Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Prisiminimai iš Girdžių

Kun. Viktoro Šauklio, MIC, 100-osioms gimimo metinėms

Pirmoji Komunija Girdžiuose 1981 metais. Viduryje – kun. Viktoras Šauklys ir klierikas Kęstutis Brilius, neakivaizdžiai ruošęsis kunigystei, Girdžiuose prisiregistravęs zakristijonu. Antroje eilėje viduryje – vargonininkė Irena Jasiulytė, ruošusi vaikus Komunijai

1977 metų Velykų procesijos dalyviai Girdžiuose

Kun. Viktoras Šauklys, MIC

2003 m. balandžio 14 d. mirė ilgametis Jurbarko dekanato Girdžių parapijos klebonas kun. Viktoras Šauklys, MIC. (Gimė prieš 100 metų, t.y. 1908 m. sausio 13 d.) Kunigas 32 metus tarnavo šios bendruomenės tikintiesiems. Norisi prisiminti šį taurų kunigą, nuoširdžiai dirbusį tamsioje persekiojimo naktyje.

Medinė kukli bažnytėlė ant Mituvos upės kranto, bažnytkaimis, upės užtvanka ir krioklys netoli šventoriaus; Mituvos pakrantės krūmuose pavasarį skamba lakštingalų koncertai. Čia daugelį kartų vykdavome su pažangaus jaunimo būreliais į svečius. Mus visada su šypsena sutikdavo kun. V. Šauklys, vargonininkė Irena, varpininkė Onutė – Amerikos pilietė (ten gimusi), bet tuo metu tai buvo slepiama. Nuvykę eidavome į pamaldas bažnytėlėje, o iš jos rinkdavomės į ankštą kleboniją (buvusią špitolę). Čia mūsų laukdavo skani vakarienė: žemaitiškas kugelis, karštos dešrelės, daug saldumynų. Tuose mūsų susibūrimuose beveik visada, be klebono, būdavo pakviestas ir svečias kunigas, kuris jaunimui pasakydavo gerų ir gražių žodžių, surengdavo konferenciją aktualiomis temomis. Kartais tai vykdavo ankštoje zakristijoje, kartais klebonijoje, susispaudus prie stalo. Vietos čia nebūdavo per daug, bet kun. V. Šauklio ir visų šių namų gyventojų nuoširdumas, šiluma ir meilė bei dėmesys kiekvienam džiugindavo visus. Kai pasivaišindavome, tai nuo jaunimo giesmių bei dainų linguodavo seno namelio sienos. Prie mūsų jaunimo visada prisidėdavo ir vietiniai. Taip užsimezgė Marijampolės ir Girdžių jaunimo bendravimas. Tėvelis Viktoras mums, atvykstantiems keleivinėmis mašinomis, visada duodavo kelionei pinigų.

Gegužės 31 dieną vakare Girdžiuose kasmet būdavo atsisveikinimo su Švč. M. Marija vakaras. Į vakarą važiuodavome ir mes, mokiniai, jau po pamokų, o mūsų miesto geradariai turėjo nuosavų automobilių, todėl mus ir nuveždavo. Kai išsirikiuodavo penkios šešios mašinos, prisėdusios jaunimo, tekdavo apsidairyti, nes KGB tai laikė nusikaltimu valdžiai. Tačiau Stalinas ir Chruščiovas jau buvo mirę, tai kartais mes išsprūsdavom iš saugumo akiračio. Taigi tie nuostabūs gegužės paskutinės dienos vakarai prasidėdavo Švč. M. Marijos litanija bažnytėlėje. Visi rankose turėdavome gėlių ir, baigus litaniją, Tėvelis su balta kopa ir raudonų bijūnų puokšte eidavo lydimas patarnaujančių ministrantų su baltomis kamželėmis. Procesija eidavo apie bažnyčią, giedodama „Sveika Marija, Motina Dievo“.

Po pamaldų visi susirinkdavo klebonijos sode, kur jau stovėdavo didelis puodas karštų garuojančių bulvių ir kibiras skanaus kaimiško rūgusio pieno. Jaunimas dainuodavo ir žaisdavo aikštelėje prieš šventorių, paskui linksmai važiuodavome namo.

Girdžiuose vieni didžiausių atlaidų buvo Šv. Onos. Tai šventei ir mūsų jaunimas padėdavo pasirengti. Tvarkydavome bažnytėlę, puošdavome, pindavome vainikus. Kun. V. Šauklys labai mylėjo jaunimą, visur jį skatindavo, pagirdavo už gerą elgesį, drąsą pasirodyti tikinčiam. Dviejų mergaičių motina džiaugėsi, kad jos dukros, sugrįžusios iš Girdžių, pasidarė religingesnės, žegnojasi prieš valgį. Atlaidų metu, be parapijos jaunimo, kurio visada būdavo nemažas būrys, ir atvykusieji rengdavosi tautiniais drabužiais, berniukai vilkėdavo kamžomis ir dalyvaudavo šventės procesijoje. Klebonas šiai šventei kviesdavosi geriausius pamokslininkus: kun. Alfonsą Svarinską, kun. Joną Kaunecką (dabartinį Panevėžio vyskupą) ir kitus. Jis troško vieno – pakelti parapijos dvasią, pagilinti tikėjimą, parodyti, kaip visus myli Kristus. Visi čia jausdavosi sustiprinti jo vidinės dvasios galia.

Prieš didžiąsias šventes saugumas siųsdavo seklius. Tai keli milicininkai, neva atvykę daryti tvarką, anksti rytą jau stovi prie šventoriaus, žino, kad jų uniformos tikinčiuosius gąsdina. Kartą milicija atvyko itin anksti. Klebonas kun. V. Šauklys išėjo iš klebonijos ir jiems padėkojo, kad atvyko tvarkos prižiūrėti, pakvietė užeiti į kleboniją arbatos išgerti. Milicininkai net išsigando to pakvietimo. Juk juos galėtų išmesti iš darbo, sužinojus, kad padarė tokį didelį „nusikaltimą“ – gėrė pas kleboną arbatą. Kitą kartą atvyko pilnas sunkvežimis kariuomenės. Kareiviai iššoko iš mašinos ir, nubėgę prie Mituvos, sugulė ant pievelės. Visiems buvo nejauku, ką jie darys: suims susirinkusiuosius, šaudys? Buvome pasirengę viskam. Tačiau jie nieko nedarė: kaip atvažiavo, taip, dar nesibaigus pamaldoms, ir išvažiavo.

Ateidavo ir nelaukiamas ruduo – vėjuotas lapkritis, purvini keliai. Lapkričio 22 dieną Girdžiuose visada švęsdavome muzikos globėjos šv. Cecilijos šventę. Po pamokų jaunimas rinkdavosi į sutartą vietą ir per porą valandų, įveikę 90 kilometrų kelią, jau būdavome vėjų išgairintoje, bet dvasia šiltoje Girdžių bažnytėlėje. Tą vakarą giedodavo ir Girdžių suaugusiųjų choras, ir vaikų, taip pat prisijungdavo ir mūsų jaunimas. Didžiausią įspūdį darydavo graži šv. Cecilijos giesmė. Visada būdavo ir svečias kunigas, galima būdavo ir išpažintį atlikti.

Po šv. Mišių visi sugužėdavome į ankštą klebonijos pastatą. Stalai būdavo sustatyti ir klebono pustuščiame kambaryje, ir raštinėlėje – visur, kur tik tilpo. Po kalbų, pasisakymų vykdavo loterija, būdavo fantai su humoristiniais komentarais. Klebonas negailėdavo lėšų įvairiausiems daikteliams loterijai nupirkti. Tai buvo kas nors praktiška, naudinga, net aštuonmetis Mariukas iš Marijampolės ištraukė gyvą triušį. Laimingas vežėsi namo bagažinėje ir augino savo mylimą „fantą“. 1991 m. sausio 13-ąją Mariukas, tada jau jaunuolis, budėjo prie parlamento, o dabar yra baigęs Veterinarijos akademiją, kurios pradžia greičiausiai buvo Girdžiuose Cecilijos šventėje, išloštas triušis.

Netrūkdavo Girdžiuose atostogaujančiųjų iš Klaipėdos, Kelmės ar Šakių. Tačiau netrūkdavo ir pogrindyje studijuojančių kunigų. Jie kurį laiką čia pagyvendavo, vadindavosi zakristijonais, bet vėl išnykdavo, atsirasdavo kiti. Tai Jonas, Kostas, Kazimieras, Albertas. Juos visus parapijiečiai gerbė, matė gražiai besimeldžiančius, tarnaujančius bažnyčiai, tačiau jautė, kad už to dar kažkas slepiasi. Ypač visi pamilo Albertą. Jis, nors ukrainietis, pramoko lietuviškai. Kadangi buvo baigęs kulinarijos mokslus, todėl valdžiai sakė, kad klebonui šeimininkauja. Saugumas Albertui nedavė ramybės ir paėmė jį į kariuomenę. Klebonas kun. V. Šauklys ir parapijiečiai išleido Albertą kaip savo vaiką – rašė laiškus, siuntė siuntinius ir po dvejų metrų sulaukė grįžtančio iš kariuomenės. Tada Albertas apsisprendė stoti į kunigų seminariją. Saugume jį klausė: „Kodėl tu stoji, ar tave klebonas prikalbino?“ Albertas atsakė: „Ne, aš jaučiu pašaukimą“ ir paaiškino, kad kariuomenėje pamatęs, jog žmonių gyvenimas be Dievo yra tuščias, beprasmis. Saugumas, sekęs Albertą, manė, kad, jaunuolis kariuomenėje, pamatęs kitokį gyvenimą, pasuks kitu keliu. Į seminariją Tėvelis išleido Albertą kaip savo vaiką, ir visi parapijiečiai su pasididžiavimu sakydavo: „Mūsų Albertas“. Baigusį kunigų seminariją Albertą paskyrė į Suvalkų Kalvariją vikaru.

Dar prieš atgimimą saugumiečiai, nuėję į bažnyčią, atrado kunigą Viktorą mokantį vaikus. Sovietinės okupacijos metu tai buvo didelis nusikaltimas, o Tėvelis devynerius metus išbuvęs kalėjime ir tremtyje, todėl saugumiečiai jo paklausė: „Ką mums dabar su tavimi daryti?“ Klebonas nesutriko ir ramiai pasakė: „Darykit, ką norit: jūsų – lazda, mano – kupra“. Saugumiečiai paliko jį ramybėje, nes jau politikoje ėmė pūsti šiltesni vėjai, braškėjo rusų imperija.

Kun.V. Šauklys labai mylėjo Palaimintąjį Jurgį Matulaitį. Iš visur apie jį rinko žmonių pasakojimus, atsitikimus, kur ryškus Dievo įsikišimas, Dievo apvaizda žmogui, kad iš to galėtų ir kiti pasimokyti. Todėl jis ragindavo ir jaunimą vykti į Marijampolę pasimelsti prie tuometinio dar Dievo tarno Jurgio sarkofago. Atvykdavo kukliais drabužiais, baltomis gėlėtomis skarelėmis apsigobusios Girdžių chorelio mergaitės ir sausio 27-osios išvakarėse prie neapšviesto sarkofago šaltoje bažnyčioje pasklisdavo giesmių aidai ir, anot besimeldžiančiųjų, tarsi angelų balsai pripildydavo visos bažnyčios erdvę. Tą chorelį kun. V. Šauklys ragindavo ir Šiluvos Mariją aplankyti. Tad ir ten nuvažiavęs jaunimas giedodavo, o autobuse, kas tais laikais būdavo neįprasta ir rizikinga, užtraukdavo lietuviškų dainelių. Rodos, ir dabar girdžiu: „Krenta lapai pamažu, oi, kaip Lietuvoj gražu“.

Kartą, važiuojant į Marijampolę didesniam būreliui, buvo ir šiokia tokia nesėkmė, tačiau, kaip pats jaunimas sakė, mus išgelbėjo Palaimintasis Jurgis. Saugumas neišleido iš akių tos mažos parapijos veiklos. Kažkuriais metais sausio 27 dieną, vykstant į Palaimintojo J. Matulaičio (tuomet dar Dievo tarno) mirties metines, buvo nutarta tuos vaikus „susemti“ ir nuvežus į saugumo įstaigą gal gerai papurtyti, gal uždaryti, kviestis tėvus. Autobusų stotyje laukė tuščias autobusas, kad maršrutiniam autobusui iš Jurbarko atvykus į Kapsuką (dabartinę Marijampolę), visus vaikus „susėmus“ nuvežti į saugumą tardyti. Tačiau, dar neprivažiavus stoties, vienas keleivis – milicininkas, kuris buvo įlipęs Vilkaviškyje, paprašė jį išleisti. Vairuotojas sustojo, nors ir nesustojimo vietoje, o vargonininkė Irena, pamačiusi, kad iš čia arčiau bažnyčia, sukomandavo vaikams lipti, ir visi tiesiai nuėjo į vakarines šv. Mišias. Saugumiečiai pripuolę prie autobuso vairuotojo, klausė: „Kur vaikai, kur vaikai, kuriuos vežei?“ Vairuotojas gūžtelėjo pečiais ir prisipažino, kad taip ir nepastebėjo, kur jie išlipo. O vaikai prie sarkofago giedojo iš širdies, tačiau tiems, kuriuos įtarė važiavus į Marijampolę, nors ir nebuvo įrodyta, mažino elgesio pažymius.

Kai kartą kun. V. Šaukliui papasakojau, jog esu atradusi daug gerų nepriklausomos Lietuvos žurnalų ir juos reikėtų įrišti, kad būtų galima duoti skaityti, bet tam reikia nemažos sumos pinigų, Tėvelis davė 500 rublių, kuriuos surinko Žemaitijoje jo vedamose rekolekcijose. Tai buvo didelė suma (mano mėnesio atlyginimas tada buvo 60 rublių).

Į Girdžių kleboniją parapijiečiai ateidavo pas kleboną pasitarti įvairiais klausimais. Jaunimui buvo pasakyta savo užrašytus klausimus mesti į pašto dėžutę, kad kada nors susirinkus būtų galima juos aiškintis. Kartą su dideliu rūpesčiu atbėgo netoli miestelyje gyvenanti Salomėja. Ji iš sąvartyno parsinešė išmestą prie kapų geležinį kryželį ir pasistatė kieme po langu. Šalia jos namų buvo vaikų darželis. O kad sukruto valdžia! Tarsi moteris būtų sprogstamą bombą padėjusi. Liepė skubiai nuimti. Salomėja pasakė to nedarysianti, nes esanti labai tikinti ir gerbianti kryžių, todėl neleisianti jam gulėti sąvartyne. Pati nubėgo pas kleboną pasitarti. Šis ją pagyrė ir padrąsino. Tuomet valdžia kreipėsi į Jurbarko dekaną, kad šis išsikviestų Girdžių parapijos tikinčiąją ir įsakytų nuversti kryžių, nes yra piktinami darželio vaikai. Salomėja ilgai kovojo už kryželį jos darželyje po langu, vis atbėgdavo pas Tėvelį pasitarti. Šis vis ją padrąsindavo, palaimindavo. Tokių kaip Salomėja buvo ne viena. Daug parapijoje buvo kilnių sielų. Juos visus stiprino ir drąsino klebonas ir klausykloje, ir sakykloje, ir gyvenime. Labai palaikydavo tuos, kurie viešai tuo metu išpažindavo tikėjimą.

Štai vienais metais Jurbarko autotransporto darbuotojai sužinojo, kad gruodžio 24 dieną yra jų vairuotojo gimtadienis. Tuoj sumetę pinigų nubėgo į parduotuvę dovanos pirkti, paruošė stalą ir pakvietė minėtąjį bendradarbį. Šis priėmė dovaną, padėkojo, bet prie stalo sėsti atsisakė. Sakė, šiandien Kūčios, todėl nei gerti, nei tų valgių valgyti negaliu. Anais laikais tam reikėjo nemaža drąsos. Vaikinas buvo 25 metų ir gegužės mėnesį rengėsi vesti. Sužinojęs kunigas Viktoras jam už drąsų tikėjimo išpažinimą nusiuntė vestuvėms pinigų, tuo paskatindamas jauną žmogų niekada gyvenime nebijoti parodyti viešai savo katalikiškų įsitikinimų.

Kun. V. Šauklys buvo pamaldus. Kasdien po šv. Mišių, nepaisant, kad ir kiek būtų žmonių, kartu kalbėdavo rožinį. Namuose gyveno kukliai. Labiau žiūrėjo bažnyčią nei savo kambarį. Neturėjo net drabužių spintos. Rėmė studijuojančius jaunuolius. Sirgdamas buvo nereiklus. Per dienas dažnai būdavo vienas, liepdavo tik padėti termosą su vandeniu atsigerti. Labai džiaugėsi nepriklausomoje Lietuvoje atgauta tikėjimo laisve. Tą balandžio 14 dieną, kai po gražių pamaldų klebono kun. V. Šauklio palaikai buvo išnešti iš bažnyčios parapijiečių jau prieš keletą metų darytame karste, atrodė ne laidotuvės, o Velykos.

Kazimiera

© 2008 „XXI amžius“