|
Kelionė jau žvalgosi skaitytojų
Kelias savosios asmenybės talento gerbėjų kartas užsiaugino
unikaliai darbštus Lietuvos valstybės kultūršvietos artojas, pirmasis
antrosios Nepriklausomybės žurnalistinės V. Kudirkos premijos laureatas,
daugelio įspūdingų leidinių autorius Bernardas Aleknavičius. Jo
energijos ir idėjų dešimčiai jaunųjų! Garbusis zanavykas, 44 metus
uostamiesčio kultūrinio gyvenimo gaivintojas, supažindino su naujausiu
savo kūrybiniu inkliuzu beveik visą brandųjį socializmą išgyvenusios,
o vis dar išdidžios mūsų respublikos fotodokumentiniu 900 puslapių
rankraščiu Kelionė. Tai unikalus lobis. Klaipėdos miesto valdžia
dabar pasielgtų itin teisingai ir kilniadvasiškai, paremdama savojo
miesto kultūros veikėjo kūrybinio palikimo ryškiausios dalies išleidimą.
Lauksime. Vieną Kelionės egzempliorių autorius ketina patikėti
saugoti (kaip iki šiolei!) jam bičiuliškos Ievos Simonaitytės bibliotekai.
Keletą kudirkiška gaida persmelktų tekstų siūlome ir XXI amžiaus
skaitytojams.
Gediminas Griškevičius
Bernardas Aleknavičius
Gimę su antpečiais
1988-ųjų rudenį rašytojas Stasys Kašauskas pakvietė mane į Telšius paminėti Rainių miškelio tragedijos. Tame renginyje buvau supažindintas ir su rašytojo dėde, šios tragedijos liudininku, atvykusiu iš Australijos, kuris tik atsitiktinumo dėka 1941-aisiais išliko nesušaudytas.
Iš Telšių į Klaipėdą grįžau vėlai, paskutiniuoju traukiniu, kartu su Sąjūdžio Klaipėdos skyriaus Tarybos pirmininku Dionizu Varkaliu. Kelionėje svajojome apie gražią Lietuvos ateitį. Aš ją tarsi mačiau su Nemuno vingiu prie Kačerginės, su Nevėžio ir Raudondvario toliais. Su patekančia saule ir šiek tiek debesėlių prislopinta šviesa.
Dionizas įsivaizdavo sėdintis Seime ir aktyviai tvarkantis valstybės gyvenimo reikalus.
Čia tik graži svajonė, sakau Dionizui. O tikrovėje nedaug kas bepasikeis. Būsime laisvi ir nepriklausomi, bet mus valdys tie patys, kurie gimė su antpečiais.
Dionizas įsižeidė.
Kaip tu drįsti šitaip kalbėti, barė mane D.Varkalis.
Praėjo ne vieneri metai. Vėl sutinku Dionizą jo įrengtame Kalvystės muziejuje Klaipėdoje ir prisiminėme kelionę iš Telšių į uostamiestį.
Teisus buvai. Ir Dionizas nutyla.
Skausmingai D.Varkalis išgyveno pirmuosius Lietuvos valstybės kūrimosi metus. Sąjūdžio vadovų jis ir nuo Seimo narių į šalį buvo nustumtas. Teko pasitenkinti tik miesto deputato mandatu ir Lietuvos Nepriklausomybės medaliu, kuriuo, be D.Varkalio, Klaipėdoje dar buvo apdovanoti Dramos teatro aktorius Vytautas Paukštė, docentas Aleksandras Žalys ir Nepriklausomybės atkūrimo Akto signataras Alfonsas Žalys.
Šis tas ir keitėsi. Milicininkai užsidėjo policininkų antpečius. Dalis čekistų tapo bankininkais ar verslininkais. Komunistai persikrikštijo į LLDP, o vėliau susijungė su socialdemokratais.
Patys aršiausi lietuviškojo kaimo griovėjai kolūkių pirmininkai taip pat neliko nuskriausti. Kai kurie net Gedimino ordinais buvo apdovanoti. Ne vienas į Seimą prasibrovė. O patys apsukriausi miestų bei rajonų kompartijų sekretoriai ir į ambasadorių rangą pakylėti.
Ir netenka per daug stebėtis, nes žmonės gimsta ir miršta su tais pačiais antpečiais. Tik pagal esamas sąlygas gal šiek tiek pakeisdami jų išorę ir spalvą.
Blokadine nafta
1990 metų blokada. Prie ką tik išsilaisvinusios valstybės vairo Kazimira Prunskienė. Ieškoti ekonominės paramos premjerė vyksta į Vakarų Europą. Ir Lietuvą pasiekia džiugi žinia. Premjerė praneša: Padedant Europos valstybių vadovams, man pavyko gauti 150 tūkst. tonų naftos Mažeikių naftos perdirbimo įmonei. Artimiausiomis dienomis ji bus pakrauta į tanklaivį, kuris išplauks į Klaipėdą.
Klaipėdoje didžiulis sujudimas. Tokio tonažo tanklaivis į Klaipėdos uostą įplaukti negalės. Dalį krovinio teks iškrauti atviroje jūroje. Vyksta skubus pasirengimas.
Tanklaiviui sutikti Klaipėdos eksportinėje naftos perpylimo bazėje rengiama krantinė. Darbams skiriama per milijonas rublių. Tiesiami įvairaus diametro vamzdžiai. Statybininkai dirba ne tik dieną, bet ir naktį.
Iš Vilniaus nuolatinai telefonų skambučiai. Skambina ELTA direktoriaus pavaduotojas Balys Bučelis ir įspėja, kad iš Klaipėdos niekur neišvažiuočiau tol, kol neatplauks tanklaivis su nafta.
Kasdien žingsniuoju prie Eksportinės naftos perpylimo bazės krantinės ir fotografuoju darbų eigą. Tik kai kurie inžinieriai šaiposi ir sako, jog su tokio diametro vamzdžiais naftą iš tanklaivio teks pumpuoti ne mažiau kaip dvejus metus.
Praėjo dar šiek tiek laiko. Sumontuotus įrengimus pradėjo demontuoti, nes tanklaivis su 150 tūkst. tonų naftos, skirtos Mažeikiams, nuplaukė pro šalį. Kur ir kada buvo iškrautas tanklaivis su ministrės pirmininkės Lietuvai nupirkta nafta, ir šiandien neaišku.
Australiška vilna
1990 metais, Sovietų Sąjungai paskelbus blokadą, o Lietuvai iš Vidurinės Azijos respublikų nebegaunant medvilnės, krašto lengvajai pramonei iškilo nemaža ekonominė grėsmė. Kad Lietuvos lengvoji pramonė nesužlugtų, 1991-ųjų pradžioje ministrė pirmininkė K. Prunskienė ieškoti ekonominės paramos išvyko į Australiją.
Ir Lietuvą pasiekė džiugi žinia. Premjerė praneša: Man su Australijos verslininkais pavyko susitarti ir nupirkti visą laivą avies vilnų. Dabar vilna pakraunama į laivą ir netrukus išplauks į Klaipėdą. (Pranešimas radijo žinių laidoje)
Ir vėl laukimas. Visa laimė, kad Klaipėdos Trinyčiai neišmetė medvilnės verpimo įrengimų ir nepradėjo montuoti verpsčių, skirtų Australijos avių vilnai apdoroti.
Tik šio premjerės triuko atomazgos ilgai laukti neteko. Grįždama iš Australijos K.Prunskienė trumpam užsuko į Maskvą, o grįžusi į Lietuvą pakėlė maisto produktų kainas.
Šio momento nekantriai laukę edinstvininkai pakilo į parlamento šturmą. Jiems į pagalbą skubėjo Vilniuje dislokuotos okupacinės ginkluotosios pajėgos. Ir vietoj australiškos vilnos sausio 13-oji.
Laivas su australietišku kroviniu, nepasiekęs Klaipėdos uosto, nuplaukė nežinoma kryptimi...
Klėtelių godos
Klėtelės, lietuviškos klėtelės. Tai jūs dainuojančios baladės, menančios tautos šviesuolių jaunystę, krašto praeitį.
Yra šalis, kur upės teka... liejasi žodžiai iš Prano Vaičaičio klėtelės Sintautuose. Ir tiek poeto čia kentėta dėl tautos likimo... Nuo Sintautų nebetoli ir Rygiškiai. Ten Jono Jablonskio klėtelė, iš kurios vietoj neprigulimybės į Lietuvą iškeliavo drąsesnis ir tvirtesnis žodis nepriklausomybė. Paežeriuose turime dr. Vinco Kudirkos klėtelę. Žemaičių žemėje Kalviuose puikuojasi istoriko Simono Daukanto, Nasrėnuose vyskupo Motiejaus Valančiaus klėtelės. Ir visos jos tautos atgimimo simboliai, nebylios praeities liudininkės, menančios spaudos draudimą, skelbiančios tautos prisikėlimą. Greta šių ir Paluobių klebonijos klėtelė ryškus tautos atgimimo simbolis, nes joje buvo tęsiamas dr. Jono Basanavičiaus pradėtas darbas.
Užsuku kartą Tabariškiuose (Kauno r.) pas kun. Praną Račiūną, MIC. Kalbamės apie netolimą praeitį. Prisimename Paluobius.
Gerai, kad priminei Paluobius, sako kun. P. Račiūnas. Po Sibiro gulagų tai čia, tarp amžinai žaliuojančių girių, sėmiausi jėgų ir dvasinės ramybės. O dabar parodysiu jums paveikslą, kuriame pavaizduota Paluobių klebonijos klėtelė. Tai šioje klėtelėje aš suredagavau pirmąjį, o skaičiuojant nuo dr. Jono Basanavičiaus laikų 41-ąjį Aušros numerį.
Šiandien šią Paluobių klebonijos klėtelę galima lyginti su poeto Antano Baranausko klėtele Anykščiuose, kur gimė mūsų gamtos grožio himnas Anykščių šilelis.
1995 metais per Žolinės atlaidus atvažiuoju į Paluobius ir skubu prie Atgimimo paminklo klebonijos klėtelės. O šios prieklėtis lentomis apkrautas. Galinė siena į pietų pusę iškirsta. Į angą įstatytos suveriamos durys, pakabinta spyna... Jaučiu, jog viduje puikuojasi koks nors prašmatnus limuzinas.
Tai taip mes gerbiame savo praeities ir tautos prisikėlimo simbolį.
1995 m.
© 2008 XXI amžius
|