraštį vadinti katalikišku, nors kiti kovingi Lietuvos ir Bažnyčios mylėtojai (atseit vadinamieji patriotai) juo žavisi. Iš tų kun. V. Aliulio žodžių, jei teisingai juos supratau, tikrai jaučiasi kažkoks neskanumas. Gaila, kad neturiu tos knygos.
Nesutinku nei su V. Aliulio, nei su P. Plumpos žodžiais. Kaip tik labai įdėmiai perskaičiau tame pačiame numeryje P. Katino komentarą Ne prieš gera toks šėlimas ir neradau nei komunistų puolimo, nei juo labiau didelio įtūžio. Nerandu to įtūžio ir kituose P. Katino straipsniuose, kuriuos visada su įdomumu skaitau. Kaip ir keletas mano pažįstamų, kurie ima iš manęs tą laikraštį, ir taip jis keliauja per rankas. O kiek daug įdomios informacijos randame P. Katino užsienio politinėse apžvalgose. Taip, jis rašo su sarkazmu bet nejaugi gerbiamas kunigas nepripažįsta ar nepažįsta sarkazmo? Štai minėtame penktadienio numeryje, kaip sakiau, neradau nė vieno įtūžusio sakinio prieš buvusius komunistus. Ir tai iš maždaug 10000 žodžių komentaro nepatingėjau juos suskaičiuoti. Jis tik vienoje vietoje pamini, kad apie socialinį teisingumą labai mėgsta kalbėti socialdemokratais pasiskelbę nomenklatūrininkai ir jų ideologai. Kurgi čia buvusieji komunistai? Na, jeigu tie nomenklatūrininkai yra iš buvusių komunistų, tai čia ne Katino ar laikraščio bėda. Juk tai tikrai tiesa, nes nežinau faktų, kad į sovietinę, nomenklatūrinę valdžią galėjo patekti ne komunistai. O gal gerbiamas kunigas turi pavyzdžių, kad buvo ne taip? Gal daug katalikų buvo komunistų valdžioje? Nebent koks nors vienas katalikas buvo pasislėpęs po partiniu bilietu, bet ir tai sunku būtų buvę jam išsilaikyti, jeigu savo tikėjimą jis būtų atvirai rodęs. P. Katinas tik demaskuoja tuos nomenklatūrininkus, kuriuos dabartinė socialdemokratų valdžia skiria į postus, kur jie iškart pradeda imti kyšius ir piktnaudžiauti tarnybine padėtimi. Gal katalikiškam laikraščiui derėtų tylėti apie tuos visus skaudžius dalykus ir neliesti buvusių komunistų, kad juos, gink Dieve, neįžeistų, neužgautų? P. Katino straipsnyje minimi nomenklatūrininkai geriausiu atveju, viršūnėse ir tada, ir dabar esantys tie patys komunistai. Jeigu kun. V. Aliulis ar P. Plumpa linkę to nematyti, tai nėra gerai. Juk visas valstybės turtas perėjęs į tų komunistų, turiu pasakyti, kad ne į paprastų komunistų (ir tarp mano giminių tokių buvo), o būtent nomenklatūrininkų ir įvairių perėjūnų rankas. O gal tas turtas atiteko katalikams? Gal katalikiškas laikraštis gavo daug turto? Labai abejoju... Žinau, kad arkivyskupija yra priglaudusi redakciją kurijai, t.y. katalikams, priklausančiose patalpose. Tai labai teisinga, nes katalikų bendruomenei priklausančios patalpos turi būti krikščioniškai suteikiamos katalikiškoms institucijoms, visų pirma, katalikiškam laikraščiui. O gal kun. V. Aliulis ar P. Plumpa siūlo nutylėti buvusiųjų blogus darbus, krikščioniškai mylėti darančius blogį buvusius komunistus, visą tautą atvedusius prie skurdo ribos? Tauta, o ypač jaunimas, baigia išvažiuoti. Čia aš, kaip ir P. Katinas, pasisakau ne prieš visus buvusius komunistus, kaip nori įteigti kunigas, bet prieš tuos, kurie kankino tautą tada, o dabar lyg niekur nieko, be jokios atgailos, be nuodėmių atleidimo veržiasi į valdžią visus tuos 17 nepriklausomybės metų. Nemanau, kad toks protingas žmogus kaip P. Plumpa (apie jį esu daug gera girdėjęs) galėjo pasakyti tokią nelogišką mintį, esą dėl P. Katino komentarų jis nevadina XXI amžiaus katalikišku laikraščiu. Gal kunigas, girdėjęs P. Plumpos pasisakymą, ne taip suprato ar ne taip nugirdo (gyvenime tokių pavyzdžių gausybė). Manau, kad P. Plumpa galėjo sakyti taip: P. Katino komentarai labai aštrūs, ir kokiam nors reikliam (tradiciniam, dievobaimingam ir kitaip) katalikui jie gali sudaryti klaidingą įspūdį, kad laikraštis yra nekatalikiškas, nes jis grubus, įžeidus, neatleidžiantis paklydusiam žmogui politikui, išdavikui ar kitam. Ar mes, krikščionys, galime toleruoti blogį, juo labiau skatinti jį savo tylėjimu? Jeigu blogą darančius žmones be atodairos mylėsime, nutylėsime apie jų daromą blogį ir vaizduosime, kad to blogio nėra, kas bus tada? Prisimenu, kad XXI amžiuje skaičiau labai aštrų, bet įdomų P. Plumpos straipsnį prieš homoseksualistus. Jis ten tikrai su dideliu įniršiu, kaip kun. V. Aliulis pasakytų, pasisakė prieš tokią nuodėmę ir kitus seksualinius iškrypimus turinčius žmones. Ir tai tikrai teisinga. P. Plumpa, būdamas protingas žmogus, negalėtų dėl vieno jam neįtinkančio autoriaus pasmerkti visą laikraštį ir sakyti, kad jis yra nekatalikiškas, nekrikščioniškas. Juk tai prieštarauja svarbiausiam krikščionybės reikalavimui: jeigu žmogus ir daro nuodėmę, jei ir parodo savo silpnumą, tai Dievas jo nepasmerkia, jis leidžia jam taisytis netgi ilgą laiką. Juo labiau ar galima pasmerkti visą laikraštį, jo darbuotojus? Aš bent taip suprantu krikščionybę ir Kristų, gimusį kaip mūsų visų nuodėmių išganytoją. Krikščionis, nekovojantis su blogiu, turėtų būti smerkiamas, o su tuo blogiu nesitaikantis žmogus elgiasi kaip tikras krikščionis. Kažkaip pas mus sujauktos šios sąvokos.
P.S. Žinau, kad katalikiškam laikraščiui yra sunki padėtis ir todėl raginu visus skaitytojus kuo plačiau įsijungti į jo propagavimą ir jį užprenumeruoti kitiems. Aš ne tik duodu kitiems pasiskaityti laikraštį, bet ir savo giminaičiui Vilniuje jį užprenumeruoju jau dveji metai.
Jonas Sakalauskas
Kaunas
© 2007 XXI amžius
|