|
Mintys Sausio 13-ajai
Tai, kad prieš 17 metų susitelkę ir aukščiausią vienybę Sausio agresijos dienomis parodę Lietuvos žmonės apgynė atkurtą nepriklausomybę, buvo nepakartojamas stebuklas. Tuo metu atsiradę didvyriai pasiryžo vesti tautą į nepriklausomybę, į atsiskyrimą nuo sovietinės imperijos, iš kurios tauta buvo patyrusi daug kančių.
Tačiau labai greitai pamatėme, kad mūsų apgintos nepriklausomybės vaisiais naudojasi tie, kurie neturėjo nei moralinės, nei juridinės teisės valdyti mūsų valstybę. Įvairiomis politinėmis machinacijomis, dėl visuomenės neryžtingumo ir demokratijos jie pamažu prasiskverbė į visus valdžios lygius. Mūsų Laisvės kovotojų auka ir žygdarbiai buvo paniekinti ne tik tuo, kad valdžios postuose be jokio sąžinės graužimo įsitvirtino su niūria praeitimi susiję asmenys, bet ir tuo, kad daug svarbių mūsų nepriklausomybės ir savarankiškumo klausimų nėra išspręsti. Energetinė priklausomybė nuo Rusijos nė kiek nesumažėjusi, ir vargu ar trigalviai slibinai ar liūtai (Leo LT) padės ja atsikratyti. Lietuvos įstojimas į NATO beveik nesumažino grėsmės iš Rusijos pusės palaužti mūsų valstybę ekonominėmis priemonėmis. Įstojimas į ES padidino nutautėjimo pavojų, neįvestas euras ir kitos priežastys padidino infliaciją ir sukėlė kainų šuolį. Nemažėja ekonominė ir politinė emigracija, kuri griaudama šeimos institucijos pamatus kartu sukelia ir šalies demografinę krizę. Karštuose komentaruose, laisvuosiuose laikraščiuose skleidžiami šmeižtai, esą kad Sausio 13-osios aukos pačių lietuvių rankų darbas. Ir okupacijos laikų represinio aparato, ir jo vykdytojų pasmerkimas virto tik tragikomedija: daug aukštų valdžios pareigūnų buvo ir tebėra susiję su KGB (įtvirtinama nuostata, esą buvę kagėbistai realios grėsmės septynioliktus nepriklausomybės metus skaičiuojančiai Lietuvai nebegali daryti). Puolimas prieš Bažnyčią įgavo aštresnes ir bjauresnes formas nei okupacijos metais. Pastangos sutramdyti masinį pobūdį įgaunančią ir didžiulę žalą darančią girtuoklystę sukelia aludarių remiamos didžiosios žiniasklaidos įniršį. Valdžioje esančios ir valstybės politiką vedančios politinės partijos tėra, kaip įrodo mūsų politologai, tik menkos, tautos interesų neatspindinčios grupuotės ir klanai (tai daro mūsų tėvynę labai panašią į Rusiją mūsų tautą engusios imperijos paveldėtoją).
Mūsų patirtas kančias niekina ir naujieji imperijos vadai, ir linkę tai pamiršti savi kolaborantai. Rusija mūsų atžvilgiu elgiasi labai nepadoriai ir iššaukiančiai: vos Lietuvos prezidentas nedrąsiai, užuominomis priminė apie okupacijos metais mūsų tautai padarytą žalą ir būtinybę ją atlyginti, iškart pasigirdo grasinimai ir patyčios: tai šizofrenija. O okupacija esą jau istorikų, bet ne šiandienos politikų reikalas. Taigi mūsų šimtatūkstantinės aukos, patirtos kančios lieka tik istorija. Jokio apgailestavimo, atsiprašymo už okupacijos padarytą žalą. Kalbama apie kažkokias daugelio (imperijos) regionų sąskaita atliktas ekonomines investicijas Pabaltijo respublikoms. Tarsi mes ir kitos Baltijos tautos prašėme tų investicijų. Ir prašėme už masines deportacijas, už dešimtmetį trukusį karą su Lietuva ir pan. Tokiu būdu klausimas nukeliamas istorijai, nors dauguma tų, kurie atstovavo okupaciniam režimui ir naikino tautos žiedą Laisvės kovotojus, nėra istoriniai asmenys jie sėdi valdžios postuose. Verta prisiminti, kad pasaulyje ir senesni nusikaltimai prieš žmoniškumą įvertinami ir jų padaryta žala atlyginama prisiminkime dabartinės Vokietijos, jokiu būdu neturinčios sąsajų su hitlerizmu, mokamas kompensacijas Rusijos, Lietuvos, Izraelio ir kitų valstybių piliečiams už nacizmo metais patirtą žalą.
Argi okupacinės valdžios pastatytos gamyklos gali kompensuoti sugriautus gyvenimus ir nepriklausomybės praradimą? 2000 metais Seimas priėmė įstatymą ir įpareigojo Vyriausybę sudaryti derybų su Rusijos Federacija delegaciją, patikslinti ir užbaigti SSRS okupacijos žalos skaičiavimus, apie tai informuoti Jungtines Tautas, Europos Tarybą, Europos Sąjungą, visas kitas tarptautines organizacijas ir siekti jų paramos šiuo klausimu.
Tuometinės teisingumo viceministrės vadovaujama vyriausybinė darbo grupė 2000-ųjų rudenį pateikė skaičiavimus, kiek Lietuvai kainavo sovietų okupacija. Nustatytos žalos dydis 20 mlrd. JAV dolerių (pagal tuometinį kursą 80 mlrd. litų). Žalos kompensacijos faktą pripažino ir pati Rusija tiek 1989 metų pabaigoje, tiek 1991-1992 metais. Ir Rusija turi laikytis sutarčių ir įsipareigojimų. 1996 metais, stodama į Europos Tarybą, Rusija įsipareigojo kompensuoti žalą bei tremtinių, iš anksčiau okupuotų Baltijos šalių, repatriaciją į Lietuvą, Latviją ir Estiją.
Šiais metais vasarą minėsime į nepriklausomybę atvedusio Lietuvos Sąjūdžio 20-ąsias metines. Deja, tauta ir vėl bus priešinama. Jau vien tai, kad minėjimo organizatoriai linkę Lietuvos Sąjūdį vadinti okupacijos metais okupantų ir jų kolaborantų įdiegtu Persitvarkymo sąjūdžio vardu, nuteikia labai nejaukiai. Nejaugi ta vergiška dvasia mus dar ilgai laikys pririštus prie okupacijos laikų, prie jų sukurtų terminų ir įvaizdžių? Ar dar ilgai vadovausimės okupacijos režimo, nors ir sudemokratėjusio, kad ir su gerais norais nukaltais terminais: persitvarkymas, viešumas, sąstingis? Mūsų politologams, politikams, filosofams tie terminai, rodos, amžiams į galvas ir sąmonę įstrigę niekuo jų neiškaposi. O juk visa tai tebuvo okupacija - žiauri okupacija, keitusi savo formas, išraiškas, metodus, bet nekeitusi savo esmės. Tik kodėl mūsų išmintingieji politologai ar filosofai nori tai pamiršti?
Ir nors birželio pradžioje vyks daug įdomių renginių, pažyminčių Sąjūdžio sukaktį (tarp jų ir tarptautinė konferencija Berlyno sienos griuvimas: nuo Budapešto iki Vilniaus), bet, deja, dažnai jie bus uždari. Kad ir minėta konferencija, kurią globos prezidentas Valdas Adamkus, o joje kalbės aktyvūs Lietuvos ir užsienio politikos veikėjai, diskutuos mokslininkai - vyks už uždarų durų. Ketinama leisti du kartus per metus pasirodysiantį Išsivadavimo metraštį (pirmasis numeris jau parengtas) bei enciklopedinį leidinį Sąjūdžiui - dvidešimt. Sąjūdžio istorija bet juos jau nesutiks visaliaudinė euforija, viskas apsiribos keturiomis sienomis. Nors bus atsigręžta net į gilią senovę, į išsivadavimo kovas, bet, atrodo, Lietuvos karių (partizanų) pasipriešinimas okupantams bus pamirštas arba beveik neįvertintas. O juk be tų didžiulių aukų nepriklausomybės klausimas okupacijos metais, taip pat ir 1989 1991 metais nebūtų iškilęs. Dabar, praėjus jau 17 metų po Sausio agresijos ir 18 metų po nepriklausomybės atkūrimo, tiek Sąjūdžio idealai, tiek didvyriškai kovojusių ir brutaliai jėgai nepasidavusių jaunųjų partizanų žygdarbiai yra paminti po senosios okupacinės valdžios tarnų nešvariomis kojomis. Čia tinka prisiminti garsaus prancūzų rašytojo Anatolijaus Franco posakį apie Prancūzijos revoliuciją: Revoliuciją pradeda idealistai, vykdo pragmatikai, o rezultatais naudojasi niekšai.
© 2008 XXI amžius
|