| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Išmintingai statęs Lietuvos valstybingumo rūmą Dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ
Pernai sukako trisdešimt metų nuo Jono Černiaus (iki 1919 metų Černiausko) mirties. Visose lietuviškose enciklopedijos apie jį galima rasti žinių. Vasario 23-ąją knygų mugėje Vilniuje įvyko Henriko Paulausko (1932-2006) parengtos monografijos Lietuvos kariuomenės brigados generolas ministras pirmininkas Jonas Černius sutiktuvės, kuriose dalyvavo ir įdomiai apie savo tėvą papasakojo iš Jungtinių Amerikos Valstijų atvykęs J. Černiaus sūnus Vytautas. Savo prisiminimuose J. Černius rašė: Žmonės mane matė generolu, Lietuvos kariuomenės štabo viršininku (1935-1939), Lietuvos valdžios priešakyje kaip Ministrą Pirmininką (1939). (...) Visada Dievą melsdavau, kad mano darbai būtų naudingi mano Tėvynei Lietuvai ir žmonijai. (...) Man teko pergyventi Lietuvoje abi okupacijas: raudonųjų ir rudųjų išlaisvintojų, ir tenka pripažinti, kad abu Lietuvos priešai, tiek raudonasis Maskvos komunizmas, tiek rudasis Berlyno nacionalsocializmas, vienodai mano Tėvynei Lietuvai pražūtingi. Ir jų tikslai tie patys: sunaikinti ramią, darbščią, kultūringą ir religingą tautą. Tačiau nesunaikino, nes buvo išmintingai klojami Lietuvos valstybingumo pamatai. J. Černius buvo vienas iš tų pamatų klojėjų: darbštus, atkaklus, gabus, veiklus, nuoširdus, kantrus, už visus poelgius jautęs atsakomybę, nuo pat jaunų dienų likęs ištikimas pašaukimui tarnauti savo tautai, kovoti už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Jonukas buvo pirmagimis Kazimiero ir Grasildos Černiauskų šeimoje, šį pasaulį išvydęs prieš 110 metų 1898 m. sausio 6 d. Kupiškyje. Po jo dar gimė du sūnūs ir penkios dukterys. Tėvas Kazimieras plačioje apylinkėje garsėjo kaip geras mūrininkas, net mūrijęs Kupiškio Kristaus Žengimo į dangų bažnyčią. Kiek paaugusį Jonuką tėvas vesdavosi į darbą. Jam taip pat patiko dėti plytą prie plytos ir džiaugtis vis kylančiu pastatu. Taip pat vaikui labai patiko mokytis. Baigęs Kupiškio dviklasę mokyklą, išvažiavo tęsti mokslų į Panevėžį. Čia gimnazistus pasiekė žinios apie Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą, apie šaliai iškilusį mirtiną pavojų. Nuo 1919 m. kovo 10-osios Jonas jau Lietuvos kariuomenės savanoris. Jis buvo priimtas į Kauno karo mokyklą, baigė ją su pirmąja laida, buvo paskirtas į trečiąjį pėstininkų pulką. Tebevyko kovos dėl nepriklausomybės. Jonas išvyko į frontą. 1920 metų pradžioje jis išsiunčiamas į Inžinerijos karininkų kursus, juos baigęs, vėl išvyko į frontą. Kovose subrendo noras būti kariu profesionalu. Savo pavyzdžiu jis panūdo įrodyti, koks turėtų būti Lietuvos karininkas labai drausmingas, aukščiausių moralinių principų, teisingas ir nesavanaudiškas, gerbiantis kitų nuomonę, bet niekada nepažeidžiantis teisingumo ribų, kartu paprastas, draugiškas. Jis niekada nesikarščiuodavo, nešaukdavo, buvo labai ramus, bet viską pastebėdavo ir suprasdavo iš žvilgsnio, vertindavo labai objektyviai ir logiškai, iš pavaldinių mokėjo išreikalauti, kas jiems priklausė padaryti. Nieko nepamiršdavo, buvo ypač punktualus, visados padarydavo, ką prižadėjęs, rašo H. Paulauskas. 1921 metais jaunasis karininkas, turėdamas vos 23-ejus metus, vedė bendraamžę mokytoją Veroniką Augulytę. Šeimos židinys buvo karštas ir tikras nuostabus ramybės ir meilės uostas. Po metų jiems gimė dukra, pastebi biografai. 1923 metų pavasarį J. Černiui suteikiamas leitenanto laipsnis. Tų metų rudenį jis pradeda studijuoti Vilniaus universiteto Technikos fakulteto Elektrotechnikos skyriuje. 1924 metų kovą J. Černius komandiruojamas į Aukštuosius karo technikos kursus mokosi dviejose aukštosiose mokykloje. 1926 m. rugpjūčio 3 d. pakeliamas kapitonu. Netrukus komandiruojamas į Briuselio aukštąją karo inžinerijos mokyklą. Teko daug ir sunkiai mokytis. 1929 metais į Lietuvą parsivežė karo inžinieriaus diplomą. Tų pačių metų rudenį J. Černiui suteikiamas inžinerijos majoro karinis laipsnis. Kuriantis Lietuvos valstybei vis dar trūko aukštos kvalifikacijos specialistų. Buvo prašoma pagelbėti Vakarų šalių vyriausybių. Į prašymą atsiliepė Prancūzija, rezervuodama vienam Lietuvos karininkui vietą pasaulinio garso Prancūzijos karo akademijoje. Krašto apsaugos ministerija ir kariuomenės Vyriausiasis štabas tolesniems mokslams į Prancūziją nutarė siųsti J. Černių. 1932 metais jis baigė akademiją. Tuo pat metu, baigęs Vokietijos generalinio štabo akademiją, į Lietuvą sugrįžo Stasys Raštikis (1896-1985) pulko vadas, divizijos štabo, kariuomenės štabo viršininkas, kariuomenės vadas (1935-1940), brigados generolas (1937). J. Černiui taip pat buvo patikėtos aukštos pareigos. 1934 metų spalio pradžioje jis pradėjo eiti Kariuomenės generalinio štabo valdybos viršininko pareigas, jam suteiktas pulkininko laipsnis, 1937 metais brigados generolo laipsnis. Kariuomenės vadas S. Raštikis ir Kariuomenės štabo viršininkas J. Černius puikiai sutarė, gerbė vienas kito pažiūras, abu buvo patriotiškai nusiteikę. Pribrendo esminės kariuomenės reformos, kurios atrodė neįveikiamos. Bet ryžtingų, gabių ir patriotinių įsitikinimų S. Raštikio ir J. Černiaus tandemas buvo nusiteikęs viską nugalėti, sukurti darnią ir pajėgią, lietuviškos dvasios kupiną Lietuvos kariuomenę, pastebi H. Paulauskas. Deja, toms reformoms laiko buvo atseikėta nedaug. Grėsmingai artėjo pavojus Lietuvos nepriklausomybei. Atplėšiamas Klaipėdos kraštas, Lenkija pateikia ultimatumą... Teko atsistatydinti Vlado Mirono (1880-1953) vyriausybei. Esant grėsmingai tarptautinei padėčiai, klastingiems ir agresyviems kaimynams, valstybės prezidentui Antanui Smetonai iškilo rimtas galvosūkis: kam siūlyti Ministro pirmininko postą, kam pavesti sudaryti naująją vyriausybę? Atrodo, kad į šį postą J. Černių pasiūlė S. Raštikis. Ši kandidatūra buvo priimtina Prezidentui. Kyla klausimas: kokių paskatų vedamas J. Černius šį pasiūlymą priėmė? Svarstymai apie materialinį suinteresuotumą būtų beprasmiški. Jis nesiekė ir nekaupė turto, nesistatė prabangaus namo, neturėjo nuosavo automobilio, gyveno labai paprastai ir sąžiningai, buvo nepalenkiamas bet kokių partinių ar užkulisinių politinių intrigų, rašo H. Paulauskas. Garbės taip pat užteko. Sulaukęs 40-ies metų jis buvo generolas, kariuomenės štabo viršininkas. Į rūpimą klausimą padeda atsakyti bendraamžių pastebėjimai. Ekonomisto Domo Cesevičiaus nuomone, J. Černius ministro pirmininko pareigų ėmėsi siekdamas ne karjeros tikslų, asmeninės naudos ar visuomenės didesnio pripažinimo, o vien tik todėl, kad norėjo nelikti nuošalyje, kai sprendėsi svarbus tautos geresnis vidinis susiklausymas ir supratimas, kai tikėjosi visą valdymo sistemą pervesti į kitus kasdienio eismo bėgius. 1939 m. kovo 25 d. LR prezidentas Antanas Smetona patvirtino ir paskelbė generolo J. Černiaus vadovaujamą Ministrų kabinetą, kurį, konsultuodamasis ir pasitardamas, savarankiškai suformavo pats Ministras pirmininkas. Visus ministrus jis gerai pažinojo asmeniškai, žinojo jų gerą pasirengimą, atsidavimą Lietuvos valstybei ir nusiteikimą vesti šalį Vakarų pavyzdžiu. Tuo metu visiškai slapta agresyviosios kaimynės sprendė Lietuvos likimą, laužė tarptautines sutartis. Karo atveju Lietuva nusprendė laikytis neutraliteto politikos. Pačioje karo pradžioje, 1939 m. rugsėjo 1 d., Vokietijai užpuolus Lenkiją, prezidentas A.Smetona paskelbė neutralumo įstatymą. Tai buvo bandymas išlikti laisviems. Kurį laiką, būdama neutrali šalis, Lietuva išsaugojo daug lenkų ir žydų gyvybių. Rugsėjo 17 dieną Lenkiją užpuolė Sovietų Sąjunga. Prie Lietuvos-Lenkijos demarkacinės linijos susitelkė daug lenkų dalinių, kurie, nenorėdami patekti į Vokietijos ar sovietų nelaisvę, norėjo būti internuoti Lietuvoje. Lenkijos kariai mūsų šalyje buvo draugiškai priglausti, jiems sudarytos puikios gyvenimo sąlygos. Išsigelbėjimo Lietuvoje prašėsi ir civiliai gyventojai, daugiausia žydai. Ministras pirmininkas J. Černius pasienio policijos viršininkui įsakė juos be vizų praleisti į Lietuvą. Iš čia galėjo išvykti į kitus kraštus. Neutralitetą išlaikyti sekėsi neilgai: Lietuvos likimą sprendė agresyvūs kaimynai. Politinė mūsų šalies okupacija buvo pradėta Kremliuje. Ribentropo ir Molotovo parašais patvirtinti slaptieji dokumentai Lietuvą pasmerkė sunaikinimui. 1939 m. rugsėjo 26 d. Estijos vyriausybės delegacija, Maskvoje penkias dienas spaudžiant prievarta, pasirašė savitarpio pagalbos sutartį. Spalio 5 dieną tokią pat sutartį pasirašė Latvijos vyriausybė. Spalio 10 dieną Lietuvos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys ir Sovietų Sąjungos liaudies komisarų tarybos pirmininkas ir užsienio reikalų komisaras V.Molotovas taip pat pasirašė tokią sutartį. Ir dar buvo pasirašyta Vilniaus ir Vilniaus srities Lietuvos Respublikai perdavimo sutartis. Lapkričio 15-ąją į Lietuvos teritoriją įžygiavo Raudonosios armijos daliniai. Mėnesiu anksčiau jie įžygiavo į Estiją, o prieš porą savaičių ir į Latviją. J. Černiaus vadovaujamas ministrų kabinetas nusprendė atsistatydinti. Tuo buvo norima pabrėžti, kad Lietuva ne savo valia ir noru į savo teritoriją įsileido svetimos šalies karines pajėgas, keliančias nuolatinį pavojų šalies suverenumui. 1939 m. lapkričio 21 d. J. Černius oficialiai pranešė, kad jis ir jo vadovaujamas ministrų kabinetas atsistatydina. Po poros dienų J. Černius LR prezidento A.Smetonos aktu buvo grąžintas į tikrąją tarnybą Lietuvos kariuomenėje. Jo pareigos ypatingųjų reikalų karininkas prie krašto apsaugos ministro brigados vado teisėmis, vėliau perėmė vadovavimą pirmajai pėstininkų divizijai. Darbuotis darėsi vis sunkiau. Maskvos statytiniai ieškojo priekabių. Pagaliau birželio 15-osios naktį gautas SSRS ultimatumas. Paskutiniajame vyriausybės posėdyje J. Černius nedalyvavo. Jis pritarė nesipriešinimo variantui. Jam atrodė, kad pasipriešinimas okupacijai yra tolygus tautos savižudybei. Jam buvo svarbu išsaugoti tautos jėgas, kiekvieną gyvybę, kartų tęstinumą, apsiginkluoti ištverme ir kantrybe. J. Černius tikėjo, kad lietuviai yra patriotai, jų neįmanoma nutautinti ir dvasiškai sunaikinti. Jis buvo įsitikinęs, kad lietuvių tauta niekados neatsisakys nepriklausomos valstybės statuso, kad paaiškės visos okupantų intrigos, suklastoti rinkimai, prievarta primestos socialinės santvarkos netinkamumas ir anksčiau ar vėliau teisybė triumfuos, pastebi H. Paulauskas. Lietuvos kariuomenė buvo galinga, patriotiškai nusiteikusi jėga. Todėl okupantų pirmieji smūgiai buvo nukreipti į ją. Vien birželio 14-15 dienomis buvo suimtas 271 karininkas. J. Černiaus tarp jų nebuvo. Jis nutarė pasitraukti iš kariuomenės, nepaklusti įsakymui vykti į Maskvą. Didžiąją vokiečių okupacijos laikotarpio dalį J. Černius su žmona ir sūnumi Vytautu praleido Kupiškyje. Ten dirbo malūno direktoriumi. Kaune liko dvidešimtmetė duktė studentė Danutė, kuri, grįždama į gimtąjį miestą iš tėvų, persišaldė, susirgo plaučių uždegimu ir mirė. Tai buvo didelis smūgis tėvams ir broliui. Artėjant antrajai bolševikų okupacijai, Černių šeima pasitraukė į Vakarus. Raudonųjų tvarkoje viskas paremta melu, ir tas kasdienis melas tiek įgriso, kad verčiau pasirinkti kad ir labai sunkų gyvenimą svetur, negu būti raudonųjų melo pasaulyje, rašo prisiminimuose J. Černius. 1948 metais Černių šeima persikėlė į JAV. Iš pradžių dirbo menkai apmokamus darbus, vėliau įsitvirtino General Motors bendrovėje. J. Černiui visą laiką rūpėjo pavergtos tėvynės likimas. Jis dirbo BALFe, rašė pareiškimus valstybių vadovams, tarptautinėms organizacijoms, kalbėjo per radiją, iš televizijos ekrano aiškino apie Baltijos šalis, kenčiančias nuo okupantų, stengėsi atkreipti demokratinių šalių vadovų dėmesį į komunizmo pavojų, liudijo Kersteno komiteto komisijai, pasakodamas Lietuvos okupavimo detales, primygtinai įsiūlė Lietuvos žemėlapį su nuorodomis, kaip Raudonoji armija 1940 metų vasarą okupavo tėvynę. J. Černius mirė 1977 m. liepos 3 d., įpusėjęs 80-uosius gyvenimo metus. V. Černienė iškeliavo amžinybėn po dvejų metų, tai yra 1979 m. lapkričio 27 d. 1998 metų rugsėjį Jono ir Veronikos Černių palaikai sugrįžo į Lietuvą, palaidoti Petrašiūnų kapinėse Kaune. Sūnaus Vytauto rūpesčiu, šalia tėvų buvo perkelti dukters Danutės palaikai. Tais pačiais metais Kupiškyje atidengtas paminklas generolui J. Černiui. Po metų Kupiškio rajono Noriūnų pagrindinei mokyklai suteiktas Jono Černiaus vardas. H. Paulauskas knygos pabaigoje daro išvadą: Gen. Jonas Černius gyveno nepaprastai sudėtingu istoriniu laikotarpiu. Jis buvo daugelio svarbių įvykių ne tik liudininkas, bet ir dalyvis, turėjęs sprendžiamąjį balsą. Neradau jo darbo tarnyboje ir sprendimuose nepamatuotų veiksmų ar nutarčių. Visi jo gyvenimo laikotarpiai nebuvo lengvi, pareikalavo daug darbo pastangų, ištvermės, kai reikėjo pakelti skaudžias netektis, didžiųjų abejingumą mažai tautai. Galėtume palinkėti, kad taip po daugelio metų biografai parašytų apie mūsų dienų politikus.
© 2008 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |