|
Ar žaidimas vertas žvakių?
Algirdas Endriukaitis
Prokurorai ir teisėjai genocido bylų labai nenori nagrinėti. Dalyvaujančios bylose aukos klausia: ,,Kodėl tokios bylos nenagrinėjamos ypatingos skubos tvarka?, kaip, pavyzdžiui, Seime nagrinėjami svarbūs klausimai. Išties, juk tai yra istorinės bylos, reikalaujančios skubaus svarstymo, o praktikoje jos prilyginamos paprastiems buitiniams ginčams, kurie tęsiasi metų metais. Genocidinės bylos yra jus cogens (aukščiausia juridinė norma), todėl tai vertintina kaip kovos, laisvės, nepriklausomybės, istorijos garbės reikalas. Žinant, kaip naikinamai laikas veikia tokio pobūdžio procesuose, įprastinis arba vilkinantis nagrinėjimas vertintinas kaip nepagarba istorijai, teisei ir teisingumui.
Toks požiūris į šias bylas turi dvi priežastis: nenorima gaišti laiko nujaučiant būsimo primityvaus sprendimo beprasmiškumą bei fiktyvumą ir (arba) sentimentali užuojauta nusenusiems budeliams, kurių aukų kauleliai jau sudūlėję ir užmiršti. Tai pozicija.
Bėga laikas, nusensta arba išmiršta liudininkai ir kaltinamieji. Pavyzdžiui, ypač aktyviai pasižymėjusio ir dabar Izraelyje gyvenančio čekisto N. Dušanskio byla (pradedant 1940 metais, A. Kraujelio ir kitos bylos) dėl A. Ramanausko prokuratūroje ,,tiriama 18 metų. Per tą laiką mirė jo išdavikas A. Urbonas (KGB agentas ,,Žinomas), kurio byloje vien agentūrinių pranešimų yra per 150. Kam teko stebėti genocido teismo posėdžius, matė, kaip budeliai laisvai jaučiasi ir kalba, suprasdami, kad viskas baigsis tik kalbomis.
KGB papulkininkio V. Vasiliausko ir agentės M. Žukaitienės byla, pradėta prieš 7-erius metus, dar iš esmės nebaigta, svarstoma Aukščiausiame Teisme. Kauno apygardos teisėjai J. Kiškis, R. Majauskienė ir R. Lincevičius 2004 m. vasario 4 dieną ignoravo BPK 109 str. numatytą nuostatą, jog civilinis ieškinys baudžiamojoje byloj kaltinamajam skelbiamas iškart (,,Teismas jį [civilinį ieškinį] nagrinėja kartu su baudžiamąja byla). Minėtas teismas šį ieškinį permetė į kitą teismo maratoną tegul auka dar pavargsta teismo posėdžių maratone!
Beje, tas pats teismas bausmę kaltinamiesiems skiria mažesnę nei 12,5 metų (6 ir 5 metus!), nurodydamas, kad nėra lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Sunkinančią aplinkybę M. Žukaitienei savanaudiškumą (prieš pat čekistinę naikinamąją operaciją gavo 2 tūkst. rublių už bunkerio parodymą) nepripažino. Šis teismas taip pat atmetė kaltinamojo V. Vasiliausko rašytą, jo neginčijamą archyvinį aktą, kuriame jis nurodo, jog ,,asmeniškai užmušė vieną banditą, ir nustatė, kad jis jo neužmušė.
Abiem kaltinamiesiems teismas skyrė sveikatos ekspertizę, kurią atliko Teismo medicinos instituto Kauno ekspertinis skyrius. Yra abejonių dėl šių išvadų ir teismo vertinimo. Ekspertizės vadovas A. Cėpla, turintis 45 metų darbo stažą, buvęs daugiametis instituto komunistų organizacijos sekretorius (tokioje įstaigoje dirbęs ir žinomas išdavikas J. Markulis). Ekspertizei buvo pateiktas klausimas dėl bausmės atlikimo: ,,Ar V. Vasiliauskas serga sunkiomis nepagydomomis ligomis, dėl kurių bausmę atlikti būtų per sunku? Atsakyme buvo užrašyta: ,,...bausmę atlikti įprastinėje įkalinimo vietoje būtų sunku, nes kiltų įvairių sveikatos problemų. Nuo kada ,,įprastinėje įkalinimo vietoje (tokios sąvokos nėra!) gali būti lengva? Tokia išvada teismui buvo išganymas, kuriuo besąlygiškai ir prisidengė. Galiu priminti ir buvusių posėdyje pasipriešinimo dalyvių nuomonę: ,,Bent 15 parų būtų pasėdėjęs!
Beje, atleidžiant nuo bausmės atlikimo sveikatos faktorius buvo panaudotas du kartus: skiriant mažą bausmę ir atleidžiant nuo bausmės apskritai. BK 76 str. 1 dalis numato, kad ,,Nusikalstamą veiką padaręs asmuo gali būti atleistas nuo bausmės, jeigu iki teismo nuosprendžio priėmimo jis suserga sunkia nepagydoma liga, dėl kurios bausmę atlikti būtų per sunku. Vadinasi, teismas gali atleisti, bet neprivalo. Šiame straipsnyje sakoma: ,,Spręsdamas šį klausimą, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos sunkumą, nuteistojo asmenybę ir ligos pobūdį. Apie patvirtintą imperatyvinį tokių ligų sąrašą nebuvo jokios kalbos.
Bausmę skiriant nurodyta, kad čekistas charakterizuojamas gerai (partizanus vadino banditais, teroristais, stribus liaudies gynėjais!), anksčiau nebuvo padaręs nusikaltimo (!), nusikaltimas padarytas prieš 50 metų (paneigia genocido bylos principą!). Ir kad nors vienu žodeliu, replika ar sakiniu šiame teisme būtų buvus įvertinta atvira ir įžūli kaltinamojo kolaborantinė pozicija. Iš to aiškiai matosi budelio atlaidaus vertinimo ir teisinimo preferencijos.
Kauno apygardos teismo teisėjai Jonas Furmanavičius, Jurgis Kiškis ir Algirdas Jaliniauskas nuo 2006 metų rugpjūčio mėnesio nagrinėja smogikų baudžiamąją bylą. Kaltinamasis J. Juškauskas, buvęs partizanas, buvo MGB užverbuotas ir tapo smogiku apsimestiniu partizanu. Jo globėjas ir prižiūrėtojas buvo J. Navickas, kadrinis KGB darbuotojas. Alytaus apylinkėse, įgiję partizanų pasitikėjimą, apgaule nužudė septynis partizanus. Partizaną Algirdą Kaminską-Vėją J. Juškauskas nušovė dviem šūviais į krūtinę, o kartu buvęs J. Navickas, atlikęs porą kontrolinių šūvių, nužudytojo kūną pakrovė į mašiną ir nuvežė į Alytaus rajono MGB.
Teismas tebevyksta iki šiol, kadangi į jį neatvyksta liudininkai ir neatlikta psichologinė ekspertizė J. Juškauskui. To pareikalavo jo advokatas V. Dičpetris. Psichologinės ekspertizės išvadoje teigiama, kad J. Juškauskas yra ,,laike deorientuotas, kintantis intelektas ir t.t. Beje, iki dabar jis jokio gydymosi savo namuose Kybartuose nereikalavo ir neturėjo.
Kiek man teko su juo kalbėtis, tai ta orientacija, matyt, priklauso nuo jo gyvenimo būdo. 2006 m. spalio 27 dienos posėdyje jis aiškino, kaip jį užverbavo, kaip girdė degtine, iš kokio atstumo ir kaip šovė į partizaną, kad jam vienu metu operacijoje buvo davę automatą be šovinių. Jis sakė, kad jam grasino išvežti ,,pas baltas meškas. Per pertrauką jis priėjęs prie manęs paklausė, kur yra tualetas. Aš jį palydėjau ir paklausiau, kodėl jis išdavė partizanus. ,,Bijojau papulti į Sibirą. Įdomu ir tai, kad jis pasakė, jog tose operacijose Alytuje vyriausiuoju buvo N. Dušanskis. J. Juškauskas jį atsimena. Neatrodo, kad nesusivokia, tik klausa blogesnė, nors susikalbėti galima.
J. Navickas ir dabar elgiasi niekingai bailiai: veidą prisidengia laikraščiu, bet nė žodžio neprataria apie atgailą. Vietoj to teismui jis kiša savo sveikatos kortelę. Suprantama, 70 metų amžiaus sulaukęs kiekvienas žmogus gali turėti sveikatos problemų. Tiek J. Navickas, tiek J. Juškauskas, tiek V. Vasiliauskas vaikšto savarankiškai, jiems nereikia net lazdelės.
Be teisinio straipsnio, rašto ar pažymos prasmės yra sveika nuovoka, kuri mato ir jaučia, kas yra kas: kas yra istorinės Lietuvos laisvės bylos teisingumo pusėje ir kieno lūkesčiai išsipildo, kas darbą atlieka nuoširdžiai, kas per bodėjimąsi ir prievartą. Ir kiekvienas čia paliekame savo ženklą.
Buvo toks ūkio pirmininkas A. Giedraitis. Jis nuolat pašiepdavo sovietinę valdžią: ,,Tegul supūva, tegul surūdija, tegul išmėto, tegul išnešioja, tegul išvagia, tegul dingsta, bet svarbu, kad viskas būtų teisingai įforminta ir antspauduota. Tokia istorija.
© 2008 XXI amžius
|