Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Požiūris
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

„Dvasios atgaivos pasisemti važiuoju pas Lenkijos lietuvius“

Gintaras VISOCKAS

Miroslavo seniūnas Jonas Juravičius sako, kad Lietuvoje mažai likę tikrųjų lietuviškų vertybių – jas užgožė pinigų, turto kultas bei visos kitos kapitalizmui būdingos ydos, įskaitant girtuoklystę Autoriaus nuotrauka

Kai Miroslavo seniūnas Jonas Juravičius pakvietė į svečius, apsidžiaugiau. Sutikau atvykti nė nedvejodamas. Mat kiekvienas susitikimas su buvusiu „Saulės“ kolūkio pirmininku J. Juravičiumi – įsimintinas, prasmingas. Suradęs pirmą laisvesnį pusdienį iš karto pajudėjau Alytaus link. O nuo Alytaus iki Miroslavo jau ranka paduoti – 13 kilometrų. Beje, važiuojant ramybės nedavė mintis, ką J. Juravičius šį kartą nutarė papasakoti, juk šiaip sau jis niekad neskambindavo. Vadinasi, ir šį sykį yra priežastis...

Prasminga patriotiškumo pamoka

Pirmoji pažintis su šiuo visą gyvenimą Lietuvos istorija besidominčiu žmogumi įvyko dar sovietmečiu. Tąsyk atsitiktinai buvau pakviestas į mūsų garsiųjų lakūnų Dariaus ir Girėno minėjimą Miroslavo kultūros rūmuose. Minėjimo organizatorius ir įkvėpėjas buvo ne kas kitas, o „Saulės“ kolūkio pirmininkas. Sėkmingai perskridusių vandenyno platybes lakūnų pagerbimo renginyje ir susipažinau su J. Juravičiumi. Visų ano vakaro detalių jau gerai nebeprisimenu. Atmintyje išlikusi tik nuotaika, kurią parsivežiau iš Miroslavo – tokio tautiško, lietuviško, patriotiško vakaro dar nebuvau matęs. Bet svarbiausia, kad tas tautiškumas ir gilinimasis į garbingą Lietuvos praeitį buvo nuoširdus – ne deklaratyvus ir ne paviršutiniškas. Į Miroslavą buvo pakviestas lakūnas Vladas Kensgaila, sukūręs tikslų „Lituanikos“ modelį, režisierius Raimondas Vabalas, kūręs filmą apie bebaimius lakūnus, bei alytiškis Vytautas Burinskas, savo asmeniniame sodo namelyje įsirengęs turtingą Darių ir Girėną menančių eksponatų kolekciją. Visų jų kalbos buvo aštrios, atviros. Visi jie tvirtino, jog būtina domėtis savo istorija, negalima pamiršti savo didžiavyrių, kad viskas, kas susiję su lietuviškumu, turi būti išsaugota ateities kartoms. Salėje tarp susirinkusiųjų buvo visokių žmonių – ir menkiau išsilavinusių, ir, matyt, išgerti mėgstančių, tačiau visi pasakojimų apie mūsų lakūnus, metusius iššūkį vandenyno stichijai, klausėsi susidomėję. Jei atvirai, buvau tikras, jog už tokią vakaronę, į kurią, rodos, privaloma tvarka buvo sukviesti beveik visi miestelio gyventojai (kaipgi neisi į renginį, kurį organizuoja kolūkio pirmininkas?!) J. Juravičius susilauks didelių nemalonumų. Net neabejojau, kad už tokį renginį, kuriame neliaupsinamas nei Leninas, nei komunistų partija, nei Maskva, o tik Lietuvos vardą pasaulyje išgarsinti norėję drąsuoliai lietuviai, J. Juravičius iš to meto vykdomojo komiteto ir komunistų partijos bosų susilauks rimtų priekaištų.

Sąskaitoje – dešimtys renginių

Šiandien tiksliai ir negaliu pasakyti, ar už tą vakarą jam kas nors priekaištavo. Tačiau lietuviškų renginių J. Juravičiaus sąskaitoje – dešimtys. Miroslave buvo surengtas sukilimo vado Simono Konarskio minėjimas. Pretekstas diskusijai apie S. Konarskio gyvenimą ir kovą surastas ne itin sunkiai – juk S. Konarskio dvaras buvo to meto „Saulės“ kolūkio teritorijoje. Taigi J. Juravičiui buvo gana lengva rajono valdžiai paaiškinti, kodėl būtent Miroslave rengiamas sukilėlių vado pagerbimas. Beje, susirinkę istorikai apie sukilimo detales ir smulkmenas pasakojo ilgokai. Tačiau tą vakarą buvo galima girdėti, kaip musė skrenda ar uodas zyzia, – taip visi įdėmiai klausėsi improvizuotos istorijos pamokos. Negalima nepaminėti ir dailininko Antano Žmuidzinavičiaus paveikslų parodos, surengtos tuometiniame „Saulės“ kolūkyje. Kolūkio pirmininkui J. Juravičiui dar tekę surasti didoką piniginį užstatą už į kolūkį atvežtus vertingus paveikslus. Ar tik ne pusę milijono rublių? J. Juravičiaus vadovautame kolūkyje penkias menines kompozicijas yra suvaidinęs ir aktorius Č. Stonys, kuris, beje, dar tuo metu neturėjo teisės viešai vaidinti. Šiandienos žargonu tariant, neturėjo aktoriaus licenzijos. Bet J. Juravičius nepabijojo pasikviesti į aktorių gildiją viešai nepriimto Č. Stonio. Ir gerai padarė. Tos penkios kompozicijos buvo itin prasmingos – apie kunigą, knygą, Lietuvą, motiną... Beje, visi šie renginiai organizuoti dar tada, kai niekas iš mūsų nebuvo tikras, ar Lietuvai pavyks atkurti nepriklausomybę, kai niekas iš mūsų dar nebuvo įsitikinęs, jog pavyks išsaugoti atkurtą nepriklausomybę.

Nuo pašalinių akių slėpė Rūpintojėlius

Pasak Miroslavo seniūno J. Juravičiaus, ne visi to meto komunistų partijos bosai ar instruktoriai iš vykdomojo komiteto buvo labai raudoni. „Spręsti apie žmogų iš jo viešų kalbų, pasakytų tribūnose – beprasmiška“, – kartą atviravo J. Juravičius. Sykį pas jį svečiavosi vienas aukštas rajono valdžios atstovas. Prieš priimdamas svečią, J. Juravičius išslapstė namuose saugotus medinius Rūpintojėlius. Įvairiausiais būdais ir mainais įsigytų Rūpintojėlių kolūkio pirmininkas turėjo surinkęs įspūdingą kolekciją – ne tik senoviškų, prieš 50 ar 100 metų išdrožinėtų, bet ir šiais laikais sukurtų. Ilgai svarstęs, kur paslėpti, nusprendė laikinai padėti į vonią. Ir ką tu pasakysi – tam svečiui kaip tyčia prireikė užeiti į vonios kambarį. Išėjęs iš vonios aukšto rango partinis veikėjas atrodė sutrikęs. „Kodėl tu juos laikai taip nepagarbiai, vonioje?“ – nuoširdžiai papriekaištavo. Tačiau šis komunistų partijos veikėjas nepaskundė „Saulės“ kolūkio vadovo, o po kelių savaičių J. Juravičius iš jo susilaukė dovanos – gavo paskaityti tuo metu draustą antisovietinę knygą „Kaip jie mus sušaudė?“ O juk vien už tos knygos laikymą anuomet galėjai susilaukti didelių nemalonumų bei bausmių. Taigi visokių būta ir komunistų. Kartais po raudona išore slėpdavosi tikra lietuviška dvasia.

Namuose turėjo įsirengęs muziejų

Beje, Miroslavo seniūnas J. Juravičius kadaise namuose turėjo įsirengęs ištisą muziejų. Jis kolekcionavo viską, kas mena Lietuvos praeitį, – monetas, knygas, kardus, pašto ženklus, paveikslus... Anuomet jis itin didžiavosi turįs Vytauto Didžiojo portretą, beveik 15 kilogramų senoviškų lietuviškų monetų, dešimtis senoviškų ordinų ir medalių, ženkliukų, 14 kardų. Ypač vertingas ano meto Lietuvos kapitono ulono Vytauto Padegimo kardas. Smetonos laikais ulonas V. Padegimas buvo laimėjęs vienos mylios jojimo varžybas ir gavęs aukso medalį. Atėjus rusams ulonas išėjo į miškus partizanauti. Likimas buvo palankus, tad jis nei žuvo, nei į nelaisvę pakliuvo. Kardo savininkas pabėgo į Didžiąją Britaniją, kur 1975-aisiais mirė. Jo kardą išsaugojo artimieji, slėpdami namo pašiūrėje. Ulono V. Padegimo brolis tą kardą sykį atidavė J. Juravičiui – kad neprapultų. Visi Miroslavo apylinkės žmonės žinojo, kad daiktas, atsidūręs kolūkio pirmininko J. Juravičiaus rankose, neprapuls, nedings. Todėl ir dovanodavo jam įdomiausių rakandų. Pavyzdžiui, J. Juravičius kadaise buvo surinkęs įspūdingą girnų kolekciją – per šimtą akmenų. Juos tekę net geležimis sutvirtinti, kad žmonės neištampytų.

„Per vagišius nėra jokios rodos“

Koks šiandien muziejaus likimas? Ar vis dar renka senienas? Ar vis dar sulaukia gausių delegacijų? Šį klausimą iš karto pateikiau J. Juravičiui, vos tik susitikome su juo Miroslavo seniūnijoje. Buvęs „Saulės“ kolūkio pirmininkas liūdnai nusišypsojo – nėra muziejaus ir jau daugiau tikriausiai niekad nebebus. Jei sovietmečiu į jo namus plūsdavo ištisos ekskursijos, jei savaitgaliais J. Juravičiaus namai visuomet būdavo pilni svečių, panorusių savo rankomis pačiupinėti senas Biblijas ar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės auksinus, tai šiandien viso to nėra. Kodėl? Didžiausias kaltininkas – vagys. „Per tuos vagišius nėra jokios rodos, teko viską išdalyti, paslėpti, nes, pasirodo, nuo jų šiandien neįmanoma apsisaugoti. Vogtų, kol viską išvogtų“, – apgailestavo J. Juravičius.

Nepasidalijo pinigine premija

Pirmą kartą jį apvogė sūnaus draugai, iš anksto atkabinę palangių kabliukus. Atėjo į svečius tarsi pasigrožėti eksponatais, o kai šeimininkai nusisuko, slapta atkabino kabliukus, kad kai nieko nebus namuose, galėtų netrukdomi įsiropšti vidun. Tąsyk policija labai greitai surado vagis bei pavogtus eksponatus. Tačiau kitą sykį vagys buvo gudresni. J. Juravičius įsitikinęs, kad antrąjį sykį buvo nagus prikišę ir policininkai. Apie savo įtarimus jis viešai pasakė net vienoje televizijos laidoje, bet nei policijos komisaras, nei jo pavaduotojai buvusio kolūkio pirmininko nepadavė į teismą. Kad policija greičiau surastų ilgapirščius, J. Juravičius viešai pažadėjo 100 tūkst. tuometinių talonų dydžio premiją. Policininkai vagis netrukus sugavo su įkalčiais, bet nepasidalijo premija. Tada J. Juravičius už tuos pinigus nupirko televizorių. Teisėsaugos atstovai įsižeidė ir paskundė premijos steigėją prokuratūrai, neva šis jiems davęs kyšį. Žodžiu, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, muziejų teko uždaryti ne dėl to, kad žmonėms jis būtų neįdomus, o todėl, kad buvo neįmanoma apsiginti nuo vagių ir su vagystėmis susijusių nemalonumų. Beje, tie vyrai, kurie apvogė antrą kartą, realios bausmės išvengė. Vieno iš teistųjų giminaitė dirbo tardytoja. Taigi byla klaidžiojo iš vieno teismo į kitą, kol suėjo senaties terminas. Tačiau vienas iš kalėjimo išvengusių ilgapirščių tik dar labiau įklimpo – Lenkijoje nužudė taksistą ir tada ilgam atsidūrė už grotų.

Važiavo net į Baltarusiją

Gurkšnodami arbatą Miroslavo seniūnijoje šnekėjomės apie tai, kuo buvęs „Saulės“ kolūkio pirmininkas J. Juravičius domėjosi visą gyvenimą ir kuo domisi iki šiol – istoriją. Pasirodo, seniūnas galų gale išsiaiškino, kokia jo pavardės kilmė. Jau tris dešimtis metų jis nesėkmingai bandė aiškintis, kokia tikroji pavardės kilmė. Įtarė, jog pavardė „Juravičius“ kilusi nuo kaimo pavadinimo. Tačiau kur tas Juravičiaus ar Juravičių kaimas? Tokio kaimo Lietuvoje jis neaptiko. Gal išnykęs? Juk dešimtys kaimų išnyko, net vardo nebeliko. Tad teko ne vieną dieną praleisti archyvuose. Bet ir lietuviškuose rašytiniuose šaltiniuose jis kaimo tokiu vardu nerado. Nei Kėdainių, nei Panevėžio rajonuose, nei kur kitur. Ir tik šių metų rugpjūčio mėnesį jis aptiko žinių Baltarusijoje išleistoje enciklopedijoje, jog Juravičių kaimas iš tiesų egzistuoja kaimyninėje Baltarusijoje. Tiksliau, Gomelio apskrityje, prie Pripetės krantų, vos už 80 kilometrų nuo Černobylio. Miroslavo seniūnas nusibeldęs į Gomelio apskritį savo akimis išvydo ne tik kaimą, iš kurio vardo kildinama jo pavardė, bet ir ežerą Litvin, tyvuliavusį kaimo pakraštyje. Užkalbinti baltarusiai tvirtino, kad nieko nežino apie čia gyvenusius lietuvius ir dabar jų nėra. Tačiau istorija besidomintis J. Juravičius mano, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės metais ten baltų tikrai gyventa. Tiesa, tai tik versija. Gal jis kartais ir klysta šitaip manydamas. Tačiau svarbiausias, J. Juravičiaus žodžiais, „pats aiškinimosi, domėjimosi, tyrinėjimo procesas“.

Ne tik geria, bet ir muša

Bet tikroji priežastis, kodėl jis pasikvietė į svečius, – alkoholis, kuris įklampino ir nepaleidžia miroslaviškių. Todėl prašąs visuomenės ir žiniasklaidos pagalbos. Miroslavo seniūnas tvirtino, jog jam jau baisu dėl tų masinių girtuoklysčių ir jų sukeliamų psichozių. Nei caro, nei sovietmečio metais lietuviai, jo įsitikinimu, kibirais nemaukė degtinės ir alaus kaip dabar. Miroslavo seniūnu jis dirba beveik aštuonerius metus. O padėtis – tik blogėja. Baisiausia tai, kad girtaujantys vaikai pradėjo mušti senus tėvus. Per pastarąsias keletą savaičių jis aplankė net keletą sodybų, kuriose niekur nedirbantys, girtaujantys 40–50 metų vyrai muša savo senyvus gimdytojus, iš jų atima pensijas. Mušami tėvai rašyti pareiškimų policijai bijo, kadangi vaikai juos tada „visai užmušią“. Miroslavo seniūnas su visais mušeikomis yra asmeniškai kalbėjęs, visų asmeniškai primygtinai prašęs: tik nemuškite savo tėvų. O šie tik išpučia akis: o kas juos muša? Kai galų gale persigandę senukai parodo mėlynes ant nugaros, kojų, rankų, tada ima teisintis: „aš tik krestelėjau“. Miroslavo seniūnas J. Juravičius bandęs aiškintis, kodėl vaikai muša savo bejėgius tėvus. Atsakymai patys keisčiausi: „tėvas buvo nesiskutęs“ arba „nepašlavė aslos“. Kai kurie vaikai įkandin dar pagrasindavo, esą dabar tai „jie kaip reikiant krestelės savo senius“. O įstatymai tokie, kad policija beveik niekuo negali padėti skriaudžiamiems tėvams. J. Juravičius ironizavo, esą mūsų įstatymai draudžia įsigyti nepilnamečiams cigarečių, bet rūkyti nedraudžia, nusikaltėliams nevalia įsigyti šaunamųjų ginklų, bet šaudyti į aukas niekas nedraudžia.

Įsigyti alkoholio nesunku

Dėl to, kad Miroslavo seniūnijoje daug stikliuko mėgėjų, kaltos ir parduotuvės, prekiaujančios degtine ir alumi. Pasirodo, Miroslavo seniūnijoje veikia net keli punktai, kur galima įsigyti svaigalų.

Ne vienerius metus šie „taškai“ veikdavo kiaurą parą. Prie degtinės parduotuvių ir kioskelių tapo nebeįmanoma gyventi padoriems, sąžiningiems, blaiviai gyvenantiems miroslaviškiams: kiaurą naktį plyšauja muzika, cypia automobilių stabdžiai, aidi keiksmažodžiai. Kai Miroslavo valdžia ėmė reikalauti šių girdymo įstaigų panaikinimo, parduotuvių savininkė pagalbon pasitelkė visą girtuoklių armiją. Ir balsavimą, palikt ar uždaryt parduotuves, laimėjo stikliuko mėgėjai. Jų buvo dauguma. Už „taškų“ likvidavimą balsavo tik Miroslavo seniūnas, policininkas, gydytojas ir mokytojas – visi kiti nutarė, kad parduotuvės niekam netrukdo. Tiesa, padėtis šiek tiek pagerėjo, kai tų „taškų“ savininkę užpuolė nelaimės. Kai kas Miroslave kalba, kad tai – Dievo rykštė. Gal ir taip. Šiandien alkoholis tose parduotuvėse jau nebepardavinėjamas kiaurą parą – tik iki 22 valandos vakaro. Bet seniūnas J. Juravičius įsitikinęs, jog apribojimas turėtų būti dar griežtesnis – tik iki 20 valandos vakaro.

Istorija kaip jūra...

Miroslavo seniūnas J. Juravičius pastebi, kad Lietuva šiandien turi daug bėdų – ne tik masines girtuoklystes. Šiandien stipriai atslūgęs domėjimasis istorija. Jei anksčiau kaimuose jaunimas dainavo partizaniškas dainas net tada, kai už tai bausdavo, tai šiandien jie geriausiu atveju dainuoja angliškas dainas. Jei anksčiau Lietuvos istorijos vadovėliai būdavo parašyti vaikams, paaugliams priimtina, įdomia, patrauklia forma, tai dabar tie vadovėliai parašyti itin sunkiai. Vaikai skaito, skaito, o istorija... vis tiek nesusidomi. Jei Antano Smetonos laikais istorijos pamokų būta daug ir dažnai, tai šiandien apie istoriją pasakojama vos vienoje kitoje trumputėje pamokoje. Į retorinį klausimą, kodėl taip atsitiko, Miroslavo seniūnas J. Juravičius pats ir atsako: „Kad mes, lietuviai, kažkaip mėtomės nuo vieno kraštutinumo į kitą, lengvai pasiduodame svetimoms įtakoms“. Jis tikįs, kad ne už kalnų vėl ta diena, kai sugrįš didelis noras domėtis garbinga praeitimi, branginti visa, kas lietuviška, tautiška, sava. Mat istorija kaip jūra – domėjimasis ja tai pakyla, tai atslūgsta. O kol domėjimasis nesugrįžo, pasiilgęs dvasios atgaivos jis važiuoja į svečius pas Lenkijos lietuvius. Pasak Miroslavo seniūno J. Juravičiaus, būtent Punske, Seinuose, Suvalkuose jis šiandien matąs tikrą patriotiškumą ir dvasios stiprybę, ten visi žino Lietuvos istoriją, gerbia ir brangina lietuvių kalbą, lietuviškas šventes ir papročius. Būtent ten dabar aidi lietuviškos dainos, būtent ten šokami tautiniai šokiai ir branginami lietuviški leidiniai. „Liūdna, bet tai karti tiesa – jei nori įkvėpti lietuviško oro, važiuok į Punską ar Seinus“, – atsisveikindamas teigė Miroslavo seniūnas J. Juravičius.

Miroslavas, Alytaus rajonas

© 2007 „XXI amžius“