|
Gerumas lengvina gyvenimą
Vetusta Prišmantienė
Mūsų tautoje nuo seno buvo ugdomos tradicijos visokeriopai padėti pagalbos reikalingam žmogui, juolab senam ar neįgaliam. Ir šiandien prisimenu: vaikystėje mums, šeimoje augusiems keturiems vaikams, tėvai ne kartą sakydavo: Vaikeliai, niekada nenusigręžkite nuo žmogaus, reikalingo pagalbos. Jei neturėsite ką duoti, tai bent būkite paslaugūs. Net pakėlę vargšo nukritusią lazdą, jūs parodysite savo širdies gerumą. Nė vienas nesame garantuotas, kad tos pagalbos kada nors pačiam neprireiks.
Tai buvo ne vien žodžiai. Tik paaugę pradėjome suvokti, kodėl mama mus buvo įpratinusi be atskiro paliepimo užėjusiam elgetai (o tokių pokario metais pasirodydavo kone kasdien) paduoti kėdę, o skyrusi auką, mums liepdama nunešti (nors ir pati būdavo arti jo). Keliauninkas, be abejo, suprasdavo, kad ši motina stengiasi ugdyti vaikų širdyse gailestingumą, gerumą, jautrumą. Imdamas ką nors iš mūsų rankų, ne tik šiltai padėkodavo, kartais net paglostydavo galvą, pasakydavo gerų palinkėjimų, pranašavimų, kokie mes būsime užaugę.
Kasdieniniame gyvenime progų vaikų širdyse ugdyti gerumą tėvai rasdavo visur: mūsų pačių tarpusavio santykiuose, pokalbiuose apie kokios nors nesėkmės ištiktus kaimynus, gyvulių, naminių gyvūnėlių patirtas traumas, jų žūtį...
Nors ir mes patys varganų pokario metų vaikai toli gražu nebuvome gyvenimo lepinami, bet tėvų pastangos nuo mažumės rūpintis augančios šeimos moraliniu ugdymu, matyt, davė vaisių. Gal dėl to, kad ir tėvai, ir vaikai buvo patyrę, koks trapus yra žmogaus gyvenimas, kai pasaulyje tokia žiauri sumaištis.
Tačiau po vėliau įvykusių mūsų gyvenimo permainų (kai ir darbas tapo tik prievole, o jo vaisius pasidarė sunku įžvelgti), senosios tautos ir šeimos tradicijos buvo gerokai pastūmėtos į šalį. Turbūt todėl ir šiandien jas taip sunku susigrąžinti? Gal todėl, kad tų vargetų vėl atsirado šimtų šimtai?
Žinia, kai vargas tampa didelės visuomenės dalies kasdienybe, užsitikrinusių sau garantiją gyventi sočiai dėmesys jam žymiai sumažėja.
Varykite tuos bomžus iš laiptinės! šaukia kaimynė. Nuo jų taip baisiai dvokia!
Išeinu pažiūrėti. Trys skarmaluotos, purvinos žmogystos, prisiglaudusios prie radiatoriaus gelbstisi nuo šalčio. Čia pat guli kažkurio ramentas. Ką ne ką suradę konteineriuose, jie mėgina numarinti alkį. Kaip tokius išvaryti į šaltį? Juk jie tokie pat žmonės, tik vienokių ar kitokių aplinkybių nublokšti į vargą. Girtuokliai? Narkomanai? Esama ir tokių. Tačiau dauguma jų irgi aplinkybių, gyvenimų sumaiščių aukos.
Žmogystos sėdi, nuleidę akis. Suprantu bijo.
Mes tik pasišildysime, užvalgysime ir išeisime, girdžiu prašantį balsą. Ne, geriau aš jiems atnešiu karštos arbatos. Juk kartais ir tokia smulkmena gelbsti nuo peršalimo.
Valgykite, šildykitės, sakau vargetoms, sugrįžusi po kelių minučių, dėdama prieš juos padėklą su garuojančiu karštimu ir užteptos duonos riekėmis... Gal peržiem nesušalsite, pavasarį bus lengviau....
Į mane pakyla trys poros nustebusių akių, kuriose tas pats klausimas: kaip čia dabar? Jų ne tik nevaro lauk, bet dar ir guodžia, arbata vaišina? Tie žvilgsniai lyg skaudus paliudijimas, kaip labai mes nutolę nuo geraširdiškumo, kad vargšams tenka stebėtis, išvydus nors menkutį užuojautos artimui ženklą.
Artimui?.. Bet juk ir šis, Kristaus dažnai minėtas žodis mūsų laikais įgavo kitą prasmę: artimas tai apsukrus švogeris, sėkmingo biznio partneris, tik ne benamis vargeta.
Atrodo, jog moralinė erozija stipriai paveikė ne tik tuos, kurie turėtų rodyti silpnesniems gailestingumą, bet ir tuos, kuriems tos pagalbos reikia: pastarieji irgi tapo pikti, nepasitikintys, dėl savo bėdų kaltinantys visus iš eilės.
Štai keli, gal psichologiškai ne visiškai iki galo permanyti, tačiau iš šiandieninio gyvenimo paimti pavyzdžiai. Laukiame stotelėje troleibuso. Lazdele pasiramsčiuodama ateina senyva moteris. Troleibusui sustojus, ties durimis atsiduriu pirmoji, tačiau atsigręžusi paimu moterį už alkūnės, ketindama padėti įlipti, bet ši išsilaisvina ir nužvelgusi mane priekaištingu žvilgsniu sunkiai kepurnėjasi pati ant laiptelio.
Kas tai? galvoju jau troleibuse, žiūrėdama į šią moterį, įsitaisiusią ant dviejų kėdžių (nors puikiausiai tilptų ir ant vienos), kai aplink daug stovinčių. Tačiau moteriškės abejingas žvilgsnis byloja: ji įsitikinusi, jog užimtas sėdėjimo plotas priklauso tik jai. Taigi mąstau: ar gali suaugusį neįgalų žmogų įžeisti pasiūlyta pagalba, kai visiškai akivaizdu, kad ji tikrai praverstų? Aš pats! paprastai sako vos pradėję kalbėti ir vaikščioti mažyliai, stengdamiesi išmėginti savo jėgas ir sugebėjimus. Bet ar tokio vaikiško užsispyrimo reikia senam, neįgaliam? O gal tai per ilgą negalios laiką susiformavęs nepakantumas sveikiesiems?
Atvirai pasikalbėjus su jauna, judėjimo aparato sutrikimus turinčia mergina, išgirstu, kad labiausiai ją, kaip asmenybę, gyvenime žeidžia nuolatiniai žmonių žvilgsniai... Žinoma, nuo to sunku atsiriboti. Bet gal reikėtų į tą aplinkinių dėmesį (dažniausiai nesąmoningą) reaguoti paprasčiau? Juk tuose aplinkinių žvilgsniuose ne tik smalsumas, o dažnai ir nebylūs palinkėjimai, kad žmogui būtų lengviau. Antra vertus, žmonių žvilgsniai juk krypsta ne vien į neįgaliuosius, o į viską, kas neįprasta. Štai gatve eina tamsiaodis. Nors, atrodo, jau atkėlėme vartus į platų pasaulį, tačiau dar nespėjome priprasti prie rasių įvairovės. Eidama netoliese, akies krašteliu stebiu, kaip jaučiasi taip apžiūrinėjamas svečias. Nėra abejonės, jog jis visa savo oda jaučia tuos žvilgsnius, tačiau vargu, ar tai jį trikdo. Jis žino, kad pas mus nėra juodųjų ir baltųjų kvartalų, niekas jo neužgaus, nepaprašys transporte užleisti vietą baltajam. Tad ir pagrindo pykčiui nėra ir negali būti.
Daug metų greta manęs gyveno regos negalią turinti (dabar jau mirusi) Emilija. Progresuojanti jos silpnaregystė buvo paveldėta. Visi kaimynai stengėmės jai padėti. Be to, ji nebuvo apleista vargšė: nuolat ją lankė brolis, kvietė keltis į Kauną, kad jo šeima galėtų nuolat lankyti, prižiūrėti, Vilniuje ją lankė krikšto dukra, Aklųjų draugijos atstovės. Tačiau Emilijai kažkodėl atrodė, jog visi tik gviešiasi jos vieno kambario butelio, nors giminės apie tai niekada nekalbėjo visi turėjo savo butus. Būdavo atvejų, kad Emilija jų net neįsileisdavo. Paprašę, kad atvežtus produktus perduotų kaimynai, artimieji grįždavo namo su ja net nepasimatę.
Apie pyktį taikliai pasakė dar I amžiuje gyvenęs Gajus Plinijus: Ar atšiaurus žmogus nenubaudžia pats savęs? Juk gerumas žymiai palengvina gyvenimą. Išties, juk pasaulyje rastume tūkstančius žmonių, kurie ir skendėdami turtuose, trykšdami sveikata sakosi nejaučiantys laimės, nes gyvenime juos aplenkė meilė...
© 2007 XXI amžius
|