| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Tas laisvės nevertas, kas negina jos...
1944-1953 metų partizaninio karo istorijoje įrašytas ne vienos moters ar merginos vardas. Jų didvyriškumas neretai pranokdavo vyrų drąsą. Dažnas partizanas jų dėka išvengė mirties ar suėmimo, ne vienas išgelbėtas ir išgydytas. Nesant kitos išeities, jos ir su ginklu rankose kovėsi su priešu. 1929 metais Bučiūnų kaime, Alytaus apskrityje, ūkininko Vinco Bunevičiaus šeimoje gimė mergaitė Albina. Albina Bunevičiūtė dar mokydamasi Prienų gimnazijoje padėdavo partizanams. Vėliau, studijuodama Kauno mokytojų seminarijoje, tapo Dainavos apygardos partizanų ryšininke slapyvardžiu Gražuolė. 1948 m. gruodžio 1 dieną Albina trečiame kurse paliko seminariją ir išėjo į mišką pakeisti savo tėvą, suimtą už partizaninę veiklą. Ji tapo Tauro apygardos Geležinio vilko rinktinės 51-osios kuopos partizane Aušrele, sėkmingai vykdė kuopos štabo užduotis. 1950 metų žiemą Aušrelė iš užduoties negrįžo. Atėjusi į susitikimą su ryšininku Jiezno valsčiuje, netikėtai buvo suimta. Du mėnesius ji buvo Prienų kagėbistų tardoma ir kankinama, bet neišdavė draugų. Teisme pareiškė, kad nekenčia tarybų valdžios, kuri okupavo Lietuvą, ir už jos laisvę pasiryžusi paaukoti ir gyvybę. Albina Bunevičiūtė buvo nuteista aukščiausia mirties bausme ir 1950 m. spalio 4 dieną sušaudyta Vilniuje. Jai buvo tik 20 metų. Deja, Albinos Bunevičiūtės atminimas nėra pagerbtas ir įamžintas, jai nėra pastatyta nei paminklo, nei kitokio atminimo ženklo. Ir likusiems gyviems Lietuvos partizanams taip pat neskiriama deramo dėmesio ir pagarbos: jų nematome net kariuomenės dienos parade einančių pirmose gretose. O turėtų būti kitaip... Ir tie, kurie neturi sveikatos paeiti, galėtų būti garbingai vežami kad ir kukliu kortežu. Juk Lietuvos partizanai atliko tai, ko nepadarė Lietuvos kariuomenė 1940-aisiais metais. Antanas BUNEVIČIUS
© 2008 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |