Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Demokratijos egzaminas

Petras KATINAS

Michailas Saakašvilis perrinktas Gruzijos prezidentu

Susidomėjimas neeiliniais Gruzijos prezidento rinkimais, įvykusiais sausio 5 dieną, buvo nepaprastai didelis. Iš ES, Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacijos (ESBO) bei kitų valstybių atvyko per 1000 stebėtojų. Kaip žinoma, po lapkričio mėnesio įvykių, kai opozicija prezidentui Michailui Saakašviliui surengė protesto akcijas Tbilisyje, prezidentas buvo įvedęs (tiesa, labai trumpam) nepaprastąją padėtį ir, pats atsistatydinęs, paskelbė pirmalaikius prezidento rinkimus. Opozicija kaltino prezidentą diktatorišku valdymu, politinių priešininkų persekiojimu, žiniasklaidos uzurpavimu ir t. t. Opoziciją itin užrūstino privačios televizijos stoties „Imedi“ („Viltis“) laikinas uždarymas, mat toji stotis buvo pagrindinis opozicijos ruporas, o jos savininkas – gruzinų milijardierius, labai neaiškiais būdais susikrovęs savo milijardus Badris Patarkacišvilis, dabar pasprukęs ne tiktai nuo Gruzijos, bet ir nuo Maskvos teisėsaugos. Šiuo metu jis gyvena Londone.

B. Patarkacišvilis prieš metus sudarė kontraktą su žiniasklaidos magnatu Rupertu Merdoku, pagal kurį kontrolinis „Imedi“ akcijų paketas, priklausęs R. Merdokui, buvo perleistas B. Patarkacišvilio kompanijai „News Corp“. Įdomu, kad Gruzijos vyriausybei leidus „Imedi“ atnaujinti darbą iš jos pasitraukė didelė grupė garsių komentatorių ir žurnalistų. Jie tai padarė po to, kai Gruzijos saugumo tarnyba paskelbė garso įrašą apie G. Patarkacišvilio pokalbį su opozicijos grupių lyderiais, kuriame jis žadėjo jiems didelius pinigus už M. Saakašvilio nuvertimą – kiekvienam, dalyvaujančiam protesto demonstracijoje, mokėti apie 100 dolerių. Be to, „diktatoriaus“ M. Saakašvilio valdžia visiems septyniems kandidatams į prezidentus leido po 16 valandų kalbėti per nacionalinį televizijos kanalą ir sumokėjo už tai iš valstybės biudžeto. Tad kurgi čia demokratijos pažeidimas? Aišku, kurstant nuversti provakarietišką M. Saakašvilį, neapsieita ir be visos posovietinėje erdvėje esančios Maskvos rankos. Nesvarbu, kad Maskva, sprendžiant iš Kremliui artimų politologų ir komentatorių, nesitikėjo ir iš opozicijos kandidatų, kad šie kardinaliai pakeistų Gruzijos užsienio politiką. Juk beveik visi kandidatai į prezidentus pasisakė už Gruzijos tapimą ES, o pirmiausia – NATO nare. Bet, anot rusų publicistės Jelenos Petrovos, Maskva dabar turi vienintelį sąjungininką Užkaukazėje – Armėniją, kurios ekonomiką visiškai tvarko rusiškas biznis ir kurioje tebėra rusų karinės bazės. Todėl Kremlius netgi sutiktų, kad Gruzijos politika būtų panaši į Azerbaidžano, kuris nors ir aklai neseka Maskva ir kartais priekaištauja už Armėnijos palaikymą dėl Kalnų Karabacho, bet gana dažnai jai nusileidžia.

Kartu su prezidento rinkimais vyko net du referendumai – dėl Gruzijos narystės NATO ir pirmalaikių parlamento rinkimų surengimo kitų metų pavasarį. Beveik visi šeši M. Saakašvilio priešininkai pritarė Gruzijos siekiui tapti NATO nare. Tada Maskvos propaganda ėmė skelbti, kad kandidatus tai privertė daryti JAV pasiuntinys Tbilisyje Džonas Teftas, kuris esą visiškai kontroliuoja visą politinių jėgų spektrą, jėgos struktūras ir neva sprendžia, kas užims svarbiausius Gruzijos valstybės postus.

Tiesa, prieš pat rinkimus iš Amerikos kai kurių politikų veikėjų lūpų pasigirdo priekaištai prezidentui M. Saakašviliui, kad jis pernelyg grubiai elgiasi su opozicija. Štai likus vos porai dienų iki rinkimų, žmogaus teisių gynimo organizacija „Freedom House“ paskelbė pareiškimą, kuriame teigiama, kad Gruzija yra „tiktai iš dalies laisva šalis“, ir tai, kad po 2003 metų „rožių revoliucijos“ Gruzijos demokratija judėjo neteisinga kryptimi. Tą „Freedom House“ pareiškimą bemat pasigriebė visi kandidatai: vadinamosios jungtinės opozicijos atstovas Levanas Gačečiladzė, nuosaikiųjų lyderis Davidas Gamkrelidzė, Leiboristų vadovas Šalva Natelašvilis, taip pat piliečių iniciatyvinių grupių kandidatai Gija Matsašvilis ir Irina Savišvili. Beje, faktiškai nė vienas iš opozicijos kandidatų, matyt, netikėjo savo sėkme – bent jau pirmajame rinkimų rate. Todėl pagrindiniu opozicijos kandidatu laikomas Levanas Gačečiladzė tikėjosi, kad M. Saakašviliui pirmajame rinkimų rate negavus daugiau kaip 50 proc. atėjusių balsuoti rinkėjų balsų, įvyks antrasis rinkimų ratas ir jame balsavusieji už kitus kandidatus atiduos savo balsus L. Gačečiladzei. Dar daugiau, jau rinkimų dienos rytą šis veikėjas paragino visus opozicijos šalininkus susirinkti sausio 6 dienos vidurdienį Tbilisio centre ir protestuoti prieš „suklastotus“ rinkimų rezultatus. Nesvarbu, kad niekas iš gausybės stebėtojų dar nebuvo pastebėjęs nė vieno bent kiek rimtesnio pažeidimo. Beje, Levanas Gačečiladzė rinkiminėje propagandoje teigė, kad šie prezidento rinkimai Gruzijoje bus paskutiniai, nes jis, tapęs prezidentu, pirmuoju savo dekretu inicijuosiąs konstitucinę reformą dėl prezidento institucijos panaikinimo. Tiesa, tarp gausybės stebėtojų iš viso pasaulio nebuvo stebėtojų tiktai iš Rusijos ir jai paklusnių NSV šalių. Kita vertus, iš dabartinės sudėties Rusijos Dūmos po gruodžio 2 dienos rinkimų, kai juos laimėjo V. Putino „Vieningoji Rusija“, vargu ar atsirastų bent vienas nors pakenčiamai žvelgiantis į Gruziją. Tuo labiau, kad vienas iš valdančiosios „Vieningosios Rusijos“ lyderių Borisas Gryzlovas iš anksto pareiškė, kad jau pirmajame naujos sudėties Dūmos posėdyje, kuris įvyks po kelių dienų, bus svarstomas klausimas dėl atplėštų nuo Gruzijos Abchazijos ir Pietų Osetijos suvereniteto pripažinimo. Todėl, kaip pareiškė Gruzijos parlamento gynybos ir saugumo komiteto vadovas Givis Targamadzė, tokių „stebėtojų“ iš Rusijos dalyvavimas visai nebūtinas. Tokie stebėtojai būtų greičiau provokatoriai…

Prieš rinkimus Rusijos žiniasklaidoje imta eskaluoti, kad Vašingtonas nusivylė prezidentu Michailu Saakašviliu, todėl kartu su Maskva parengė kažkokį slaptą sandorį „Great Deal“ („Didysis sandoris“). Esą susidarius kritinei situacijai Maskvos ir Vašingtono santykiuose dėl JAV ketinimų dislokuoti priešraketinės gynybos elementus Europoje, Kosovo ateities bei santykių su Iranu, taip pat dėl Abchazijos ir Pietų Osetijos, neva susitarta atsikratyti M. Saakašviliu. Tai, aišku, baltais siūlais siūta propagandinė antis, siekiant sugluminti M. Saakašvilio šalininkus, kad Amerika nusigręžė nuo „rožių revoliucijos“ lyderio.

Bet M. Saakašvilio užtikrintas laimėjimas neeiliniuose prezidento rinkimuose parodė, kad gruzinai ne tokie jau pietiečiai karštakošiai, kurie neįvertina savo lyderio. Juk nepaisant to, kad Maskva nuolat skelbė, kad visa Gruzijos ekonomika orientuota vien tiktai į Rusiją ir be jos neišgyvens, M. Saakašvilis per labai trumpą laiką pasiekė akivaizdaus ekonomikos augimo, o užsienio investicijos ėmė plaukti į Gruziją kaip niekada anksčiau.

Gruzijos Centrinė rinkimų komisija, suskaičiavusi balsus beveik iš visų rinkimų apylinkių, paskelbė, kad rinkimus laimėjo Michailas Saakašvilis ir antrojo rinkimų rato, ko reikalauja jo pagrindinis varžovas Levanas Gačečiladzė, nebus. Už M. Saakašvilį balsavo 52,21 proc. rinkėjų, už L. Gačečiladzę – 25,6 proc. Pastarasis nesiliauja šaukęs, kad tik jis laimėjo rinkimus, ir nepaisant to, kad ESBO ir kitų organizacijų atstovai, stebėję rinkimus, nepastebėjo jokių esminių pažeidimų, vis tiek grūmoja masiniais protestais pasibaigus Stačiatikių Kalėdų šventėms. Į L. Gačečiladzės sušauktą „masinę“ protesto demonstraciją sausio 6 dieną atėjo vos pora tūkstančių žmonių, bet ir tie greitai išsiskirstė.

Lietuvos prezidentas V. Adamkus vienas iš pirmųjų pasveikino laikinai einančią Gruzijos prezidento pareigas parlamento pirmininkę Nino Burdžanadzę su demokratijos pergale demokratiškuose rinkimuose. Panašų pareiškimą padarė ir Lietuvos URM bei apie 150 stebėtojų iš Lietuvos. Tiesa, buvęs „darbietis“, dabar, rodos, „pilietininkas“ ar „valstietis“ Seimo narys S. Pabedinskas per vieną komercinę televiziją postringavo pastebėjęs vienoje rinkimų apylinkėje keletą neantspauduotų biuletenių… Kaip ir buvo laukta, aukšti Kremliaus valdininkai jau prabilo apie „suklastotus“ rinkimų rezultatus. Įdomu ir tai, kad vienas Lietuvos dienraštis ėmė giedoti unisonu su Maskvos propaganda. Nepaisant to, kad tarptautiniai stebėtojai nepastebėjo rinkimų pažeidimų, brukama mintis, jog Europa ir JAV remdamos M. Saakašvilį ir siekdamos toliau išlaikyti Gruziją savo įtakoje, „aukoja net demokratiją(!)“. Taigi „demokratija“, pasirodo, gali būti tik tada, kai rinkimuose laimi prorusiškos jėgos.

© 2008 „XXI amžius“