Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Požiūris
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Gailiuosi pavėlavęs, džiaugiuosi suspėjęs

Dr. Rimantas GINTARAS

Vyresnio amžiaus žmonės žino, kad metams bėgant labai keičiasi žmogaus vertybių skalė – tai, kas buvo svarbu, tampa bereikšmiu, o niekingais atrodę jaunystėje dalykai – ypač svarbūs. Esu apie tai rašęs. Kai po daugelio metų perskaitai kažkada skaitytą knygą ar eilėraštį, tik tada suvoki jų grožį, kurio kažkada nesugebėjai įžiūrėti. Viskas slypi metais sukauptoje patirtyje ir žiniose, kol, kaip kažkas sakė, galiausiai lieka tik patirtis. Jau brandžiame amžiuje gavau dovanų Šventą Raštą, kurį skaičiau beveik metus. Dabar galiu drąsiai pasakyti, kad didesnės dovanos gyvenime nesu gavęs. Tik dabar supratau, ką reiškia teiginys, kad viskas aišku ten, kur nieko nesupranti, supratau ir Sokrato žodžius „Aš žinau, kad nieko nežinau“. Žmogų supančio pasaulio supratimo galimybės ribotos: kol neskaitei Šventojo Rašto, vargu ar gali sakyti, kad ką nors žinai apie krikščionybę. Nes tai yra mokslas apie žmonių santykius bendruomenėje, jų elgesio normas, padorumą ir, manau, kad visa tai telpa į meilės žmogui sąvoką, įskaitant ir Rašte sukauptą žmogiškosios išminties lobyną. Kas nors pagalvos, žiūrėk, padarė atradimą – visi ir taip žino. Deja, man tai buvo žinoma tik apytikriai. Dabar jau ne. Jeigu būčiau Raštą perskaitęs daug anksčiau, būčiau išvengęs daugybės klaidų gyvenime ir kuklūs pasiekimai būtų daug didesni. Gaila, kad minėta prasme pavėlavau, bet labai džiaugiuosi suspėjęs.

Radau spaudoje gražų arkivyskupo S. Tamkevičiaus straipsnį „Aš esu Karalius“. Kristus, paklaustas Pontijaus Piloto „Ar tu esi žydų karalius ?“, atsakė „Yra taip, kaip sakai“. Istorijos vadovėliuose daug rašoma apie karalius-apsišaukėlius, bet niekur neparašyta, kad tokiu galėjo būti Kristus, kuris sakė, kad jo karalystė „ne iš šio pasaulio“. Romos imperija, kurioje gyveno Kristus, buvo žiaurumo, žudymo ir prievartos pasaulis. Kristaus pasaulis – meilės žmogui pasaulis. Šventajame Rašte parašyta (puslapio komentare), kad prieš Kristaus gimimą įvyko dviejų planetų – Saturno ir Jupiterio konjunkcija, susidėjo šių planetų atspindėta Saulės šviesa ir dangaus skliaute suspindo ryški žvaigždė. Astronomai suskaičiavo ir patvirtino šį faktą. Gimusį Kristų aplankė trys Karaliai, bet neteko girdėti, kad karaliai sveikintų ne karalių. Negalėjo Erodas žinoti, kad gimė Išganytojas, kai liepė išžudyti naujagimius, bet galėjo žinoti, kad gimė teisėtas žydų sosto paveldėtojas, Dovydo ir Saliamono palikuonis, o tai buvo pavojinga. Buvo istorijoje karalių, įvairiai vadintų – Gražusis, Teisingasis, Rūstusis, bet tik Kristų galima vadinti Meilės žmogui Karaliumi, kurio pasaulis – Ordo amonis – meilės sfera, kurioje galioja meilė, tiesa ir teisingumas. Manau, kad krikščionybės esmė yra Atpirkimas. Niekur neradau parašyta, kad Kristus troško garbės ar reikalavo jį garbinti, kaip tai darė įvairūs diktatoriai, užmiršę ant savo mauzoliejų užrašyti lotynišką posakį „sic transit gloria mundi“ – taip praeina pasaulio garbė, o jos siekimas yra tuštybių tuštybė. Esmė yra ta, kad neturime garbės matavimo vieneto. Jo nėra ir Paryžiaus Matų ir saikų biure, todėl negalime pasakyti kuris žmogus garbingesnis už kitą, kaip nėra ir pavydo mato, nes tokių matų negali būti moralinėms vertybėms.

Kristus davė žmonijai vieną absoliutų matą, nedalomą į smulkesnius – tai meilės žmogui matą, kuris vadinamas mirtimi už juos. Du tūkstančiai metų, kai mirė ir prisikėlė Kristus, palikęs nesenstantį mokslą apie žmonių santykius, ką įrodo ir Šventasis Raštas. Sakoma, kad viskas Žemėje bijo laiko, bet laikas bijo piramidžių. Galima drąsiai pridurti, kad laikas bijo ir Šventojo Rašto. Mes nesame krikščionys ortodoksai ir netikiu žmogumi, kuris sako, kad jis vienintelis teisingai supranta Kristaus mokymą, kuris priklauso visoms tautoms. Didžiausias visų laikų fizikas A. Einšteinas niekada nekalbėjo apie skirtingus dievus įvairioms tautoms, bet minėdavo vieną Dievą visiems. Daug užminė mįslių žmonėms gamta, o apie tai A. Einšteinas yra pasakęs „Rafiniert ist der Herr Gott, aber botschaft ist er nicht“ – „subtilus ponas Dievas, bet nepiktas“. Po tokių žodžių tampa aišku, ką šis mokslininkas laikė gamtos paslapčių autoriumi. Neužmirškime, kad ir I. Niutonas buvo tikintis žmogus.

Visada išliks nepakitusi Kristaus mokymo auklėjamoji reikšmė. Niekas nesukurs nieko tobulesnio už dešimt Dievo įsakymų, kaip niekada žmogus nepasieks šviesos greičio, nes to neleidžia gamta. Prisiminkime, ką pasakė Amerikos prezidento Dž. F. Kenedžio motina, kai jos paklausė, kas padėjo jiems išauklėti tokius gerus vaikus – „lazda ir Bažnyčia“. Tėvas Kenedis reikalavo iš sūnų iki pilnametystės negerti ir nerūkyti ir už tai dovanodavo premiją – 5000 dolerių. Dž. Kenedis nepaėmė pinigų, prisipažinęs tėvams, kad gėrė su studentais alų. Štai ką duoda toks auklėjimas – juk airiai geri katalikai. Kenedžiai buvo airiškos kilmės amerikiečiai, kaip ir prezidentas R. Reiganas.

Gražiausius meno ir architektūros kūrinius žmonės sukūrė įkvėpti Šventojo Rašto –bažnyčias, Paryžiaus Dievo Motinos, Kiolno katedras ir Šv. Onos bažnyčią Vilniuje, mūsų sielų namus. Sielų, kurių mes dar beveik nepažįstame ir negalime suvokti, kaip negalime suvokti amžinybės, begalybės ar Visatos dydžio. Materialistas F. Engelsas dviem žodžiais sugriovė materialistinį pseudomokslą, sakydamas, kad viskas materialu, tik mintis ideali. Vadinasi, ne viskas. Vokiečių mokslininkas Ardenas neginčijamai įrodė, kad minties greitis begalinis, bet mintis neša tik informaciją, o ne energiją. Vadinasi, mūsų malda po Visatą pasklinda žaibiškai, nes Visatos matmenys vis tiek riboti.

Visais laikais žmonės sakydavo, kad jaunimas blogesnis už tėvus. Romėnai paliko posakį „O laikai, o papročiai !“ Bet mes turime daug puikaus jaunimo, kuris važiuoja tvarkyti tremtinių kapų, mokosi, padeda tėvams, renkasi į popiežiaus Benedikto XVI aukojamas šv. Mišias ir pripildys per Kalėdas bažnyčias.

Kasmet žmonės nuščiuvę laukia gimstant Atpirkėjo, kurį kiekvienas savaip nešiojamės širdy. Žmonės ir toliau darys nuodėmes ir atgailaus, graudžias ašaras lies vienumoje, melsis bėdai ištikus. O kol taip bus, bus reikalinga Bažnyčia, vadinasi, amžinai tame mūsų bėgime, kurį ispanų rašytojas pavadino bėgimu į niekur.

Neieškojo Kristus garbės – tik skleidė meilę, todėl aš per šv. Kalėdas artimiesiems ir pažįstamiems sakau „Meilė Jėzui Kristui“ ir po nustebusių akių žvilgsnio ir gražių šypsenų išgirstu atsakymą „Per amžių amžius“. Gražesnio atsakymo ir būti negali.

© 2007 „XXI amžius“