|
Apie tai, kas vyksta mums nesuvokiant
Perskaičius XXI amžiuje straipsnį Kunigo rūpestis ir žmonių nusivylimas (2007 10 19, Nr.79) panorau išsakyti savo nuomonę ir aš. Kunigą A. Keiną visada prisiminsiu su meile ir dėkingumu. Ėjau vienuoliktus metus, kai jis mane parengė Pirmajai Komunijai. Drauge su savo sese lankiau jaunimo chorelį Kauno Karmelitų bažnyčioje. Neprisimenu, kad mus kas būtų skirstęs į jaunus ir senus, didelius ir mažus. Giedojome įvairias giesmes: dažnai tokias, kurioms pritardavo visi žmonės bažnyčioje. Mūsų chorelyje buvo mano vienmečių, buvo šeštų, devintų klasių mokinių ir mokyklą bebaigiančio jaunimo. Buvo nemažai berniukų. Choro vadovei padėjo dvi studentės Kristina ir Raminta. Prisimenu Renaldą, pramintą poetu, kai ekskursijos metu Valkininkuose vaikščiojo atsiskyręs nuo visų ir kūrė posmus visų mūsų bendrai poemai apie Valkininkų miestelį ir valkininkiečius. Prisimenu mažąjį ir didįjį Tomą, Aurimą, Harį, broliukus Rumelaičius, brolį ir sesutę, kurių mamytė dirbo kažkokio laikraščio redakcijoje ir, kai ji mirė, visi mes labai liūdėjome ir už ją meldėmes. Buvo Ieva, Laimutė, Sandra, Valdonė, Jurgita, Regina, Jolita. Dar buvo Monika, kuri labai gražiai piešė. Dabar, kai baigiau vidurinę mokyklą ir jau esu pirmojo kurso studentė, imu suprast su kokia meile ir pagarba kunigas tarsi vedė kiekvieną mūsų už rankos mums patiems šito nesuvokiant. Karmelitų parapijoje buvo susiorganizavęs ne tik jaunimo chorelis, bet ir dramos būrelis. Vaidinimus dažniausiai rengdavome nemažoje parapijos salėje. Kiek prisimenu, žiūrovų niekada netrūko. Kartą, kai vaidinome apie Kristaus gimimą, Tris Karalius vaidino kareiviai. Ne vieną kartą mes buvome kviečiami pas juos į pulką ne tik kareiviškos košės paragauti, bet ir iš arčiau susipažinti su jų gyvenimu. Kun. A. Keina visada labai pagarbiai elgėsi su vyresnio amžiaus žmonėmis. To ir mus mokė. Prisimenu, kaip Motinos dienos proga buvo pakviestos ne tik mūsų mamos, bet ir močiutės. Tada savo programėlę rodė moksleiviai, o paskui pakvietė mus visus drauge dainuoti, šokti, žaisti. Šokome ir dainavome tikrai visi: ne tik vaikai ir jaunimas, bet ir mūsų mamos ir močiutės. Viena močiutė mums visiems padainavo ilgą senovišką dainą, kita kažką įdomaus papasakojo iš savo gyvenimo ir mus visus prajuokino.
Apie Ėriškių mokyklos direktorę L. Budreikaitę ir jos vadovaujamos mokyklos vaikus esu tokios pat nuomonės kaip ir tu, Andriau. Tai direktorės ir kunigo pasaulėžiūrų konfliktas. Mano šeimos nuomone, į šitą konfliktą, ko gero, mokyklos vadovė labai negarbingai nori įvelti ir mokyklos vaikus bei jų tėvus. Tu laimingas, kad drauge su savo tėvais gali aptarti tikėjimo problemas tokių šeimų tikriausiai Lietuvoje ne tiek daug. Mokykloje neturėjau nei vienos klasės draugės ar draugo, kuris kaip tu galėtų pasakyti: Tikėjimo problemas aptariu su savo tėvais. Gal tokios problemos jiems ir nerūpi, nes dar mažą pakrikštiję, vėliau Pirmosios Komunijos privedę tėvai dažniausiai tuo ir baigia savo vaiko katalikišką auklėjimą.
Mūsų šeimoje sprendžiant įvairius klausimus didelį autoritetą turėjo ir turi močiutė. Pirmoji pažintis su Šventuoju Raštu prasidėjo drauge su ja skaitant kun. Žitkaus knygeles: Tėve mūsų, Sveika, Marija, Tikiu. Eilėraščius iš tų knygelių beveik visus mokėjau mintinai. Gaila, kad šių knygelių negalima rasti nei knygynuose, nei mokyklų bibliotekose. Sekmadieniais grįžę iš pamaldų prie pietų stalo visi stengėmės prisiminti ir aptarti, kas buvo skaitoma iš Šventojo Rašto, apie ką kalbėjo kunigas per pamokslą. Švenčiant metines šventes Kalėdas ir Velykas, močiutė visada pabrėždavo tikrąją jų prasmę, sakydama, kad dovanos, eglutė, įvairūs blizgučiai ar velykiniai margučiai yra tik antraeiliai dalykai.
Manau, rašinio autorius Andrius yra teisus, sakydamas, kad nereikėtų vadinti katalikais arba tikinčiaisiais tų žmonių, kurie tikėjimą sutapatina tik su tradicijomis arba net su kunigo asmeniu ir nieko nenori žinoti apie savo krikščioniškas pareigas. Nemanau, kad kunigas, kuris visiems šypsosi, pataikauja ar nuolaidžiauja, yra idealus kunigas. Tai bedievių žurnalistų sukurtas įvaizdis. Jie tikriausiai neskaitė šių Kristaus griežtų žodžių, kuriuos galėtų pritaikyti patys sau: Angių išperos, kaip jūs galite kalbėti gera, būdami blogi?! Juk burna kalba tai, ko pertekusi širdis (Mt 12, 34). Sekmadieniais dalyvauju šv. Mišiose ne dėl to, kad man patinka ar nepatinka, bet iš meilės ir pareigos Dievui, Bažnyčiai, kurios nare tapau, kai buvau pakrikštyta. Tikybos pamokas lankiau ne dėl to, kad per jas paišdykaučiau ar tikybos mokytoją paerzinčiau, bet kad pagilinčiau savo tikėjimo žinias.
Mūsų, Karmelitų parapijos vaikų, pažintis su Valkininkų dzūkais buvo ne atsitiktinė. Kažkas iš buvusių kun. A. Keinos parapijiečių apsilankęs Kaune pasiūlė klebonui kokiai savaitei į Valkininkus atvežti savo parapijos vaikų būrelį, pažadėjo juos apgyvendinti ir pagloboti. Taip ir buvo. Vos atvažiavome į nedidelį miestelį ir išlipome, prie įspūdingos bažnyčios jau lūkuriavo būrelis moterų. Nors mūsų buvo nemažas būrys apie 20, jos nė kiek neišsigando juk vaikus atvežė jų mylimas klebonas. Tuoj buvo sutarta, pas ką apsistosime po kelis, o kur rinksimės į bendrą būrį. Apsidžiaugėme, kai viena moteris pasiūlė tuščią namelį gražioje vietoje prie Merkio. Su mumis atvažiavusios moterys pažadėjo kunigėliui ne tik mylėti, bet ir reikalauti, kad vaikai laikytųsi dienotvarkės ir griežtos drausmės, o jei nusižengtų kuris, tuoj pat neklaužadą grąžinti į Kauną. Tikriausiai buvome drausmingi ne vien dėl to, kad nė vienas nenorėjome grįžti atgal, bet svarbiausia norėjome ištesėti duotą žodį savo kunigui.
Globojo mus ne tik Valkininkų žmonės, bet ir aplinkinių kaimų: Čižiūnų, Užuperkasės, Pakleštarės, Tiltų, Dargužių... Į trobelę prie Merkio mums prinešė visokių gėrybių pieno, kiaušinių, daržovių, vaisių... Atėję su dovana kiekvienas klausė, ar mylime savo kunigėlį, ar gerai jam ten, Kaune? Ir visi apgailestavo, kad jį iškėlė iš jų parapijos ir kad daugiau tokio kunigėlio nebeturės...
Apie kun. A. Keiną visa mūsų šeima norime pasakyti šiuos mano močiutės žodžius: Duok, Dieve, daugiau tokių kunigų kaip šitas, tai Lietuvoje iškart šviesiau ir švariau pasidarytų.
Ligita URBONAITĖ
Kaunas
© 2007 XXI amžius
|