|
Blankios politinio peizažo spalvos
Dainius Varnas
Kai prieš savaitę pasirodė informacija apie A. Paulausko partijos pakvietimą jungtis į koaliciją Seime ir dalyvauti Vyriausybės veikloje, pamaniau, kad politinis cinizmas valdančiuose sluoksniuose pasiekė apogėjų. Dabar galime žvilgtelt, kas gi atsitiko. Mano akimis žiūrint, liūdniausia tai, kad ypač mums visiems svarbi mintis apie pagrindinių veikėjų idealų žlugimą spaudoje buvo visai nutylėta.
Kaip galima apibūdinti šiandienį žiemišką Lietuvos politikos peizažą? Stebint vykstančius procesus, neretai susidaro įspūdis, kad mūsų šalis degraduoja moralės normų politikoje nėra arba jas užčiuopti labai sunku. Štai po trumpo savivaldos rinkimų atokvėpio politinės partijos žengia į Seimo rinkimų ringą. Nuo šiol kone visi veiksmai bus paženklinti artėjančiais rinkimais. Po 2008 metų spalio mėnesio rinkimų Lietuvoje politinė mozaika iš esmės keisis. Manau, valdys Tėvynės sąjunga su partijom, kurios besąlygiškai pritars jos programai. Ar tam yra rimtesnis pagrindas? Tėvynės sąjunga sėkmingai vienija patriotines jėgas.
Daugeliui rinkėjų jau atsibodo, kad socialdemokratų vedama šalis neturi aiškios darbotvarkės, jų daromi sprendimai dažniausiai nukreipti ne tautos, o savų grupuočių naudai. Visuomenės apklausos patvirtina, kad po rinkimų į talką TS bus pasirengę ateiti visi.
Prasminga pasvarstyti, kaip šiame politiniame peizaže atrodo Lietuvos kairysis sparnas, o tiksliau populistinis, nomenklatūrinis ir oligarchinis. Ambicijų laimėti kitus rinkimus jie nestokoja, tačiau savo veikloje, regis, elgiasi priešingai. Pažvelgus į vyriausybės iniciatyvas ar laikyseną akivaizdu, kad vyrauja senai išmėginti metodai patriotinių jėgų kompromitacija, iš čia išplaukiančios teroristų paieškos ir t. t. Pridėkime dar energetikos sektoriaus atidavimą saviems berniukams ir didžiulė brangi rinkiminė kampanija su juodosiomis technologijomis padarys visą darbą, kurio nepavyko padaryti per aštuonerius metus.
Kaip rimta europinė politinė srovė socialdemokratija Lietuvoje žlugo susijungusi su LDDP. Tad net pačios partijos viduje vis garsiau kalbama apie partijos identiteto eroziją ir ilgalaikės vertybinės pozicijos stoką, o papuvusi vadovybė jau nieko daugiau nesugeba, kaip tik šalinti iš partijos kitaminčius. Paulausko partijos sugrįžimas iš opozicijos į valdžios prieglobstį rodo, kad jis su kolegomis neatsilaikė kaip nepriklausomas lyderis politinėje arenoje taip ir nieko gero nenuveikęs vėl palindo po postsovietinės nomenklatūros sparneliu.
Kitos partijos atrodo ne geriau jos išgyvena nuosmukio laikotarpį. Finansiniai skandalai, nesugebėjimas jų pripažinti ir pasimokyti lėmė, kad didžioji dalis rinkėjų nusisuka nuo jų. Pastaruoju metu jos visiškai praranda savo stuburą. Liberalų ir centro sąjunga jau Vyriausybėje. Rinkėjai supranta, kad toks bendradarbiavimas pagrįstas tik pragmatiniais išskaičiavimais kad būtų gera gyventi grupei draugų, numojant ranka į vertybinius dalykus. Kita vertus, nemažai daliai žmonių panašūs junginiai atrodo nenuoširdūs dėl priklausomybės nuo grupinių verslo interesų. Tad jų perspektyvos miglotos. Be abejonės, vienintelė viltis išlikti tai jungtis prie Tėvynės sąjungos buriamos Dešiniosios alternatyvos. Jos turi atsisakyti išankstinių nusistatymų ir atsiverti naujoms idėjoms. Praradusios tradicinius rinkėjus ir rėmėjus, turi naudoti aiškią taktiką ir galvoti, kaip išplėsti už juos balsuojančių rinkėjų ratą. Čia ypač svarbus tikras politinių jėgų bendradarbiavimas. Bendradarbiavimas kaip idėjiškai artimų politinių partijų sutelktas veikimas bei sutarimas dėl svarbiausių darbų naujajame Seime. Tokių giminingų partijų sėkmingos sąveikos pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Prancūzijos parlamento rinkimuose pergalę lėmė 17 opozicinių centro dešiniųjų partijų veikimas.
Tačiau grįžkime prie esmės. Kadangi šiame straipsnelyje politiniam peizažui daugiausiai panaudotos spekuliatyvinės mintys, o procesas kreipiamas tokia linkme, kad Lietuva taptų aukštos politinės kultūros valstybe. Pasinaudojau ir ta aplinkybe, jog per visus nepriklausomybės metus teko brangiai mokėti už pastangas atskleisti veiklą, kuri kyla iš to, kad žmonių polinkiai į gobšumą, garbėtrošką negali likti nuošalėje, neišanalizavus jų prigimties. Reikia pripažinti, kad žiniasklaidos magnatai pasako tik tiek: Mes tikim tik banknotų šlamesiu. Jūsų parašytas straipsnis gal ir nerodo nieko neteisingo, bet vis dėlto ten ne toks požiūris į gyvenimą, kokį mes galėtume leisti jums išreikšti.
Ar šį teiginį laikas pakeis, negaliu pasakyti. Tiktai, be jokios abejonės, idėjos paprastai byloja kur kas daugiau, negu norėjo autorius.
© 2008 XXI amžius
|