Pirmasis puslapis
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Likimai
Memuarai
Nuomonės
Požiūris
Proza
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Čečėnų Prometėjas

Antrajam Čečėnijos prezidentui Zelimchanui Jandarbijevui (1952-2004) atminti

Denis MUCHAMADAS

Antrasis Čečėnijos prezidentas Zelimchanas Jandarbijevas

Pirmasis Čečėnijos respublikos Ičkerija prezidentas generolas Džocharas Dudajevas (1945-1996)

Pirmasis Gruzijos prezidentas Zviadas  Gamsachurdija

Zelimchanas Jandarbijevas gimė 1952 m. rugsėjo 12 dieną Kazachstane (kilęs iš Kelojaus teipo giminės), vėliau išsikėlė į gimtąjį Senųjų Itagų kaimą. Septyniolikos metų pradėjo dirbti pagalbiniu darbininku ir mūrininku. 1972 metais buvo pašauktas į sovietų kariuomenę. Dirbdamas įstojo į Čečėnijos – Ingušijos universiteto Filosofijos fakultetą, kurį baigė 1981-aisiais. Buvo vedęs, turėjo tris dukteris ir sūnų Daudą.

1981-1983 metais išleido eilėraščių rinkinį „Sodinkit, žmonės, medelius“ ir apysaką „Atpildo metas“. Tais pačiais metais tapo literatūros būrelio „Pcharmat“ („Prometėjas“) Grozne nariu ir vadovu, vainachų kalba rašė eilėraščius, o tai, pasak jo, jau buvo antisovietinė veikla. 1985 metais įstojo į SSRS Rašytojų sąjungą. Teatruose buvo statomos jo pjesės, jo eilėraščiai ir knygos buvo išversti daugiau nei į keturiasdešimt kalbų. Drauge su Džocharu Dudajevu jis stovėjo prie Čečėnijos nepriklausomybės ištakų, buvo Suvienytojo čečėnų tautos kongreso (SČTK) steigėjas ir pirmasis pirmininkas. Į jį keletą kartų buvo pasikėsinta. Jis dalyvavo Pirmajame Čečėnijos kare. Žuvus pirmajam Čečėnijos prezidentui Dž. Dudajevui, pagal Konstituciją tapo Čečėnijos – Ingušijos Respublikos prezidentu.

2004 m. vasario 13 dieną Kataro sostinėje Dohoje Rusijos teroristams susprogdinus prezidento automobilį Z. Jandarbijevas žuvo. Per sprogimą buvo sunkiai sužeistas jo trylikametis sūnus Daudas. Apkaltinus nužudymu, buvo suimti ir iki gyvos galvos nuteisti du Rusijos ambasados darbuotojai – Anatolijus Belaškovas ir Vasilijus Bogačiovas (gali būti, jog tai netikros pavardės).

Prezidentinė misija

1993 metų vasarį Čečėnijos prezidentas D. Dudajevas viceprezidento Z. Jandarbijevo paprašė iš Gruzijos parvežti nužudyto pirmojo teisėtai išrinkto prezidento Zviado Konstantinovičiaus Gamsachurdijos kūną, kad jis būtų iškilmingai laikinai palaidotas, kaip priklauso pagal jo statusą. Gruzijoje to padaryti nebuvo galima, nes ten vyko pilietinis karas.

Po kelių dienų Z. Jandarbijevas nepriklausomos Čečėnijos Respublikos prezidentui pateikė sąrašą bendrakeleivių, kurie turėjo vykti su juo į Gruziją. „Šį žmogų iš delegacijos sudėties teks išbraukti, – tarė D. Dudajevas ir riebia linija pabraukė vieną pavardę. – Jei šis žmogus iki šiol gyvas, tai ne jo nuopelnas – tiesiog Dievas dėl kažko svarbaus jį saugo. Jis visiškai neturi žmogui įgimto savisaugos instinkto“.

Paprastai žmonės būna arba bailūs, arba daugiau mažiau drąsūs, o jam beprotiška narsa yra įprasta būsena. Jis nuo kiekvieno pavojaus dar labiau užsidega. Šiuo metu Gruzijoje vyksta pilietinis karas ir žmogaus gyvybė, nepaisant jo rango ir padėties, kainuoja nebrangiai.

Algirdas Patackas – savo tėvynėje žinomas žmogus. Sovietiniais metais jis su draugais veikė pogrindyje. Svarbiausias jų veiklos tikslas buvo Lietuvos Respublikos nepriklausomybė. Turbūt nereikia aiškinti, kaip tai tuo metu buvo pavojinga. Jis ne kartą buvo sulaikytas ir KGB suimtas. Be viso kito, jis yra signataras, vadinasi, jis su išrinktais Aukščiausiosios Tarybos deputatais anuomet pasirašė ir paskelbė Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės Aktą, tai yra be metropolijos – Sovietų Sąjungos – sutikimo. O tai, jei sovietų valdžia nebūtų greit griuvusi, nepriklausomybininkams galėjo baigtis tragiškai.

„Ir jei, neduok Dieve, jam dėl mūsų kaltės kas nors atsitiks, gėdos neišvengsime. Ne, ne, to negali būti. Imk, ką nori, tik ne jį“. „Bet jis pats pasisiūlė!“, – prieštaravo Jandarbijevas. „Aš pasakiau ne, ir neprašyk“, – didelės Džocharo akys iš pasipiktinimo dar labiau padidėjo, jos tarsi svaidė žaibus. Kaip kariškis Dž. Dudajevas nemėgo, kai pavaldiniai jam prieštaraudavo.

– Be jo, važiuoti sutiko kitas tau gerai pažįstamas lietuvis, karo lakūnas Vytautas Eidukaitis. Jis, kaip jo kraštietis, prilaikys A. Patacką.

– Aš pasakiau ne, ir taškas.

– Tai kas tada, tavo galva, žegnosis, ar aš?

– Žegnotis... Kam žegnotis? – Dudajevas iš netikėtumo stačiai nuvirto į krėslą.

– Matote, kai miršta žmogus, nesvarbu, kokio jis būtų rango, musulmonai kelia rankas prie veido ir kalba „DOA“, krikščionys žegnojasi ir kalba „Tėve mūsų“. Aš, kaip musulmonas, negaliu skaityti krikščioniškų maldų ir žegnotis. Dabar tu supranti, kad A. Patackas yra suverenios, europinės, krikščioniškos Lietuvos įgaliotasis atstovas.

– O kitų įgaliotinių dabar pas mus nėra?

– Yra, bet jie iš islamo valstybių ir žegnotis taip pat negali.

– Bet žiūrėk, Zelimchanai, jei šitam lietuviui kas nors nutiks, tai geriau gyvas man į akis nepatek.

1993 metų vasario viduryje lėktuvas Tu-134, pats geriausias sovietų keleivinis laineris, pakilo į orą ir pasuko Tbilisio, nepriklausomos Gruzijos sostinės, link. Šią dieną A. Patackas gerai įsiminė, nes Vasario 16-ąją, Lietuvos Respublikos nepriklausomybės dieną, jie minėjo jau Tbilisyje. Laineriu skrido per penkiasdešimt žmonių – nepriklausomos Ičkerijos prezidento įgaliotieji atstovai ir kitų Rytų islamo šalių atstovai, kartu su jais buvo ir nepriklausomos Lietuvos valstybės atstovas parlamentaras, signataras A. Patackas. Su juo skrido dar vienas Lietuvoje žinomas žmogus karo lakūnas V. Eidukaitis.

Lėktuvui kylant, į misijos vadovo Čečėnijos Respublikos viceprezidento Z. Jandarbijevo galvą lindo nemalonios mintys. Jis nebuvo visiškai tikras, kad gruzinai be niekur nieko atiduos jiems laidoti savo žuvusio prezidento Z. Gamsachurdijos kūną. Jie savo kilme ir charakteriu buvo tokie pat kaukaziečiai kaip ir jis bei jo bendrakeleiviai. Taigi vyrišką garbę ir orumą suprato vienodai. Be to, Z. Gamsachurdija buvo gruzinų tautos mylimo, visam pasauliui žinomo rašytojo Konstantino Gamsachurdijos, istorinių romanų, seniai tapusių bestseleriais, autoriaus, sūnus. Taip pat nereikia pamiršti, kad Gruzijoje, prisidengiant pilietiniu karu, daroma daug teisės pažeidimų ir net žiaurių nusikaltimų. Bet labiausiai Z. Jandarbijevą jaudino tai, kad jis jau po kelių valandų turi susitikti su naujuoju Gruzijos vadovu Eduardu Ševardnadze (Ševiu, arba Baltuoju lapinu). Jo vardas nuskambėjo per visą pasaulį dėl to, kad jis kartu su SSKP CK generaliniu sekretoriumi Michailu Gorbačiovu buvo SSRS griūties autoriai. Šis žmogus į valdžią atėjo iš KGB, vadinasi, šios „kontoros“ nusikalstami veiklos metodai jam nesvetimi. Pakanka to, kad Ševis, norėdamas iškilti, nuvertė ir užtraukė gėdą savo tiesioginiam viršininkui ir viešpačiui, Gruzijos komunistų partijos CK pirmajam sekretoriui Mžavanadzei, kuris kadaise padėjo jam tapti Gruzijos KGB pirmininku.

Apie tai, kuo ši kelionė jiems visiems gali baigtis, Zelimchanas stengėsi negalvoti. Bet jis negalėjo negalvoti apie A. Patacką. Nejaugi jis toks patrakęs, kaip jį apibūdino Džocharas? Reikia pasakyti saviškiams, kad nenuleistų nuo jo akių.

Lėktuvui pakilus į reikiamą aukštį ir imant kursą, prieš keleivių akis atsivėrė didingas, išties fantastinis vaizdas. Atrodė, lėktuvas apmirė – sustojo vietoje. Įspūdis buvo nepamirštamas. Tai, ką matė prie iliuminatorių prilipę keleiviai, įsirėžė į atmintį. Nerealiai didžiuliai Didžiojo Kaukazo kalnagūbrio kalnai stulbino nenusakomu grožiu ir didingumu. Baltos viršukalnės, amžinas sniegas viršūnėse ir šlaituose tviskėjo visomis vaivorykštės spalvomis. Tamsūs, tankūs, kuplūs miškai dengė kalnyno atšakas. Oras buvo nepaprastai grynas ir vaiskus. To, ką matė šio specialaus reiso keleiviai, nuo žemės pamatyti neįmanoma.

Atrodė, ten, kur viešpatauja toks grožis, tokia gamtos didybė, nėra vietos blogiui, niekšiškumui ir neteisingumui, – čia turi triumfuoti gerumas, žmonės privalo gyventi visiškoje santarvėje ir nuolat šlovinti mūsų dangiškąjį Tėvą ir Kūrėją bei dėkoti Jam. Bet taip tik atrodo. Ten, apačioje, tikrovė yra rūsti ir nevienareikšmė. Klastingoji metropolija, matydama, kad daugybė tautų nusikrato jos piktadariškos valdžios, viso pasaulio akivaizdoje organizavo ir vykdė nepateisinamas ir žiaurias provokacijas.

Pradėjusi caro laikais, Rusija taip sujaukė viso Kaukazo žemes, kad visi savo kaimynams turi vienokių ar kitokių pretenzijų. O pagrindines, pačias patogiausias ir turtingiausias, geriausiai tinkamas gyventi teritorijas – Rostovo ir Astrachanės sritis, Krasnodaro ir Stavropolio kraštus – Rusija, žinoma, pasiliko sau, šiuos praktiškai prievarta užgrobtus kraštus droviai vadindama minkšta Rusijos papilve. O tam, kad buvę globotiniai nepareikštų teritorinių pretenzijų, Rusija visame Kaukaze provokuoja lokalius karus – šioms niekšiškoms provokacijoms nematyti galo.

Kol Zelimchanas mąstė, lėktuvas, stebuklingai pernėręs per kalnus, sėkmingai nusileido Tbilisio oro uoste. Bet, kaip kitados, neskambėjo nuostabi daina apie Tbilisį. Ir keleivius – čečėnų misiją – sutiko ne taip nuoširdžiai, kaip ankstesniais palaimintais laikais turistus, nebuvo nei pompastiškų sveikinimo kalbų, nei kilimų. Ir naujasis valstybės vadovas neatėjo sutikti. Oficialių asmenų sveikinimai buvo trumpi ir daugiau negu santūrūs. Požiūris į čečėnų delegaciją buvo nevienareikšmis, ir tai buvo matyti plika akimi.

Visus paliko laukti oro uoste, o Z. Jandarbijevas, kaip nepriklausomos Ičkerijos prezidento atstovas, su dviem oficialiais asmenimis buvo pakviestas į priėmimą pas E. Ševardnadzę. E. Ševardnadzė be ilgesnių diplomatinių įžangų pasakė, kad jis neprieštarauja, jog čečėnų delegacija parsivežtų laidoti buvusio Gruzijos prezidento Z. Gamsachurdijos palaikus. Taigi oficialioji valdžia šiuo atžvilgiu čečėnų misijai netrukdys. Nors E. Ševardnadzė eksprezidento atžvilgiu anksčiau rodė abejingumą, jo požiūriui į sudėtingą Čečėnijos klausimą pritarė ne visi Gruzijos piliečiai. Kadaise nepriklausoma Gruzija, vadovaujama prezidento Z. Gamsachurdijos ir parlamento, pripažino Čečėnijos valstybės nepriklausomybę.

To laikotarpio Gruzija nebuvo visiškai paklusni Centro vyriausybei; praktiškai apie nepaklusnumą Tbilisio vyriausybei pareiškė Adžarijos laikinosios tarybos pirmininkas Aslanas Abašidzė, apie išstojimą iš Gruzijos Respublikos sudėties pareiškė maištingoji Abchazija ir Pietų Osetijos Respublika (sostinė – Cchinvalis), Achalcicho ir Achalkalakio rajonuose remdamiesi Rusijos karinių bazių ginkluotosiomis pajėgomis sujudo nusiteikę atsiskirti armėnai, daugiausia gyvenantys Šiaurės Kaukazo respublikose, ir Mcchečio turkai, reikalavę repatrijuoti į Mcchetį. „Niekuo nepasitikėkite, labiau pasikliaukite patys savimi. Sergėkitės išdavystės ir saugokite Robinzoną. Jis vienintelė mūsų viltis šiame žygyje. Kai atskrisite į vietą, jums teks persėsti į sraigtasparnį. Atminkite, kad vietiniais pilotais pasitikėti negalima, kad važiuoti automobiliais – taip pat pavojinga, nes galima užeiti ant partizanų būrio pasalos. Šie būriai dažnai nežinia kam paklūsta, jie neturi aiškios politinės platformos, bet yra gerai ginkluoti ir labai karingi – juos už pinigus gali pasamdyti mūsų priešai. Taigi būkite dėmesingi ir itin atsargūs. Ir tepadeda jums Dievas.“ Išlydimi mūsų šeimininkų tokių gerų žodžių mes išskridome Juodosios jūros link, į prieškalnės miestą Zugdidį.

(bus daugiau)

© 2008 „XXI amžius“