Iš Prisiminimų mozaikos
Mons. Jonas Balčiūnas
JANIS
Po pusryčių užėjau į barako kampelį, kur darbavosi kirpėjas rusas Saša. Aišku, savanoriškai, už atlyginimą. Priėmė mane maloniai. Galvą sulaistė vandeniu. Apkirpo, sušukavo. Net dirbtines bangas suspaudė. Pažiūrėjau į paduotą veidrodžio šukę ir pats savęs nepažinau.
Esi menininkas! Ir tavo sieloje turbūt visada gražu, pagyriau, grąžindamas veidrodžio šukę.
Jis kreivai nusišypsojo.
Jei būtų gražu, aš gyvenčiau ne už grotų.
Įspaudžiau jam į delną tris rublius ir išėjau. Netrukus atvyko naujas kirpėjas latvis Janis. Jis nukonkuravo rusą Sašą. Dauguma kirptis ėjo pas Janį. Po mėnesio ir aš nuėjau.
Ar nežinai, kodėl visi perbėga pas mane? paklausė Janis. Nemanau, kad esu tobulas kirpėjas.
Regis, apie tave sklinda legendos. Tu ir čia būsi autoritetas.
Atmetus legendas, tikrovė buvo tokia. Rygoje netikėtai pradėjo žūti žiaurumu pasižymėję valdininkai latviai. Išlipę iš mašinų, jie buvo pakertami šūvio iš ginklo su duslintuvu. Jų vairuotojai nespėdavo susiorientuoti. Mieste judėjimas didelis. Įtartinų nematyti. Negi įtarsi moksleivį berniuką, sunkiai nešantį ant pečių kuprinę su knygomis. Pasirodo, tas berniukas buvo Janis. Pasipriešinimo dalyvis. Jam patikėtas ginklas. Jam nurodomos slaptos užduotys. Janiui sekėsi. Jis dirbo ilgai. Kai pagaliau areštavo, nuteisė 25 metams. Sušaudyti negalėjo, nes buvo nepilnametis.
O stovykloje tarp kalinių autoritetą įgijo po vieno įvykio. Kaliniai pradžioje nebuvo rūšiuojami politinių nuo kriminalinių neskyrė. Ir štai kartą Janis gauna siuntinį. Be maisto, siuntinyje įdėti gražūs nauji baltiniai. Tai motinos dovana. Sėdėdamas barake ant gultų, Janis apsivilko tuos baltinius ir jais grožėjosi. Džiaugsmo ašarą nubraukė. Tėvynę prisiminė.
Staiga prie Janio priėjo vagių vyresnysis ir įsakė nusivilkti. O kai šis dar žiūrėjo nesuprasdamas įsakymo, baltiniai buvo tiesiog nuo kūno nuplėšti. Sukandęs dantis, Janis tylėjo.
Ryte visi kaliniai su kastuvais rankose išėjo į darbą. Janis neskubėjo. Palaukė, kol į koloną įsijungs skriaudėjas. Pasivijo jį ir trenkė kastuvu per galvą. Tuoj sugrįžo į vachtą prisipažinti:
Užmušiau.
Ir papasakojo, kodėl taip padarė.
Sargybinis ilgai žiūrėjo į Janį. Pagaliau pasakė:
Ką gi... užmuštąjį nurašysime... O tu ar nebijosi čia pasilikti? Nebijosi jo draugų?
Nebijosiu, tvirtai atsakė Janis.
Keista, bet po šio įvykio visi pagarbiai pradėjo žiūrėti į Janį. Suprato, kad stovykloje tarp kalinių kumščio ir jėgos teisė. Aišku, Janis perlenkė. Buvo aišku, kad motiną jį mylėjo ir atsiuntė, o vagis nekentė ir atėmė. Mirties bausmė pamokė vagies draugus.
O man iškilo naujas uždavinys. Pokalbiais Janiui išaiškinti patrioto tikruosius darbo barus ir krikščioniškos moralės principus. Tenka pripažinti, kad darbas buvo sunkus, o rezultatai menki.
JEHOVISTO MARŠKINIAI
Tą dieną lagerio priežiūros komanda suvarė mus ypatingam susirinkimui.
Kalbėjo jie apie savo darbą, išaiškinant neleistinus kalinių veiksmus. Priminė, kad negalima perduoti buržuaziniu raugu persunktos literatūros, kuri žaloja žmonių sąmonę.
Mūsų budrumo dėka buvo sulaikyta štai kokia kontrabanda, kalbėjo prižiūrėtojas iškeltoje rankoje laikydamas smulkiai primargintus marškinius.
Jūs žinote, kad mūsų šalyje uždrausta Jehovos liudytojų sekta. Jie atsisako ne tik eiti į sovietų armiją, bet ir propaguoja dalykus, kurie yra svetimi tarybiniam piliečiui. Jie slaptai iš užsienio gabena nelegalų žurnalą, kurį prievarta bruka nesusipratusiems žmonėms.
Štai čia, parodė prižiūrėtojas į marškinius, visas Sargybos bokštas surašytas. Ir tik mūsų budrumo dėka jis netemdys čia esančių jehovistų sąmonės.
Žinokite, mes akylai stebime jus visus. Stebime ir žinome, ką jūs skaitote, apie ką kalbate ir net ką galvojate.
APSIMETĖLIS
Stolypino vagonu vežė mus į kitą stovyklą. Šalia manęs sėdėjo senukas kriminalinis kalinys.
Už ką jus, tokį seną, vos paeinantį, pasodino? paklausiau.
Jis tylėjo. Kiti man pasakė, kad jis nužudė savo sūnų.
Stotyje mus išlaipino. Toliau lydimi šunų ir sargybinių buvome nuvaryti į stovyklą baraką. Čia prie vartų mus užrakino. Nutariau pasidairyti ir paieškoti politinių kalinių.
Matau, pavargęs senukas atsigulė ant suolo. Aš paprašiau jį po galva pasidėti mano maišelį. Žodžiu, pasaugoti mano maistą ir kitus turimus daiktus. Senukas sutiko.
Grįžęs išsigandau. Senuko nebėra, o mano maišelyje buvusios jau tuščios dėžutės išmėtytos aplink suolą, kur gulėjo senukas. Pasirodo, kriminaliniai nusikaltėliai kartais sugeba suvaidinti spektaklį... Vienas jų ant kaklo užsidėjo guminį vamzdelį ir prisistatė senukui esąs gydytojas. Liepė atsistoti ir eiti į kitą barako galą, nes reikia patikrinti sveikatą. O gal ir į ligoninę paguldyti. Kai tik senukas nuėjo, vagies draugai pasirūpino mano maišeliu. Kai suradau senuką barako gale, jis liūdnai pažiūrėjo į mane. Nieko jam nepasakiau.
© 2008 XXI amžius
|