Pirmasis puslapis
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Likimai
Memuarai
Nuomonės
Požiūris
Proza
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Tėvynę mylėjęs labiau nei save

Antanina URMANAVIČIENĖ

Prie partizano kapo artimieji ir giminaičiai

Sausio 15 dieną amžinybėn iškeliavo Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio (LLKS) Dainavos apygardos partizanų vadas, dimisijos kapitonas, partizanų šlovės metraštininkas Kazimieras Savičius.

1925 metais pavasaris gražiai Savičių porai, gyvenusiai Marijampolėje, padovanojo pirmagimį sūnų, kuris, atėjęs gyventi kovo 4-ąją, atsinešė ir šv. Kazimiero vardą. Vėliau šeima sulaukusi dar trijų vaikų – sūnų Jono ir Antano ir jauniausios dukrelės Teresės. Vaikai augo darnioj patriotiškai nusiteikusioje šeimoje, tėvas priklausė Šaulių sąjungai.

Kazimieras mokėsi Marijampolės gimnazijoje. 1943 metais vokiečiai jį su kitais jaunuoliais vežė į Vokietiją. Drąsiam, vikriam vaikinui pavyko iššokti iš važiuojančio traukinio ir pabėgti. Saugodamas tėvus nuo didelių bėdų, Kazimieras apsigyveno pas ūkininką Antaną Vaičiulį Puriškių kaime, netoli Krosnos.

Prasidėjus antrajai bolševikų okupacijai, grįžo gimtinėn ir 1944 metais įstojo į Marijampolės ekonomijos mokyklą. Joje įsikūrė pogrindinė organizacija, jos nariu buvo ir Kazimieras. Moksleivių veikla susidomėjo saugumas. Prasidėjus tardymams besimokančiųjų gretos retėjo. Pajutęs, kad yra sekamas, K. Savičius su draugu 1945 m. balandį pasitraukė pas partizanus į Varnabūdės mišką.

1945-ųjų vasarą partizanų būriui patyrus išdavystę, Kazimieras įsitraukė į „Geležinio vilko“ Stirnos rinktinę Kazlų Rūdos miškuose. Buvo paskirtas rinktinės vado Sakalo adjutantu, slapyvardžiu Uranas.

1946-ųjų sausį Kazimieras ryšininkų Vagonių sodyboje buvo išduotas Vyto Masiukonio-Plutono. Nukentėjo ir Vagonių šeima. Marijampolės saugume teko kentėti žiauriausius tardymus. Okupacinis teismas nuteisė 10 metų kalėti ir 5 metams be teisių. 1946 m. vasaros pabaigoje buvo įkalintas Komijos Uchtos lageryje. Už mėginimą pabėgti buvo perkeltas į griežtojo režimo lagerį „Gorkij“, kuriame kalėjo žmogžudžiai. Vėliau Kazimieras kalėjo Vorkutos lagery, išgyveno 1953 m. rugpjūčio politinių kalinių streiką ir kruviną susidorojimą.

1955 metais Kazimieras išvyksta į tremtį į Šiaurės Uralą, kur 1946 metais buvo ištremti motina, brolis ir sesuo. Motina jau buvo mirusi badu, brolis Antanas nužudytas lagery, likusi tik sesuo. Brolis Jonas, Tauro apygardos partizanas, žuvo 1947 metais.

Tremty susipažino su Julija Popieraite, penkių Tauro apygardos žuvusių brolių partizanų seserimi, buvusia Marijampolės mokytojų seminarijos studente.

1963 metais grįžusiai šeimai nebuvo leista apsigyventi Lietuvoje. Tėvynėj komunistų atstumtą Kazimierą priglaudė Latvija. Liepojoje gyveno iki 1967 metų. Grįžęs Lietuvon, įsikūrė Alytuje. 1972 metais neakivaizdiniu būdu baigė Vilniaus pramonės ir statybos technikumą.

Sulaukęs Atgimimo noriai įsijungė į Sąjūdžio veiklą. Rinko laisvės kovotojų nuotraukas. Jų surinko per tūkstantį – dauguma sudėtos į žurnalą „Laisvės kovų archyvai“. Laisvės kovų istorijai atminti Alytaus kariniame dalinyje įkūrė Laisvės kovų muziejų. 2004 m. lapkričio 23 d. muziejuje lankėsi Amerikos ambasadorius Lietuvai. Jis rašė: „...šių dienų vaikai turi žinoti ir suprasti savo šalies istoriją, kad brangintų dabartį ir vertintų bei saugotų laisvę ateityje. Mes mielai bendradarbiaujame ir dirbame kartu, saugodami Lietuvos laisvę. Lietuvos patirtis – tai puikus pavyzdys, skleidžiant laisvės idėjas per pasaulį“.

Kazimieras – partizanų palaikų paieškų ir perlaidojimo organizatorius, paminklų partizanų žūčių vietoje statymo, šventinimo iniciatorius.

1991-ųjų sausį su savanoriais iš Alytaus buvo tarp parlamento gynėjų, Lietuvos savanorių gretose. Rado laiko ir mielai bendravo su rajono ir miesto moksleivija. Jauniesiems Kazimieras sakė, kad mirtis kaip šešėlis partizanus sekė visur. Ištverti tą įtampą padėjo tėvynės meilė ir tikėjimas.

Nepriklausomoje Lietuvoje aukštai įvertinti partizano Kazimiero Savičiaus nuopelnai Lietuvai. Jis apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu, IV laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu.

Nustojo plakti kilni, poilsio nežinojusi partizano širdis. Labai daug žmonių atėjo atsisveikinti su Kazimieru ir palydėti į amžinojo poilsio vietą. Buvo atvykusių iš Druskininkų, Lazdijų, Varėnos. Prie karsto garbės sargyboje budėjo jauni kariai, savanoriai, šauliai, partizanai. Daugybė baltų gėlių. Jos skirtos garbingai Tėvynei pareigas atlikusiam partizanui. K. Savičius mirė tikėdamas, kad laisvės medis nenustos žaliavęs.

Su Kazimieru atsisveikinti atvyko Jonas Čeponis, LLKS Prezidiumo pirmininkas dimisijos pulkininkas, Karo prievolės administravimo tarnybos prie Krašto apsaugos ministerijos viršininko pavaduotojas Arūnas Dudavičius, Dainavos, Didžiosios Kovos, Vyčio, Tauro, Vytauto partizanų apygardų atstovai, Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago vidurinės mokyklos moksleiviai, Lietuvos krašto apsaugos savanorių pajėgų Dainavos apygardos 1-osios rinktinės kariai, Alytaus, Lazdijų rinktinių šauliai, TS Alytaus miesto skyriaus nariai, politiniai kaliniai, tremtiniai, Alytaus m. savivaldybės vicemerė Rima Rakauskienė. Grojo „Geležinio Vilko“ orkestras.

Tebūna ramu jam ilsėtis dzūkiškoj žemėj. Kazimieras labiau už viską mylėjo savo Tėvynę. Pasigesime jo dvasinės šilumos, atjautos, gero žodžio, pamokymų.

© 2008 „XXI amžius“