| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Lietuva eina fizinio išnykimo ir moralinės degradacijos link
Petro Plumpos nereikia pristatyti bent kiek politika besidominčiam skaitytojui. Tai buvęs žymus rezistentas bei buvęs VSD vadovas. Tiesa, lietuviškam saugumui P. Plumpa vadovavo labai trumpai vos keletą mėnesių. Bet kai kurios jo įžvalgos, kurias jis pateikė 1996 metais rinkimus laimėjusioms dešiniosioms jėgoms, aktualios ir šiandien. Kodėl jos nebuvo įgyvendintos? Ką buvęs VSD vadovas mano apie šiandieninę Lietuvos situaciją, kaip vertina Lietuvos politinių jėgų pasiskirstymą artėjant naujiesiems Seimo rinkimams? Kaip jis apibūdintų dabartinę Rusijos politiką? Jeigu domitės politika, saugumo reikalais šis XXI amžiaus žurmalisto Gintaro Visocko interviu būtent jums.
Šiandien tikriausiai nėra svarbesnio dalyko už artėjančius Seimo rinkimus. Juk šis Seimas neatlieka pagrindinių savo funkcijų jo dauguma nesirūpina valstybės, tautos reikalais. Bent jau per mažai rūpinasi. Kaip Jūs vertinate šiandieninį Seimą? Kokios šiandieninio Seimo didžiausios klaidos ir trūkumai? Pagrindinis tautos išrinkto Seimo rūpestis turėtų būti pačios tautos, kaip fizinio ir kultūrinio vieneto, išsaugojimas ir puoselėjimas. Ar šias pagrindines užduotis dabartinis Seimas atliko? Kai kurie priimti įstatymai buvo aktualūs: Paramos šeimai pagrindų įstatymas (pateiktas Tėvynės sąjungos), Alkoholio kontrolės įstatymo pataisos, Kelių eismo taisyklių sugriežtinimas. Nežinia, kaip seimūnai elgsis ir kokias įstatymų pataisas išras, kuomet prasidės rinkimų kampanija bei finansuotojų paieška. Tačiau tai nėra tokie sprendimai, kurie iš esmės sustabdytų prasidėjusį tautos fizinį ir moralinį nykimą. Jeigu kas penktas Lietuvos žmogus gyvena žemiau skurdo ribos (apie 680 000 žmonių), jeigu kasmet iš Lietuvos išvyksta daugiau jaunimo negu gimsta vaikų, jeigu pirmaujame pagal jaunimo girtuokliavimo ir savižudybių skaičių, tai minėtuosius Seimo sprendimus tenka laikyti daugiau kosmetinėmis priemonėmis. Kas gali laimėti būsimus Seimo rinkimus, realiai vertinant mūsų partijų, politinių-visuomeninių judėjimų potencialą, lietuvių abejingumą politikai, nusivylimą esamais ekonominiais pasiekimais, neužmirštant didelės neigiamos Rusijos įtakos bei žiniasklaidos, kurią ne taip sunku papirkti, užsakomųjų laidų bei straipsnių? Ankstesniame atsakyme suminėtas problemas reikėtų vadinti nacionaline tragedija. Vadinasi, didelė gyventojų dalis yra neviltyje, savo vaikus skatina kuo greičiau emigruoti, o patys visiškai nebenori dalyvauti rinkimuose arba yra pasiruošusi balsuoti už bet kokius uspaskichus. Turint omenyje šiuos faktus bei natūralų politinės švytuoklės dėsnį, rinkimus turėtų laimėti radikalios opozicinės partijos ir Tėvynės sąjungos krikdemų tautininkų naujasis blokas (jeigu nesidrovės radikalumo, kurį su dirbtinu įniršiu kritikuotų Rusijos veikiama pusiau bulvarinė spauda). Bedantė dešiniųjų jėgų pozicija yra prorusiškų jėgų svajonė (lygiai kaip ir veiksmingų saugumo tarnybų nebuvimas). Ką turėtų konkrečiai nuveikti padorios, lietuviškos, tautiškos, dešiniosios, krikščioniškos (kaip pavadinsi, taip nepagadinsi) jėgos, kad šį rudenį gautų daugumą Lietuvos parlamente? Jeigu būčiau gydytojas, paciento neklausčiau, kokių jis pažiūrų kairysis ar dešinysis. Žvelgiant iš nacionalinio saugumo pozicijų, nesvarbu kairė ar dešinė, svarbu padorumas, siekis šalyje įgyvendinti konstitucines nuostatas, kad piliečiai nebūtų dirbtinai suskirstyti į skurdžius ir pasiturinčius, kad negyventų neviltyje, kad patirtų elementarų teisingumą bei solidarumą. Tos pozityvios politinės jėgos (jeigu jos yra) pirmiausia turėtų pačios sau pripažinti, kad Lietuva sparčiai eina fizinio išnykimo ir moralinės degradacijos link. Ką daro žmogus, kai suserga vėžiu, o metastazės ima plisti į visus organus? Jis imasi visų įmanomų priemonių, kad išsaugotų gyvybę. Ar turėčiau apie tas priemones viešai kalbėti ir sufleruoti politikams profesionalams, ką jie turėtų daryti? Iš patirties žinau, kad neprašytų patarėjų solidūs politikai nemėgsta... Iš šių dienų perspektyvos žvelgiant į vadinamąjį paksogeitą akivaizdu, kad buvęs šalies prezidentas Rolandas Paksas, kurį kaltinome prorusiškumu ir kitomis panašiomis nuodėmėmis, šiandien jau neatrodo toks baisus kaip tada, kai Konstitucinis Teismas skelbė nuosprendį. R. Pakso nuodėmės šiandien blanksta, analizuojant Viktoro Uspaskicho veiklą. Kas tai: bėgome nuo vilko, o pakliuvome tiesiai į glėbį meškai? Tuometinis R. Paksas buvo ne politikas, o valstybinio masto verslininkas (panašiai kaip ir jo rėmėjas Borisovas, kurio tarptautinis ginklų biznis galėjo būti gana įspūdingas, jeigu Putinas nebūtų sužlugdęs). Jis ir į Mažeikių naftos gamyklos pardavimą žiūrėjo ne kaip politikas, o kaip verslininkas, todėl iškilo konfliktas su politiškai ir strategiškai svarstančiais dešiniaisiais. Antrasis verslininkiškas R. Pakso konfliktas iškilo su įtakingais žemgrobiais. Trečiasis konfliktas su korumpuotų teisėjų klanu (kur tai matyta pradėti teisėjų šalinimo kampaniją!). Ketvirtasis konfliktas su gūdžiame šešėlyje tūnančiu VSD. Jeigu prisiminsime, kada buvo sukurta Darbo partija, nesunkiai suprasime, kodėl KGB rezervo karininkas, dirbantis VSD, būtent tuo metu iškėlė paksininkus kompromituojančią medžiagą apie Borisovo ryšius su GRU (kurie nebuvo paslaptis jau 1997 metais). Iš nežinios išlindę Darbo partijos pagalbininkai ėmė ryžtingai ruošti erdvę naujai kuriamai partijai, kad galėtų pritraukti buvusius liberaldemokratų rinkėjus. Visa tai buvo atlikta labai apskaičiuotai, tiksliai, pagal nušlifuotą metodiką: 2003 m. spalio 18 dieną įkuriama Darbo partija; 2003 m. spalio 30 dieną VSD vadovas pradeda Pakso naikinimą; 2004 m. balandžio 6 dieną Paksas nušalinamas; 2004 m. balandžio 30 dieną KGB rezervo karininkas tampa VSD vadovu. 2004 m. spalio 10 dieną Darbo partija užtikrintai laimi Seimo rinkimus. Ši partija, priešingai negu paksininkai, jau nebesudaro grėsmės nei žemgrobiams, nei korumpuotam sovietizuotų teisėjų klanui, nei KGB FSB rezervui, nei tuo labiau struktūriniams to rezervo padaliniams Lietuvos teritorijoje. Absurdo teatras? Deja, taip. Kaip ir visa Lietuvos politika, privedusi prie spartaus tautos nykimo, bėgimo ir moralinio žlugimo. Nejaugi visa tai planuoja ir vykdo pati lietuvių tauta? Prisiminkime, kieno buvo šūkis: Lietuva bus, bet be lietuvių... Pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais Jums teko vadovauti atkurtam mūsų valstybės saugumo departamentui. Todėl negaliu nesusilaikyti nepaklausęs: kokias reformas Jūs kaip vadovas tada bandėte įgyvendinti ir ko tada nespėjote padaryti? Ką galima nuveikti besikuriančioje Saugumo tarnyboje per keturis mėnesius? Susipažinti su padėtimi, nustatyti veiklos prioritetus, pradėti tinkamų kadrų paiešką bei ruošimą. Po formalaus KGB likvidavimo Lietuvoje kai kuriose apygardose nebuvo nei patalpų, nei skyrių vadovų, nei inspektorių. Teko skubiai ieškoti kandidatų, o profesinio paruošimo klausimus atidėti ateičiai. Juk tuo metu Saugumo tarnyba net neturėjo veiklos gaires nustatančio įstatymo. Įsivaizduokime miesto transportą, kuris intensyviai važinėja gatvėmis, nesilaikydamas eismo taisyklių, nes jų apskritai nėra... Tad pirmiausiai reikėjo paruošti Saugumo tarnybos įstatymo projektą, o po to Saugumo tarnybos statutą. Tam tikslui buvo išversti į lietuvių kalbą Vakarų šalių žvalgybos ir kontržvalgybos tarnybų kai kurie teisinių pagrindų dokumentai: Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Vokietijos, JAV. Juridinė Tarnybos grupė parengė LR Saugumo tarnybos įstatymo projektą, susidedantį iš 55 straipsnių. Tačiau 1992 m. spalio mėnesį priartėjus Aukščiausiosios Tarybos rinkimams nebuvo vilties, kad Saugumo įstatymas būtų greitai priimtas. Saugumo tarnybos juristai parengė laikinuosius nuostatus būtinam naudojimui, tačiau rinkimus laimėjus LDDP projektą lapkričio mėnesį svarstant Vyriausybės posėdyje iš 14-kos straipsnių paliko tik keturi visus kitus nubraukė projektą vizuojantys kolegos iš kitų teisėsauginių struktūrų, pabūgę galimos saugumiečių kontrolės. Tai buvo blogas ženklas, nes iš operatyvinių šaltinių buvo gauta informacija apie nusikalstamų grupuočių ryšius su penkiomis ministerijomis, su Seimu, prokuratūra, teismais, muitine, su buvusiu KGB, su aštuoniomis Vakarų šalimis, su penkiomis Rytų šalimis, su Komerciniu, Inovaciniu, Taupomuoju bankais, su Švedijos, Lenkijos, Vokietijos, Rusijos bankais. Todėl, kai po Seimo rinkimų Vyriausybei pradėjo vadovauti B. Lubys, premjero kabinete susirinkusiems teisėsaugos institucijų vadovams pasiūliau į Baudžiamąjį kodeksą įtraukti ypatingą antikorupcinį straipsnį visiems teisėsaugos pareigūnams, įsivėlusiems į korupciją, taikyti itin griežtas bausmes su turto konfiskavimu. Man buvo oriai paaiškinta, kad užsienyje taip nedaroma... (Tuomet apie nusikalstamų grupuočių įsigalėjimą Lietuvoje gruodžio 30 dieną informavau žurnalistus, Seime surengtoje spaudos konferencijoje. Respublikos laikraštis pasityčiojo iš tokių bauginimų, o po 10 mėnesių jų žurnalistas tapo tokios organizuotos grupuotės auka...) 1992 m. gruodžio 2 d. pasirašiau papeikimą Tarnybos inspektoriui V. Saveljevui už tai, kad be leidimo ir priežasties pradėjo dažnai lankytis Žinių kaupimo ir analizės skyriuje, domėtis šio skyriaus veikla. Netrukus gavau iš N. Gaškaitės, tuo metu dirbusios KGB archyve, tokią žinutę: Pas Tave dirba Saveljevas. Jis taip pat dirba Kirkilui. Iš Kirkilo gautos žinios, kad tuoj pat būsi atleistas. Informacija buvo reikšminga, reikalaujanti racionalaus sprendimo. Reikėjo būtinai išsaugoti jau priimtus žmones, kurie buvo pasirengę apleist tarnybą kartu su manimi. Visus primygtinai paraginau pasilikti savo vietose, neatsistatydinti protestuojant, nes tuomet tuščias vietas užims tie, kuriems Lietuvos reikalai mažiausiai rūpi. Ko, Jūsų manymu, vis dar trūksta mūsų saugumui? Kokia turėtų būti Valstybės saugumo tarnybos užduotis besikuriančioje arba labai korumpuotoje valstybėje (kokia yra Lietuva), savo nuomonę išdėsčiau 1996 metais pastabose dėl valstybės saugumo tarnybos, kurias po Seimo rinkimų parašiau Nacionalinio saugumo komiteto pirmininko prašymu. Atrodo, kad tas rašinys nieko nesudomino, nes rinkimus laimėjusios dešiniosios partijos buvo įsitikinę, kad jos atėjo į valdžią šimtui metų. Galbūt įtikinamai laimėti rinkimai dešiniesiems sudarė klaidingą vaizdą apie visuomenės brandą. Tiesą sakant, kuo brandesnė, kuo pilietiškesnė visuomenė, tuo mažiau reikalingos teisėsauginių tarnybų paslaugos. Sveika, brandi visuomenė pati gerai tvarkosi, todėl valstybinės auklės ar prižiūrėtojai nereikalingi. Tačiau Lietuva, kuri kovoje su korupcija užima vieną iš paskutiniųjų vietų tarptautinėje arenoje, neturi taip toliau gyventi, nes korupcija viena iš pagrindinių skurdžių luomo susidarymo priežasčių. Ji neleidžia vystytis ir viduriniajam sluoksniui. Šių gyventojų palikuonims Lietuvoje vietos nėra, todėl jie išvyksta į Vakarus, o jų vietą užims pusiau baudžiauninkai iš Rytų. Tai Trečiojo pasaulio reiškinys, Lietuvoje labai sėkmingai išsivystęs. Praktiškai tai sovietžmogių ir nusikalstamo pasaulio simbiozė, vėžys, įleidęs šaknis Lietuvoje dar 1992 metų pabaigoje. Šiuo atveju kalbėti apie Saugumo trūkumus beprasmiška, kol piliečiai nesuvoks padėties rimtumo ir neišsirinks Seimo, kuris pagaliau atsigręš į nykstančią tautą. Bet rinkėjų smegenis valdo žiniasklaida: amorali, įžūli, ciniška, perkama ir parsiduodanti. Ja gėrisi ir dideli, ir maži, jos veikiama išsivysto veršių tauta... Nors vadinamasis saugumo skandalas dėl KGB rezervisto A. Pociaus nūnai lyg ir nebeaktualus, tačiau vis dėlto būtų įdomu išgirsti, kokias jo priežastis įvardintumėte Jūs? Skandalo grūdas buvo pasėtas tada, kai politikai leido Saugumo departamente dirbti ne valstybinės orientacijos žmonėms. Po V. Pociūno nužudymo kai kurie politikai, ypač konservatoriai, praregėjo ir turėjo pilietinės drąsos problemą išryškinti. Jie to nebūtų pajėgę padaryti be liberaldemokratų, o ypač A. Matulevičiaus paramos. Pociūno nužudymas buvo tas nusikaltimas, kurio ignoruoti negali joks šiek tiek padorus politikas. Beje, padorių politikų yra visose partijose, todėl negalima jų ignoruoti, kuomet jie praregi ir imasi ginti Lietuvos, o ne savo partijos (klano) interesus. Jokia partija nėra tobula, todėl atskirų partijos narių tobulėjimui (praregėjimui) nereikėtų iš anksto užkirsti kelio. Jeigu politikas ryžtasi pereiti į aukštesnes moralines vertybes ginančią partiją arba poziciją, jį reikėtų sveikinti ir visapusiškai palaikyti. Tai ne tik racionali, bet ir krikščioniška pozicija. Jūsų 1996-aisiais rašytos prognozės dėl Rusijos elgsenos išsipildė su kaupu. Liūdniausia tai, kad į Jūsų rekomendacijas lyg ir neatsižvelgta. Jūs atkreipėte dėmesį, kad Lietuvon ateina dvasinė invazija, turinti tikslą pakeisti visuomenės tradicines vertybes, formuoti naują pasaulėžiūrą bei plėsti manipuliavimo tinklą. Jūs taip pat raginote turėti leidinį, per kurį visuomenė būtų informuojama apie tikrą padėtį valstybėje, apie neteisingus žiniasklaidos pranešimus. O juk svetimai dvasinei invazijai nepasipriešinta, padorios, lietuviškos, patriotiškai nusiteikusios jėgos iki šiol neturi įtakingo leidinio... Niekas taip negriauna valstybės kaip piliečių demoralizavimas. Britų kapelionas N. Kouplendas (N. Copeland) yra pastebėjęs, kad moralinė dvasia yra pati svarbiausia varomoji jėga. Bet koks demoralizuotas žmonių junginys yra bejėgis ką nors sukurti, juo labiau valstybiniu mastu. Žiniasklaida (informavimas, propaganda, dezinformacija ir t. t.) gali būti baisesni ginklai už tankus ir patrankas. Per visą pastarąjį nepriklausomos Lietuvos laikotarpį visuomenę demoralizuojanti žiniasklaida turėjo didesnę įtaką, negu pozityvioji ugdanti, kelianti ir moraliai stiprinanti. Žiūrint iš saugumietiškų pozicijų, spausdinto leidinio šiems laikams jau nebeužtenka. Saugumo departamente turėtų būti speciali visuomenės informavimo tarnyba, kuri periodiškai rengtų aktualių dokumentinių laidų spausdintą, internetinį, radijo ir vizualinį variantus. Tai turėtų būti abipusis Departamento ir visuomenės ryšys, ypač įtraukiant besidomintį mokyklinį bei studijuojantį jaunimą. Politikai čia galėtų gauti visapusišką informaciją apie įvykius, procesus ir kai kuriuos asmenis. Toks visuomenės informavimo variantas būtų populiarus ir neutralizuotų tendencingus, užsakomuosius, dezinformuojančius rašinius pusiau bulvarinėje spaudoje, kurią dažniausiai leidžia dar sovietinės moralės žurnalistai. Kokių veiksmų provokacijų, kiršinimų, papirkinėjimų gali imtis Rusija šiais metais, stengdamasi Lietuvos parlamento rinkimus pasukti sau naudinga linkme? Manau, kad Rusijoje į apyvartą sugrįžta visas daugiametis KGB įdirbis. Jeigu dėl Stasio Lozoraičio staigios ir neišaiškintos mirties galima buvo visaip galvoti, tai 2004 m. rugpjūtyje bandymas sunkvežimiu nustumti nuo plento kandidato į prezidentus Viktoro Juščenkos automobilį, jo apnuodijimas dioksinu tų pačių metų spalio mėnesį, Anos Politkovskajos nužudymas 2006 m. spalio mėnesį, Vytauto Pociūno nužudymas 2006 m. rugpjūtyje, Aleksandro Litvinenkos apnuodijimas radioaktyviu poloniju ir mirtis 2006 m. lapkričio mėnesį turėtų atverti akis naivuoliams: po Čečėnijos karo, metodas maočitj v sortire (galabyti išvietėje) tapo dabartinės Rusijos politikos pagalbine priemone. Tai tik dalelė iš visų galimų fizinio, ekonominio, politinio, korupcinio, psichologinio, dezinformacinio ir daugybės kitokių poveikio priemonių. Jeigu valstybė turėtų labai atsakingą ir veiklią Valstybės saugumo tarnybą, tokių priešiško poveikio priemonių kompleksą galėtų numatyti ir preventyviai susilpninti. Tai galėtų duoti visiškai priešingą rezultatą, negu tikisi tų priemonių iniciatoriai.
© 2008 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |