Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Laikas ir žmonės
Memuarai
Nuomonės
Pasaulis
Pozicija
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Naujos tendencijos pasaulietiškumo sampratoje

Mindaugas BUIKA

Susitinka popiežius Benediktas XVI ir Prancūzijos prezidentas Nikola Sarkozy

Prancūzijos prezidentas – garbės kanauninkas

Prancūzijos prezidentas Nikola Sarkozy lankydamasis su vizitu Vatikane patvirtino naują požiūrį į valstybės ir Bažnyčios santykius siekiant įveikti šios šalies politiniam elitui buvusį būdingą laicistinį antiklerikalizmą. Po gruodžio 20 dieną įvykusio popiežiaus Benedikto XVI ir N. Sarkozy susitikimo Prancūzijos prezidentas dar pasimatė su Vatikano Valstybės sekretoriumi kardinolu Tarcizijumi Bertone ir santykių su valstybėmis sekretoriumi arkivyskupu Dominiku Momberti. Paskelbtame komunikate pažymima, jog „nuoširdžiuose pokalbiuose“ aptariant rūpimus klausimus buvo pripažinta, jog pastaruoju metu nusistovėjo „geri santykiai tarp Katalikų Bažnyčios ir Prancūzijos Respublikos“.

Didelio dėmesio susilaukė N. Sarkozy kalba, per minėtą vizitą pasakyta jam suteikiant popiežiškosios Laterano šv. Jono bazilikos garbės kanauninko titulą. Ši išskirtinė privilegija nuo Henriko IV laikų buvo suteikiama Prancūzijos karaliams, tačiau tradicija nenutrūko ir Prancūzijai tapus respublika. Taigi, N. Sarkozy, kaip ir visi ankstesni Prancūzijos prezidentai, tapo Romos vyskupo katedros „pirmuoju ir vieninteliu garbės kanauninku“. Prancūzija, kurios prezidentu N. Sarkozy buvo išrinktas gegužės mėnesį, yra didžiausia ir įtakingiausia Europos katalikiška valstybė (iš 63 mln. šalies gyventojų daugiau kaip 70 proc. yra krikštyti katalikais).

Po įvedimo į Laterano bazilikos kanauninkų kapitulą apeigų, kurioms vadovavo Popiežiaus vikaras Romos miestui kardinolas K. Ruinis, Laterano rūmų garsiojoje Susitaikymo salėje N. Sarkozy pasakė kalbą apie Bažnyčios ir valstybės santykius. Kaip tik tose patalpose 1929 metais Italijos vadovas Benitas Musolinis ir tuometinis Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Pietras Gazparis pasirašė vadinamąsias Laterano sutartis, užbaigusias Italijos ir Šventojo Sosto priešpriešą, buvusią po šalies suvienijimo XIX amžiaus antroje pusėje ir Popiežiaus valstybės žlugimo.

„Kaip ir Benediktas XVI, aš manau, kad ta tauta, kuri ignoruoja etinį, dvasinį ir religinį savo istorijos paveldą, nusikalsta savo kultūrai, menui, liaudies tradicijoms ir visai istorijai“, nes žmonių pats gyvenimas ir mąstymas yra giliai nulemtas to paveldo, pabrėžė savo kalboje Prancūzijos prezidentas. Jis pastebėjo, kad dėl to šiuolaikinė pasaulietinė valstybė neturi teisės atsisakyti savo praeities. „Ji neturi galios atplėšti Prancūziją nuo jos krikščioniškų šaknų. Tai buvo bandoma padaryti, bet daugiau taip neturėtų būti“, – sakė N. Sarkozy. Jis nurodė, kad toks atribojimas reikštų nacionalinio identiteto pagrindų silpninimą, visų visuomeninių santykių ardymą.

Radikalus sekuliarizmas nuvertino dvasinį pradą

Apibūdindamas Prancūzijos sekuliarizmo sistemą, įsitvirtinusią po 1905 metais priimto valstybės ir Bažnyčios atskyrimo įstatymo, prezidentas pabrėžė, kad ji „garantuoja laisvę: laisvę tikėti ar netikėti, laisvę praktikuoti religiją ar ją pakeisti; laisvę atsisakyti išduoti savo sąžinę dėl viešųjų santykių, laisvę tėvams auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus, laisvę nebūti valdžios diskriminuojamam dėl savo tikėjimo“. Kita vertus, N. Sarkozy savo kalboje nebandė nutylėti, kad Prancūzijoje įsivyravęs radikalusis laicizmas buvo įgijęs antiklerikalizmo bruožų ir dėl Bažnyčios diskriminavimo kentėjo tiek dvasininkai, tiek pasauliečiai katalikai, kuriems buvo neleidžiama viešai vadovautis savo tikėjimo nuostatomis.

Dabar atėjo laikas žvelgti į ateitį, galutinai užgydyti praeities žaizdas pripažįstant tiek tautos civilizacijos krikščioniškąsias šaknis, tiek išsaugojant ir brandų pozityvųjį sekuliarizmą. „Aš kalbu apie pozityvųjį sekuliarizmą, tai yra tokį pasaulietiškumą, kuris saugo minties laisvę, teisę tikėti ir netikėti ir religijos nelaiko pavojumi, bet turtu“, – kalbėjo Prancūzijos prezidentas. Toks sveikas valstybinis pasaulietiškumas būtų pasirengęs dialogui su religijomis ir palengvintų, o ne apsunkintų jų sugyvenimą ir didžiąsias dvasines tradicijas priimtų kaip visuomenę praturtinančius elementus.

Pasak Vatikano radijo pateiktos N. Sarkozy kalbos, pasakytos jam suteikiant garbės kanauninko titulą, ataskaitos, Prancūzijos naujasis prezidentas išreiškė gilų įsitikinimą, kad kiekviename žmoguje yra dvasinis pradas – kiekvienas egzistenciškai klausia apie gyvenimo prasmę. Ekonominės ar politinės sąlygos į šį klausimą negali atsakyti: tiek klausimas, tiek ir atsakymas peržengia socialinės sferos ribas, tai transcendencijos – kažko daugiau ir giliau užčiuopiamos realybės – paieška. Tik religijos gali atsakyti į šią pamatinę ir prigimtinę transcendencijos paiešką. Radikalusis XX amžiaus sekuliarizmas nuvertino dvasinį pradą ir tai nulėmė jo įtarų požiūrį į religiją, atsisakant pripažinti jai deramą statusą. Tačiau akivaizdu (po šimtmečio patirties), kad tai prancūzų laimingesniais nepadarė, todėl pasaulietinė valstybė dabar suinteresuota religinių motyvų įkvėptos moralinės minties stiprinimu.

Romoje pasakyta kalba nebuvo pirmas kartas, kada naujasis Prancūzijos prezidentas N. Sarkozy pakvietė tautiečius sekuliarizuotoje Prancūzijoje visuomeniškiau žiūrėti į religiją. Rugsėjo pradžioje, prasidedant naujiesiems mokslo metams, laiške mokytojams jis kritikavo laicistinį požiūrį, kuris visiškai išstūmė religiją iš Prancūzijos valstybinių mokyklų, įskaitant draudimą dėstyti tikybą. Prancūzų sekuliaristinės jėgos aiškina, kad religijos mokymas ar leidimas kokiai nors kitai religingumo apraiškai būti viešojoje švietimo sistemoje neva skatina tikinčiųjų ir netikinčiųjų arba tarpreliginę konfrontaciją ir priešiškumą.

„Aš esu įsitikinęs, kad religinio klausimo neturėtume palikti prie mokyklos durų“, – aiškino laiške mokytojams N. Sarkozy. Jis pažymėjo, kad neragina mokyklose užsiimti prozelitizmu ir mokyti neperžengiant specifinių teologinių rėmų. Į religijos dėstymą reikia žiūrėti plačiau, bet privalu prisiminti, kad „dvasingumas ir šventumas visada lydi žmogiškąjį patyrimą ir yra kiekvienos civilizacijos savastis. Pagaliau, kai žmogus supranta savo religijos pagrindus, jam lengviau būti atviru, kalbėti su kitų tikėjimų žmonėmis. Prancūzijos prezidentas taip pat priminė žinomą Katalikų Bažnyčios nuostatą, kad „tėvai yra pirmieji švietėjai“, paragindamas juos aktyviau domėtis savo vaikų mokslo reikalais, bendradarbiauti su mokykla.

Dėmesys šeimai ir santuokos stiprinimui

Pabrėždamas švietimo vertybinius akcentus, N. Sarkozy mokytojams rašė, kad reformuotoje mokykloje turi būti skatinama už gerus pasiekimus ir baudžiama už prasižengimus, rodoma pagarba tam, kas yra gera, teisinga, gražu, kilnu ir gilu. Kartu turi būti ugdomas nepakantumas blogiui, neteisybei, tam, kas yra bjauru, nereikšminga, neteisinga, paviršutiniška ir vidutiniška. Kaip tik vertybių iškėlimu mokytojas labiausiai pasitarnauja jaunosios kartos ugdymui. Prancūzijos prezidentas taip pat priminė pedagogams patriotiškumo svarbą jauniems žmonėms – reikia, kad jie taptų atsakingais Prancūzijos, Europos ir pasaulio piliečiais ir ypač rodytų pagarbą savo šalies bei kitų tautų kultūrai.

Kaip žinoma, pastaraisiais metais Prancūzija susidūrė su jaunų žmonių, ypač imigrantų kilmės, smurto bei neramumų proveržiais. Kaip tik tai patvirtina nemažos Prancūzijos jaunimo dalies nusivylimą savo ateitimi ekonominiame ir socialiniame gyvenime, taip pat dvasinės brandos stygių. 2005 metų gruodį, kai jaunų žmonių smurtas Paryžiaus priemiesčiuose buvo pasiekęs epogėjų, Vatikane popiežius Benediktas XVI, priimdamas naujojo Prancūzijos ambasadoriaus Bernaro Kesedžiano skiriamuosius raštus, kalbėjo apie vilties suteikimo jaunimui reikšmę, kad jis rastų savo vietą visuomenėje ir galėtų džiaugtis lygiomis galimybėmis.

„Taip pat patartina skirti ypatingą dėmesį santuokos ir šeimos institucijų gyvenimui, – kalbėjo Šventasis Tėvas. – Būtent jos yra visuomenės pagrindas ir atlieka nepakeičiamą vaidmenį jaunimo švietimui bei auklėjimui, derinant autoritetą su emociniu artumu ir suteikiant jauniems žmonėms vertybes, būtinas asmeninei brandai ir dalyvavimui gėrio kūrime“. Valstybė tėvams turi suteikti paramą šio svarbaus uždavinio – vaikų auginimo ir auklėjimo – vystymui, kad jaunoji karta augtų sąžininga ir atsakingai prisidėtų prie socialinės aplinkos vystymo.

Popiežius Benediktas XVI ambasadoriui kalbėjo ir apie Prancūzijos garsųjį valstybės ir Bažnyčios atskyrimo įstatymą, nuo kurio paskelbimo praėjo 100 metų. Jis sakė, kad teisinga pasaulietinės valstybės samprata reiškia jos ir Bažnyčios galių „sveiką išskyrimą“, kuris jokiu būdu neturėtų kreipti į antagonizmą bei Bažnyčios šalinimą iš aktyvaus socialinio gyvenimo. Ši koncepcija turi skatinti abiejų pusių – Bažnyčios ir valstybės – pagarbą skirtingai kompetencijai ir savarankiškumui, kartu kuriant tinkamas sąlygas „Bažnyčios ir pilietinės valdžios dialogui visuose lygmenyse“, vienijant visuomenės pastangas bendrajam gėriui.

Kaip tik 2005 metais, būdamas vidaus reikalų ministru, N. Sarkozy davė interviu, kuriame kalbėjo apie savo požiūrį į tikėjimą, susitikimus su jam turėjusiais įtakos žymiais dvasininkijos atstovais, taip pat pirmą kartą aptarė sekuliarizmo ateitį Prancūzijoje. Tada klausimus N. Sarkozy uždavė filosofijos profesorius Tibo Kolenas ir domininkonas kunigas Filipas Verdenas, o vėliau šį interviu atskira knyga „Respublika, religijos ir viltis“ („La Republique, les religions, l’esperance“) išleido Paryžiaus prestižinė katalikiška leidykla Editions du Cerf. Kaip tik toje knygoje dabartinis Prancūzijos prezidentas pateikia 1905 metų valstybės ir Bažnyčios atskyrimo įstatymo kritiką, kas iki tol buvo tabu šalies politiniuose sluoksniuose.

Valstybė turi remti Bažnyčią

Italijos katalikų dienraštyje „Avvenire“ 2006 metų gegužės 3 dienos numeryje pateiktoje knygos apžvalgoje nurodoma, kad N. Sarkozy pripažįsta, jog praeityje buvusios „didžiosios sekuliaristų kovos“ nulėmė paveldėtą nenorą diskutuoti šiuo klausimu. Tačiau dabar, po šimto metų, atėjo laikas kritiškai įvertinti ankstesnių kartų elgesį, ypač dėl buvusios „paniekos, nepakantumo ir pajuokos kunigų ir vienuolių atžvilgiu“. Tą ypač paskatino popiežiaus Jono Pauliaus II charizma, kuris visiškai pakeitė Bažnyčios įvaizdį Prancūzijoje. Prancūzijos prezidentas vėl kalba apie religijos išskirtinę naudą visuomenei, apie tai, kad ji žmonėms suteikia dvasinę viltį, kurios valstybė negali duoti. Bažnyčia gina silpniausius ir bejėgius, ko valstybė nepasiruošusi daryti, todėl Bažnyčia nusipelno didžiausios pagarbos ir paramos. N. Sarkozy minėtoje knygoje kviečia peržiūrėti senąją sekuliarumo koncepciją, kadangi „įsitikinimas, jog valstybė gali likti visiškai abejinga religijos tikrovei, yra pozicija, kuri prieštarauja faktams“.

Kaip tokio atnaujinto požiūrio pavyzdį Prancūzijos prezidentas siūlo statyti maldos namus naujuose urbanistiniuose rajonuose, nes tai yra svarbiau už sporto arenų ar stadionų statybą. N. Sarkozy paaiškina, kad šiandien kontempliatyvus gyvenimas ypač aktualus, nes visuomenė itin orientuota į aktyvią veiklą, gamybą, kitokią dinamiką. Dabar reikia daugiau vietų, skirtų kontempliacijai, ir žmonių, kurie vadovautų savo amžininkams toje kontempliacinėje praktikoje. N. Sarkozy pateikia kitą strateginį siūlymą, iki tol neįsivaizduojamą sekuliarizuotoje Prancūzijoje, dėl Bažnyčios valstybinio finansavimo.

„Neapsimetinėdami turime pripažinti, kad būtų prieštaravimas tarp siekimo priimti religiją, kaip teigiamą faktorių, ir visiškai atsisakyti ją viešai finansuoti“, – rašo N. Sarkozy. Kartu jis siūlo mokestines nuolaidas tiems tikintiesiems, kurie finansiškai prisideda prie dvasininkijos išlaikymo, o valstybė savo ruožtu galėtų prisidėti prie finansinės paramos dvasininkų rengimui. Taigi, naujasis Prancūzijos prezidentas jaučia pareigą savo bendrapiliečiams pasakyti, jog pasaulietinei valstybei sąmoningai nusisukus nuo tų, kurie remia vargingiausius ir bejėgius, kurie stiprina jaunųjų ir senelių viltį, kurie ugdo dvasinį gyvenimą, ji pati save nuskurdina ir tampa bedvase.

Knygos įžangoje N. Sarkozy cituoja žinomą veikalą „Demokratija Amerikoje“, kurį 1835 metais išleido garsus prancūzų mąstytojas Aleksis de Tokvilis grįžęs iš kelionės po Jungtines Valstijas. Priminęs, kad jo šalyje yra daug tokių, kurie respublikonišką santvarką laiko idealia ir užtikrinančia laisvę visiems, jis kartu perspėja tuos, kurie puola religiją, nes jie vadovaujasi „savo aistra, bet ne interesais. Juk despotizmas gali veikti ir be tikėjimo, tačiau laisvė – negali“. Todėl religija yra daug būtinesnė respublikai nei monarchijai, o tuo labiau demokratinei respublikai, teigia A. de Tokvilis, pateikdamas Jungtinių Valstijų pavyzdį, kur religija vaidina svarbų vaidmenį.

Tikėjimo praktikavimas epizodiškas

Kaip minėta, 52 metų N. Sarkozy, vadovaujantis dešiniajai Liaudies partijai, Prancūzijos prezidentu buvo išrinktas gegužės 6 dieną, kai įveikė socialistų kandidatę Segolen Rojal, surinkdamas 51,3 proc. balsų. Paryžiuje gimęs imigravusio vengro aristokrato ir prancūzės sūnus N. Sarkozy (pilna pavardė Nicolas Paul Stephane Sarkozy de Nagy – Bocsa) lankė privačią katalikų gimnaziją ir save apibūdina kaip kataliką, kuris nereguliariai lankosi pamaldose. „Aš priklausau katalikų kultūrai, katalikų tradicijai, katalikų tikėjimui, – rašo jis savo knygoje „Respublika, religijos ir viltis“. – Nors mano religinė praktika yra epizodiška, aš esu Katalikų Bažnyčios narys“.

N. Sarkozy senelis iš motinos pusės, kurio šeimoje jis gyveno po tėvo ir motinos skyrybų, buvo iš Graikijos kilęs žydas gydytojas, kuris atsivertė į katalikybę, kai 1917 metais vedė katalikę prancūzę. Įgijęs universitetinį teisininko išsilavinimą ir pasirinkęs politiko kelią, būdamas vos 22 metų N. Sarkozy buvo išrinktas į Paryžiaus priemiesčio Noily-siur-Sen tarybą. Tapęs šio miestelio meru, 1983-aisiais (tuomet jam buvo 28-eri), N. Sarkozy tapo jauniausiu Prancūzijos meru, paskui premjero Eduardo Baladiuro vyriausybėje (1993-1995 metais) buvo finansų ministras, vėliau, premjero Žano Pjero Rafareno vyriausybėje, tvarkė biudžetą, buvo paskirtas vidaus reikalų ministru.

Kaip ir buvo galima tikėtis, Prancūzijos bei tarptautinė laicistinė žiniasklaida, nutylėdama naujojo Prancūzijos prezidento N. Sarkozy krikščioniškas pažiūras, bando jo gyvenimui suteikti bulvarinį atspalvį. Deja, tam pretekstą duoda ir paties N. Sarkozy elgesys: neseniai skyrybomis pasibaigus antrajai santuokai, jis, būdamas trijų vaikų tėvu, pradėjo „romaną“ su žinoma Paryžiaus gražuole Karla Bruni. Ką gi, toks jau šių dienų paryžietiškas gyvenimas... Žinoma, „vaizdelis“ nekoks – ypač laukiant popiežiaus Benedikto XVI vizito į Lurdą.

© 2008 „XXI amžius“