Pirmasis puslapis
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Likimai
Memuarai
Nuomonės
Požiūris
Proza
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Tikėjimo ir tautinio identiteto gynėjas

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI arkivyskupą Christodulą pavadino „išskirtiniu ganytoju“. Akimirka iš susitikimo Vatikane 2006 m. gruodžio 14 d.

Šventojo Tėvo ir Atėnų arkivyskupo pasirašytoje deklaracijoje patvirtintas ryžtas ginti gyvybę ir Europos krikščioniškąsias šaknis

Popiežius Jonas Paulius II sveikina arkivyskupą Christodulą per savo istorinį vizitą į Graikiją 2001 metais

Atėnų arkivyskupas Christodulas Reuters nuotrauka

Apsikeitimas dovanomis

Paskutinis atsisveikinimas

Apsikeitimas istoriniais vizitais

Kai kurių stebėtojų teigimu, praėjusią savaitę miręs ir po keturių oficialaus gedulo dienų su valstybinėmis iškilmėmis sausio 31-ąją palaidotas Atėnų ir visos Graikijos stačiatikių arkivyskupas Christodulas dėl savo autoriteto laikytinas šių dienų Bažnyčios hierarcho etalonu. Jo populiarumo (sociologinėse apklausose arkivyskupą Christodulą palaikė 75 proc. Graikijos gyventojų) nesumenkino netgi tvirtas ir bekompromisinis tikėjimo gynimas sekuliarizuotoje visuomenėje. Po sunkios ligos miręs 69-erių metų ganytojas savo ekumeninėmis ir socialinėmis pastangomis buvo įgijęs ir didelį tarptautinį pripažinimą ne vien bažnytiniuose sluoksniuose. Užuojautas dėl jo netekties kartu su religiniais vadovais pareiškė ir politiniai lyderiai – Jungtinių Valstijų prezidentas Džordžas Bušas, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, Europos Komisijos pirmininkas Žozė Manuelis Barozas.

Savo užuojautos telegramoje laikinajam Graikijos Stačiatikių Bažnyčios, kuriai priklauso 97 proc. etninių graikų, vadovui metropolitui Serafinui popiežius Benediktas XVI pavadino arkivyskupą Christodulą „išskirtiniu ganytoju“. Šventasis Tėvas priminė istorinį jo pirmtako Jono Pauliaus II vizitą į Atėnus 2001 metų gegužę, kuris vyko pritarus arkivyskupui Christodului, nors tam prieštaravo dauguma Graikijos Bažnyčios sinodo konservatyvių narių. (Atėnuose prieš tą vizitą netgi buvo surengtos negausios, bet triukšmingos demonstracijos, kurias plačiai nušvietė vietos ir tarptautinė žiniasklaida.) Vizito metu – tai buvo pirmasis Popiežiaus vizitas į Graikiją po beveik 1300 metų – Jonas Paulius II visos Katalikų Bažnyčios vardu paprašė atleidimo už praeityje graikams stačiatikiams padarytas skriaudas, ypač Kryžiaus karų laikotarpiu, ir tuo užbaigė ilgaamžį įtarumo bei nepasitikėjimo laikotarpį.

Prieštaraujant graikų stačiatikių hierarchams, su atsakomuoju vizitu arkivyskupas Christodulas apsilankė Romoje 2006 gruodį. Šis broliškas susitikimas „atvėrė naują epochą mūsų bendradarbiavimui, tapo pradžia padažnėjusių kontaktų ir stiprėjančios bičiulystės, siekiant dvasinio artumo Europos didėjančios vienybės kontekste“, – pažymėjo Šventasis Tėvas pasiųstoje užuojautos telegramoje.

To vizito metu arkivyskupui Christodului buvo įteikta brangi Romos Bažnyčios dovana – dalis grandinės, kuria apaštalas šv. Paulius buvo surakintas prieš jo egzekuciją. Tautų apaštalas kaip tik buvo pirmasis, skelbęs Evangeliją senojoje Graikijoje ir ten kūręs krikščionių bendruomenes.

Vaisingo bendradarbiavimo skatinimas

Čia verta dar kartą prisiminti 2006 metų gruodžio 14 dieną Vatikane popiežiaus Benedikto XVI ir arkivyskupo Christodulo pasirašytą taip pat istorine vadinamą deklaraciją, kurioje pirmą kartą Katalikų ir Stačiatikių Bažnyčių vadovai kartu patvirtina savo ryžtą ginti gyvybę ir Europos krikščioniškąsias šaknis. „Tiesoje ir meilėje įveikti daugybę sunkumų ir praeities skausmingą patyrimą yra mūsų bendras reikalas“, – rašoma dokumente. Jame primenamas bendras uždavinys „žengti uolėtu tiesos dialogo keliu, kad būtų atkurta tikėjimo vienybė“. Tuo būdu yra sekama apaštalų pavyzdžiu, kurie nuolat liudijo meilę ir susitaikymą. Reikšta viltis ir dėl teologinio dialogo, kuris patiria nelengvų išbandymų ir tik pastaruoju metu pasiekė tam tikrą proveržį Romos vyskupo primato klausimu.

Popiežius Benediktas XVI ir arkivyskupas Christodulas jų pasirašytoje deklaracijoje pažymėjo, jog bendromis pastangomis reikia stiprinti pasitikėjimą krikščioniškuoju mokymu dabartiniame didelių socialinių permainų bei dvasinio atsinaujinimo poreikio laikotarpyje, kai radikalus sekuliarizmas ir globalizacija kelia grėsmę darniam žmogaus ryšiui su Dievu ir pasauliu. „Mūsų visuomenėse daugelis filosofinės minties mokyklų atriboja žmones nuo Dievo ir niekuo neprisideda prie gyvenimo prasmės geresnio supratimo“, – perspėja abu Bažnyčių ganytojai. Jie taip pat reiškia susirūpinimą dėl paplitusių eksperimentų su žmogaus embrionais, o tai nerodo pagarbos žmogiškosios gyvybės orumui ir integralumui visuose jos egzistencijos tarpsniuose – nuo prasidėjimo iki natūralios mirties. Svarbu efektyviai ginti ir kitas pagrindines teises žmogaus, kurio orumas grindžiamas sukūrimu pagal Dievo panašumą.

„Mes pasitikime vaisingu bendradarbiavimu“, kuris yra reikalingas užtikrinimui, kad „mūsų amžininkai galėtų iš naujo atrasti Europos kontinento krikščioniškąsias šaknis“, – teigiama deklaracijoje. Tai svarbu siekiant dvasinių vertybių įtvirtinimo šiuolaikinėje visuomenėje, kurioje stebimas progresuojantis nukrikščionėjimas, keliantis grėsmę pačiai Europos civilizacijai. Abiejų Bažnyčių pareiga ginti tos civilizacijos krikščioniškuosius pagrindus, kartu reiškiant pagarbą mažumoms, vengiant kultūrinio vieningumo ir pripažįstant religijos laisvę.

Bendrojoje deklaracijoje Romos ir Graikijos Bažnyčių vadovai pasižadėjo dirbti vardan taikos pasaulyje, būdami įsitikinę religijos taikdarišku vaidmeniu ir negalėjimu skleisti netoleranciją bei smurtą. „Mes, krikščionių religiniai vadovai, kviečiame visų religijų lyderius tęsti ir stiprinti tarpreliginį dialogą ir kurti taikos ir brolybės visuomenę: tokia yra viena iš svarbiųjų religijos misijų“, – pabrėžiama dokumente. Jame turtingos šalys raginamos rodyti solidarumą vargingesnėms tautoms, pabrėžiama būtinybė rodyti pagarbą visai Dievo kūrinijai susilaikant nuo perdėtos jos eksploatacijos ir taip užtikrinti sąlygas būsimų kartų egzistencijai planetoje. Išgarsėjusio dokumento pabaigoje Šventasis Tėvas ir Atėnų arkivyskupas meldė Viešpatį „suteikti visai žmonijai taikos dovaną“, kuri stiprintų vienybę ir artimo meilę.

Aktyvi sielovada ir pripažinimas

Arkivyskupas Christodulas gimė 1939 metais Ksanti miestelyje, Šiaurės Graikijoje, vietinio mero šeimoje. Jo pilietinis vardas buvo Christosas Paraskevaidis. 1962 metais baigęs Atėnų universiteto teisės fakultetą ir pajutęs dvasinį pašaukimą, pradėjo teologijos studijas. Gavęs kunigystės šventimus 1967 metais, dirbo Atėnų priemiesčių parapijose. Buvo paskirtas Graikijos Stačiatikių Bažnyčios sinodo generaliniu sekretoriumi. 1974 metais išrinktas Demetriasio vyskupu, 1998-aisiais – Atėnų arkivyskupu ir kartu Graikijos Stačiatikių Bažnyčios primu. Būdamas 59-erių, jis buvo jauniausias arkivyskupas, pradėjęs vadovauti Graikijos Bažnyčiai, vienai svarbiausių ir įtakingiausių stačiatikių pasaulyje.

Arkivyskupas Christodulas buvo apsigynęs teologijos daktaratą, mokėjo anglų, prancūzų, italų ir vokiečių kalbas, buvo daugelio mokslinių bei pastoracinių publikacijų autorius. Pakeitęs seną ir ligotą bei retai viešumoje pasirodžiusį arkivyskupą Serafimą, kuris mirė 1998-aisiais, naujasis Graikijos Bažnyčios primas aktyviai įsijungė į ganytojišką veiklą: beveik kasdien kalbėjo televizijoje, lankydavo mokyklas, socialines įstaigas ir netrukus įgijo visuomeninį pripažinimą. Stengdamasis užtikrinti aktyvų Bažnyčios dalyvavimą sprendžiant šiuolaikinės visuomenės aktualijas, arkivyskupas Christodulas atitinkamai reorganizavo Sinodo komitetus ir komisijas, pavyzdžiui, įkūrė Sinodo bioetikos komitetą, Europos reikalų komitetą ir kitus.

Stiprindamas Bažnyčios socialinę tarnystę, jis ypač rūpinosi narkomanų reabilitacija, imigrantų ir vienišų motinų globa, nelegalios prekybos žmonėmis aukomis. Specialios paramos ir švietimo programos buvo skirtos vargingoms ir daugiavaikėms šeimoms. Arkivyskupo Christodulo rūpesčiu Graikijos Bažnyčios humanitarinė organizacija „Solidarumas“ pradėjo aktyviai veikti tarptautiniame lygmenyje, padėdama krikščionims Artimuosiuose Rytuose, Afrikoje, Azijoje ir Rytų Europoje. Sakoma, kad arkivyskupas Christodulas įvedė Bažnyčią į skaitmeninės technologijos epochą su atitinkamais kultūriniais projektais bei interneto tarnyba. Šioje tarnyboje, be tradicinės sielovados niekalų, pradėjo veikti „on line“ kultūros centras su plačia biblioteka, meno ir muzikos galerijomis bei Europos „sielos“ formacijos bruožais.

Plataus susidomėjimo ir kelių pakartotinių leidimų susilaukė paties Christodulo knyga „Europos psichika“, kurioje apžvelgiamas krikščionybės vaidmuo žemyno civilizacijos tarpsniu ir bandoma prognozuoti Europos tautų ateitį, jeigu šis krikščioniškasis identitetas būtų visiškai sunaikintas. Būdamas kritiškai nusiteikęs laicistinės Briuselio politikos atžvilgiu, arkivyskupas Christodulas griežtai pasisakė prieš ankstesnės socialisto Kosto Siniečio vadovautos Graikijos vyriausybės aklą sekimą Europos Sąjungos direktyvomis, nekreipiant dėmesio į graikų tradicines nuostatas ir nacionalinės politikos poreikius.

Prieštaravo Briuseliui

Graikijos Bažnyčios ir valstybės konfliktas prasidėjo 2000 metais, kai šalies socialistų vyriausybė pagal Briuselio nurodymus iš nacionalinio paso išėmė grafą apie piliečio religinę priklausomybę. Arkivyskupas Christodulas atkakliai priešinosi šiam sprendimui, teigdamas, jog tai tik dalis „žydų plano“ išstumti Bažnyčią iš Graikijos viešojo gyvenimo. Atėnų arkivyskupas ir kiti hierarchai dėl to buvo suorganizavę dideles demonstracijas, reikalaudami pasuose išsaugoti žinias apie piliečio religinę priklausomybę bent jau laisvanoriškumo pagrindu.

Siekiant surengti referendumą šiuo klausimu buvo surinkta net trys milijonai graikų parašų (Graikija iš viso turi 10 mln. gyventojų), tačiau akcija nebuvo sėkminga. Buvo iškilę Graikijos Bažnyčios prieštaravimų ir su dabartine šalies Kosto Karamanliso vadovaujama dešiniųjų vyriausybe dėl religijos vaidmens menkinimo švietimo sistemoje. Arkivyskupas Christodulas kritikavo naujuosius istorijos vadovėlius, kuriuose, jo įsitikinimu, nepakankamai išryškintas Stačiatikių Bažnyčios vaidmuo ginant graikų tautinį identitetą turkų Osmanų valdymo laikotarpiu. Ganytojas savo homilijose pasisakydavo ir prieš kitas dažnas permainas švietimo sistemoje, kaip nepateisinamą „eksperimentavimą su moksleiviais“.

Atkakliai gindamas graikų tautos kultūrą ir tradicijas arkivyskupas Christodulas ypač prieštaravo globalinių tendencijų ir madų veržimuisi, kuris kelia grėsmę nacionaliniam identitetui. 2004 metais jis pavadino globalizaciją „buldozeriu, kuris viską griauna, kad padėtų tiems, kurie nori valdyti pasaulį be jokių kliūčių ir pasipriešinimo“. Tada ganytojas sakė, kad graikai, palyginus su kitais sekuliarizuotos Vakarų Europos žmonėmis, gyvena kaip rojuje, nes „jie turi tvirtą tikėjimą, stato bažnyčias ir lieka ištikimi savo papročiams“. 2006-aisiais jis pavadino globalizaciją „nusikaltimu prieš žmogiškumą“ ir „visos žmonijos gyvenimo amerikonizavimo įrankiu“. Arkivyskupas Christodulas teigė, kad „globalizacija nori mus paversti į skystą košę, sriubą, avių bandą arba, dar geriau, padaryti kalakutais, kad mus būtų galima valdyti lazda“.

Viltis dėl ekumeninio kelio tąsos

Graikijos Bažnyčios vadovas be užuolankų pasisakė prieš Turkijos priėmimą į Europos Sąjungą, turkus pavadindamas „barbarais“. Nors daugelis graikų dėl istorinių priežasčių – ilgamečio Osmanų imperijos jungo ir Kipro problemos – prieštarauja Turkijos stojimui į Europos Sąjungą, tačiau minėtas arkivyskupo Christodulo tiesmukiškas nusistatymas sukėlė nepasitenkinimą, kaip neva grindžiamas diskriminacine ar net rasine logika bei palaikytas kišimusi į užsienio politiką. Tačiau ir vakariečiai yra susilaukę griežtų ganytojo žodžių: „mes nesame kokie nors išlepę vokiečiai, prancūzai ar tuo labiau anglai – mes esame tvirti ir vyriški graikai, mes esame stačiatikiai krikščionys“.

Vienu metu arkivyskupas Christodulas, turbūt juokaudamas, yra pareiškęs, kad dabartinių graikų „protėviai davė europiečiams civilizacijos šviesą dar tada, kai jie gyveno medžiuose“. Be abejonės, toks perdėtas tautinės kultūros aukštinimas gali pasirodyti kaip nacionalistinis ir skaldytojiškas. Tačiau dabartinėje globalizacijos „mėsmalėje“ tokiais drastiškais pareiškimais Graikijos Bažnyčios primas norėjo apginti savo žmonių teisę į etninį savitumą. Dėl to jis susilaukdavo vietinio patriotiškai nusiteikusio jaunimo pritarimo. Kaip pažymėjo nedidelei Graikijos Katalikų Bažnyčiai vadovaujančios vyskupų konferencijos pirmininkas vyskupas Frangiskas Papamanolis, arkivyskupas Christodulas buvo „konservatyvus tradicionalistas, tačiau jo tradicijos ištakos buvo Evangelija.“

Graikijos primo arkivyskupo Christodulo laidotuvėms Atėnų Apreiškimo katedroje vadovavo senųjų stačiatikių patriarchatų vadovai: Konstantinopolio ekumeninis patriarchas Baltramiejus I, Jeruzalės patriarchas Teofilas III ir Aleksandrijos (Egiptas) patriarchas Teodoras I. Po 20 dienų trunkančio bažnytinio gedulo Graikijos Bažnyčios sinodo nariai rinks savo naująjį vadovą, kuriam katalikų hierarchai linki neapleisti pirmtako pradėto ekumeninio proveržio. „Dabar mes karštai meldžiamės ir laukiame, kad Dvasia skatintų judėjimą pradėtu ekumeniniu keliu, kuriame negali būti grįžimo atgal, – sakė interviu Vatikano radijui Graikijos katalikų episkopato vadovas vyskupas F. Papamanolis. – Ten pakanka sunkumų, bet viltis neturi mus apleisti“.

© 2008 „XXI amžius“