|
Primirštas valstybės istorijos tarpsnis ir nūdienos viltys
Edmundas Simanaitis
2007 metų spalio pradžioje Vytauto Didžiojo karo muziejuje buvo atidaryta ir iki metų pabaigos veikė įdomi paroda, skirta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Laikinosios Vyriausybės 195-osioms metinėms. Parengęs šią parodą muziejaus Karybos istorijos skyriaus vyriausiasis muziejininkas Algimantas Daugirdas taip aiškina jos tikslą: 1812 metais Prancūzijos imperatoriaus Napoleono I kariuomenei įžengus į Lietuvą, prasidėjo laikotarpis, kuris lietuvių istoriografijoje vadinamas prancūzmečiu. Šis laikotarpis dažnai prisimenamas dėl dviejų žymesnių krašto politinio ir visuomeninio gyvenimo permainų: Rusijos imperijos viešpatavimo pabaigos bei tuo metu atsiradusių vilčių atkurti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) valstybingumą. Parodos tikslas supažindinti lankytojus su šiuo sudėtingu mūsų istorijos laikotarpiu bei asmenybėmis, kurios visomis išgalėmis stengėsi dirbti Lietuvos labui nepaprastai sudėtingomis aplinkybėmis.
Lietuvos ir Lenkijos tarpvalstybinių, ekonominių, kultūrinių santykių raida šiame amžiuje primygtinai pabrėžia poreikį dažniau atsigręžti į LDK ir Abiejų Tautų Respublikos istorinę patirtį ir kritiškai ją tyrinėti, siejant su nūdienos aktualijomis. Lietuvos istorikai ir politologai dar nedrąsiai imasi to meto istorijos. Sveikintinas A. Daugirdo bandymas plačiajai visuomenei pateikti mažai gvildentą septyniolika savaičių trukusį 1812 metų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Laikinosios Vyriausybės gyvavimo laikotarpį. Tai vienas iš retų bandymų atskleisti visuomenei to meto LDK bajorijos viltingus siekius atkurti Lietuvos valstybingumą.
A. Daugirdas pasakojo: 1812 m. liepos 111 dienomis prancūzai Vilniuje suformavo valdžios sistemą, kurios pagrindą sudarė Lietuvos Laikinoji Vyriausybė (LLV), susidedanti iš septynių komitetų. LLV pirmininku paskirtas buvęs LDK rūmų maršalka Stanislovas Soltanas. Imperatoriaus įsakymu per trumpą laiką suformuota Lietuvos kariuomenė, tiesiogiai pavaldi prancūzų karinei vadovybei. Kariuomenę sudarė keturi kavalerijos ir penki pėstininkų pulkai, žandarmerija bei Nacionalinė gvardija. Artėjant žiemai, prancūzų kariuomenės padėtis Rusijoje katastrofiškai blogėjo. Gruodžio pradžioje Vilnių pasiekė pirmieji besitraukiančios prancūzų kariuomenės likučiai. LLV tęsė savo darbą sunkiomis apgulties sąlygomis, tvyrant baisiam chaosui, visuotinei panikai, siautėjant plėšikams. Vyriausybei pavyko surinkti ir evakuoti svarbiausius posėdžių protokolus, sąskaitas, archyvinius dokumentus.
Gruodžio 8 ir 9 dienomis pro Aušros vartus ir kitus miesto įėjimus pradėjo plūsti pervargę, išbadėję ir nusilpę, nušalusiomis galūnėmis prancūzų kareiviai. Panikos apimti grūdosi žmonės ir arkliai, traukiantys vežimus bei roges. Čia pat, Aušros vartų prieigose, vyko mūšiai maršalas M. Nėjus su ariergardu stengėsi sulaikyti rusų dalinius, kad visi norintys žmonės galėtų evakuotis. Šiuose gynybiniuose mūšiuose dalyvavo ir 19-asis lietuvių pėstininkų pulkas bei papulkininkio Kazimiero Pliaterio 3-iasis lietuvių šaulių batalionas. Tokiomis sąlygomis gruodžio 9 dieną įvyko paskutinis Lietuvos Laikinosios Vyriausybės posėdis. Kitą rytą LLV paliko Vilnių, į kurį po kelių valandų įžengė Rusijos kariuomenė.
To meto Lietuvos Laikinosios Vyriausybės sudarymo faktą ir jos septyniolikos savaičių veiklos tarpsnį reikėtų vertinti kaip akivaizdų faktą, patvirtinantį, kad Lietuva visada priešinosi agresoriams ir siekė nusimesti okupacijos jungą.
Parodoje buvo eksponuojamos Laikinosios Vyriausybės narių portretų, litografijų, piešinių reprodukcijos, dokumentų ir antspaudų, lietuviškų karinių dalinių uniformų bei ginklų kopijos. Parodoje panaudoti eksponatai iš Vytauto Didžiojo karo muziejaus fondų, dalis pasiskolinta iš Rokiškio krašto muziejaus ir pavienių asmenų.
Parodos pabaiga simboliškai sutapo su itin reikšmingu tarptautiniu įvykiu atsivėrusia Šengeno erdve. Gruodžio 21 dieną Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus ir Lenkijos Lenkijos prezidentas Lechas Kačynskis susitiko prie abiejų valstybių sienos. Prezidentas V. Adamkus kalbėjo: Esame didžiausio pasiekimo liudininkai, kai griūva paskutinės sienos. Nebelieka XX amžiuje pastatytų užtvarų, kurie simbolizavo totalitarinį režimą ir nepasitikėjimą. Šiandien su nauja viltimi žvelgiame į ateitį, kuri priklauso nuo mūsų pačių (...) Šiandien turime galimybę įvertinti bendrą abiejų tautų istoriją ir pasidžiaugti itin sėkmingu naujausiu jos etapu. Tikiu, kad ir toliau rodysime Europai, kaip galime gyventi ir dirbti drauge. Lenkijos vadovas L. Kačynskis šio istorinio įvykio proga pasveikino Lietuvos Prezidentą ir pabrėžė, kad prisijungimas prie Šengeno erdvės bendras abiejų valstybių laimėjimas.
Iš tikrųjų tampame pilnaverčiais Europos Sąjungos piliečiais. Atsiveria galimybės plėtoti susisiekimą, prekybą, turizmą, kultūrinius ryšius, keliones ir svarbiausia stiprinti pasitikėjimą.
Ne man vienam sunku numalšinti įkyriai kirbančią mintį. Prieš porą šimtų metų Lietuvos valstybės atkūrimo planai buvo kuriami tikriausiai lenkų kalba. Bajorija, diduomenė buvo stipriai sulenkėjusi. Kodėl to meto šviesuomenė nevertino lietuvybės dėmens? Juk čekai, vengrai, vokiečiai, lenkai, ukrainiečiai, rusai, priimdami krikščionybę, natūraliu sveiku ir tvirtu pagrindu kūrė savo valstybes, neatsisakydami tautinės savasties svarbiausio dėmens gimtosios kalbos, o atvirkščiai priimdami krikščionybę jie dar labiau pagerbė tautiškumą ir sustiprino pilietinę savivoką.
Norint atsakyti į šį klausimą, verta prisiminti rašytojo ir publicisto Vytauto Alanto žodžius: Kai žvilgteri į viduramžių Lietuvą, nenorom pagalvoji, kad mūsų protėviai buvo dideli nenuoramos. Užuot darbavęsi savo sodyboje, t.y. užuot stengęsi suburti aisčius į vieną tvirtą valstybę, jie Lietuvos problemas sprendė ne namie, o rusų stepėse. (...) Visi Lietuvos kaimynai stiprino savo valstybių kamienus, o mūsų valdovai mieliau mėgo gastroliuoti ir Lietuvos problemas spręsti kažkur už jos ribų. O juk tautos saugumas diktuote diktavo aisčiams jungtis daiktan (Tauta istorijos vingiais, Vilnius, 1992, p. 59).
Iš tiesų istorija yra gyvenimo mokytoja. Naujas amžius, naujos aplinkybės, nauji Lietuvos draugai, seni nedraugai, nauji vadovai, o pagrindinis rūpestis išliko toks pat tautos ir valstybės saugumas. Esame gerame kelyje, tad galima pakartoti cituotus žodžius, kad ir Naujaisiais metais ateitis priklauso nuo mūsų pačių.
© 2008 XXI amžius
|