| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Tarsi būtume netikri lietuviai Gintaras VISOCKAS
Monsinjoras Alfonsas Svarinskas turi neginčijamą oratoriaus talentą. Kad ir kiek jo pasakojimų klausytum niekad neatsibos. Visi susitikimai su juo išskirtiniai. Tik atidžiai klausyk, tik spėk užsirašyti, pasižymėti. Kiekvieną sykį būtinai ką nors naujo, įdomaus, negirdėto sužinosi. Šis pokalbis apie paskutinįjį, trečiąjį, prieš 25-erius metus įvykusį jo areštą (1983 m. sausio 26 d.) bei jo pasekmes. Monsinjorui A. Svarinskui visos skirtos bausmės (10 metų laivės atėmimo) tąsyk neteko kalėti. Dėl jo išlaisvinimo iš sovietinio lagerio rūpinosi net tuometinis JAV prezidentas Ronaldas Reiganas. Iš Uralo kalnų anksčiau laiko paleistas (1989 m. birželį) po trumpo lankymosi tėvynėje mons. A. Svarinskas KGB nurodymu buvo priverstas palikti tėvynę. Atvykęs į Vokietiją nesėdėjo sudėjęs rankų. Atsidūręs Laisvajame pasaulyje, jis pasinaudojo galimybe važinėti po visą pasaulį ir taip aplankė lietuvių kolonijas, įsikūrusias Ispanijoje, Australijoje, Švedijoje, Olandijoje, Amerikoje, Belgijoje, Prancūzijoje. O čia ir Lietuva atgavo nepriklausomybę... Tie patys, kurie ir Leniną įgaliojo Tačiau pirmiausiai išaušo niūri 1983-ųjų sausio 26-oji. Tą dieną monsinjoras A. Svarinskas buvo areštuotas. Areštuotas kagėbistiškai, klastingai iškvietus į Raseinių autoinspekciją. Nuteisė jį kalėti už tai, kad priklausė Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų komitetui, atvirai, viešai kritikavusiam Sovietų Sąjungos vadovybę religijos varžymo srityje. Kartu su keliais drąsesniais kolegomis monsinjoras A. Svarinskas nesislapstydamas smerkė tuometinę Kremliaus politiką, nes ši varžė tikinčiųjų teises ir laisves, draudė lietuviams turėti įsitikinimus, persekiojo už menkiausią kritiką. Ypač Maskvai buvo pavojingos ir nepriimtinos kalbos apie būtinybę Lietuvai išsivaduoti iš SSRS priespaudos. Taigi 1983 metų gegužę tuometinis Lietuvos SSR Aukščiausiasis Teismas jį nubaudė už antitarybinę agitaciją, paskirdamas 10-ies metų laisvės atėmimo bausmę. Mons. A. Svarinskas prisimena, kaip kažkas iš teisėjų ar prokurorų jo paklausė, kas jam suteikė teisę kalbėti visų katalikų vardu. Monsinjoras atkirto: Tie patys, kurie ir Leniną įgaliojo, ne kas kitas. Monsinjoras prisimena net jį teisusio prokuroro pavardę Bakučionis, kilęs kažkur iš Ukmergės krašto. Pasak monsinjoro, šis prokuroras buvo įgijęs didelį KGB pasitikėjimą, mat jam, regis, vieninteliam iš to meto prokurorų sovietiniai saugumiečiai leisdavo nusileisti į KGB rūmų požemius. Tais laikais toli gražu ne visi prokurorai turėjo tokią privilegiją savo akimis išvysti, kokiose sąlygose laikomos KGB aukos. Nuskriaustoji žemė Bausmę atlikti monsinjorą išsiuntė į vidurinįjį Uralą. Apie tą kraštą mons. A. Svarinskas atsiliepia ne itin palankiai kaip apie prakeiktąją žemę, kur viskas nuskriausta. Net gamta, ir ta nuskriausta. Žiemos ilgos, šaltos. Kartais žiemą temperatūra nukrisdavo net 40 laipsnių žemiau nulio. Vasaros beveik nėra trumputė, drėgna, vėjuota. O ir lagerio prižiūrėtojai tuomet buvo itin bjaurūs, tarsi sužvėrėję. Lygindamasis pirmuosius du įkalinimus su šiuo, paskutiniuoju, monsinjoras A. Svarinskas pastebėjo, kad pokariniai lagerių prižiūrėtojai politiniams kaliniams buvo kur kas humaniškesni. Devintajame dešimtmetyje prižiūrėtojai bausdavo net už menkiausią smulkmeną. Nespėdavo kalinys atsistoti, kai į kamerą įžengdavo prižiūrėtojas ir jau 15 parų karcerio kaliniui garantuota. O karceryje šalčiau nei lagerio barakuose. Be to, atimdavo viršutinius drabužius. Taigi dėl šalčio naktį sunkiai pavykdavo pailsėti. Vos tik užmigdavo, čia pat išbudindavo šaltis. Atsikėlęs pasimankštindavo, šiek tiek sušildavo, bet neilgam. Ir vėl tekdavo keltis, mankštintis. Ir taip kiaurą naktį. Nespėjai darbe įvykdyti dienos normos, sumažins ir taip menkutį maisto davinį. Duona tuomet būdavo specialiai sudrėkinama kad daugiau svertų. Tik iš pirmo žvilgsnio atrodydavo, kad jos ne tiek jau mažai. O iš tiesų buvo daugiau vandens, nei duonos. Tereikėdavo suspausti delne, ir paros norma pavirsdavo į mažytį gumulėlį. Prieš Velykas ar Kalėdas monsinjorą A. Svarinską tyčia sodindavo į karcerį. Tuo tarpu po karo lageriuose, kuriuose monsinjorui teko vargti, jie labai retai susilaukdavo 15 parų karcerio. Didžiausia bausmė 3 ar 5 paros. Pasiūlė bent vieną recidyvistą užmušti Monsinjorui už savo lietuvišką veiklą kalėti teko trejetą sykių. Lygindamas tuos tris laikotarpius, monsinjoras pastebėjo, jog lietuviai pirmieji iš politinių kalinių susiorganizavo į politinį vienetą vieningą kumštį. Tai įvyko, atrodo, 1948-aisiais. Tai reiškė, kad jei kas nors lietuvį nuskriausdavo, jo ginti skubėdavo visi kiti lietuviai. Saviškio nepalikdavo likimo valiai gindavo, užstodavo. Taigi lietuviai pirmieji iš politinių kalinių sugebėjo duoti rimtą atkirtį kriminaliniams nusikaltėliams, kalėjusiems tuose pačiuose lageriuose. O vagys recidyvistai, bausmę atliekantys drauge su politiniais, elgdavosi bjauriai, įžūliai. Pirmai progai pasitaikius bandydavo atimti geresnį drabužį ar per šventes iš namų atkeliavusį siuntinį. To meto lagerio vadovybė tarsi ir patarė, kaip sutramdyti vagis ir banditus. Bet tie metodai politiniams kaliniams buvo nepriimtini mat buvo pasiūlyta bent vieną vagišių užmušti. Esą tik tokiu būdu galima sudrausminti recidyvistus. Beje, muštynės tarp politinių ir recidyvistų buvo neišvengiamos, ir jų metu, kaip prisimena monsinjoras, gyvybės neteko net aštuoni kriminalinio pasaulio atstovai. Būtent tada recidyvistai suprato, kad su lietuviais juokauti daugiau nebegalima ir nuo jų atstojo visiems laikams. O Stalinui mirus politinių kalinių ir recidyvistų į tą patį lagerį nebesodindavo. Trečią kartą inteligentų beveik nepasitaikydavo Prisimindamas anuos niūrius laikus, mons. A. Svarinskas pastebėjo, jog pirmąjį kartą, kai jis kalėjo, lageryje buvo susirinkusi rinktinė publika. Žymūs inteligentai, intelektualai, visuomenės veikėjai mokslininkai, rašytojai, generolai, kunigai. Antrą sykį lageriuose inteligentų jau buvo žymiai mažiau. Pasak mons. A. Svarinsko, publika buvo aiškiai prastesnė. Trečią kartą inteligentų, su kuriais būtų galima bendrauti kaip lygus su lygiu, buvo dar mažiau. Po 1983-iųjų lageriuose apskritai buvo labai mažai kalinių, o inteligentų vos vienas kitas. Sakykim, iš 100 lageryje vargusių kalinių trečiąjį sykį mons. A. Svarinskas bendravo tik su devyniolika. Mat tarp kartu kalėjusių tada buvo itin daug KGB užverbuotų stukačių bei itin stiprios arbatos, čefyru vadinamos, mėgėjų. Lagerio vadovybė arbatos į valias duodavo tik tiems kaliniams, kurie jai teikdavo šiokias tokias paslaugas šniukštinėdavo, skųsdavo. Apie ką su tokiais čefyro mėgėjais šnekėsi? retoriškai klausė mons. A. Svarinskas. Tokius ignoruodavome, tarsi jų visai nebūtų buvę. Generolo Belovo žygdarbis Kad laikui bėgant tvarka lageriuose kaskart gerėjo, politiniai kaliniai dėkingi ne lagerio vadovybei ar Kremliaus valdžiai, mažumėlę atleidusiai vadeles, o, sakykim, rusų generolui Belovui. Lageryje šis tankistas atsidūrė tik todėl, kad karo metais buvo pakliuvęs vokiečiams į nelaisvę. Taigi jis buvo apšauktas tėvynės išdaviku ir nubaustas lageriu. Būtent jis lageryje suorganizavo kalinių sukilimą. Iš pradžių Belovo vadovaujami kaliniai lagerio vadovybei pateikė reikalavimus atskirti nuo kriminalinių, sumažinti darbo normas, padidinti maisto davinį... Kai į šiuos reikalavimus nebuvo atsižvelgta, Belovas prižiūrėtojams užkūrė tikrą pirtį. Rusų generolas sugebėjo nuginkluoti lagerio apsaugą, su išsilaisvinusiais likimo broliais nusigauti iki kito lagerio ir net ten nuginkluoti apsaugą. Išsivadavę kaliniai pietų pusėn nužygiavo gal 100 kilometrų, kur juos pasitiko specialiai parašiutais nuleisti desantininkai. Nė vieno maištautojo nepaliko gyvo visus sušaudė. Tačiau netrukus po to iš Maskvos atėjo nurodymas kai kuriuos kalinių reikalavimus patenkinti. Dėkingas Oregono juodaodžiams Ypač įsimintinos paskutinės dienos, praleistos lageriuose. 1983-aisiais monsinjorui buvo skirta dešimties metų laisvės atėmimo bausmė. Tačiau šįkart lageriuose jis kalėjo tik šešerius su puse metų. Tarptautinių organizacijų, tokių kaip Amnesty International 48-oji grupė bei tuometinio JAV vadovo Ronaldo Reigano dėka monsinjoras į laisvę išleistas anksčiau laiko. Iš visų pusių spaudžiamam tuometiniam SSRS prezidentui Michailui Gorbačiovui neliko nieko kita, kaip paleisti į laisvę aršų Sovietų Sąjungos kritiką. Mons. A. Svarinskas yra dėkingas Oregono miesto, įsikūrusio netoli Kanados JAV sienos ir Ramiojo vandenyno, vardą. Mat būtent šio miesto gyventojai surinko šimtus tūkstančių parašų po peticija, reikalaujančia iš sovietų lagerio išvaduoti sąžinės kalinį A. Svarinską. Vienas itin stambus parašų rinkimo punktas buvo įrengtas didelėje muzikos prekių parduotuvėje, priklausiusioje Oregono juodaodžiams. Likimas mons. A. Svarinskui buvo maloningas jis ne tik aplankė Oregoną, bet ir susitiko su juodaodžiais, kurie reikalavo jį išvaduoti iš sovietinio lagerio kančių. Susitikimo būta itin nuoširdaus ir šilto. Juodaodžiai labai džiaugėsi, kad pasisekė išvysti drąsuolį, kuris nepabijojo mesti iššūkio tuometinei blogio imperijai. Bet 9-ojo dešimtmečio pabaigoje mons. A. Svarinskas dar nežinojo, jog dėl jo paleidimo vyksta derybos pačiu aukščiausiu lygiu derasi R. Reiganas ir M. Gorbačiovas. Jis tik nujautė, kad gali būti paleistas anksčiau laiko, nes iki lagerio buvo atėję gandai apie artėjančias permainas. Kaip kūrė dokumentinį filmą Kas jūs, kunige A. Svarinskai? Ir štai vieną pavakarę pas mons. A. Svarinską, tuo metu dirbusį lagerio virtuvėje, atėjo aukšto rango prižiūrėtojas ir liepė eiti kartu. Nei kur, nei kodėl veda nepaaiškino. Iš pradžių A. Svarinskas pareiškė niekur neisiąs, nes negalįs be priežiūros palikti krosnies. Jei kils gaisras, atsakyti teks man, jūs man vėl prikergsite keletą metų, teigė atėjusiam išsivesti karininkui. Tada karininkas asmeniškai įpareigojo kitą kalinį prižiūrėti krosnį. Monsinjoras buvo nuvestas į lagerio vadovybės būstinę, kur išvydo daug aukšto rango kariškių tiek iš lagerio apsaugos, tiek iš KGB. Būtent tada ir buvo sukurtas tas liūdnai pagarsėjęs, visoje SSRS teritorijoje parodytas filmas Kas jūs, kunige Alfonsai Svarinskai? Monsinjorą kamantinėjo ir filmavo gal apie tris valandas. Monsinjoras nieko neslėpė, nieko nenutylėjo. Kalbėjo drąsiai, atvirai, kaip ligi tol būdavo įpratęs. Tiesa, prieš tai jam buvo leista pasiklausyti įrašų, ką apie jį neva pasakoja Viduklės gyventojai. Žinoma, tuo dokumentiniu filmu prieš paleidžiant į laisvę norėta A. Svarinską sumenkinti ir paniekinti. Tačiau juk tiesa anksčiau ar vėliau vis tiek triumfuoja. Beje, to filmo režisierius buvo Ferdinandas Kauzonas, nepriklausomybės laikais padarytas premjero A. Brazausko patarėju. Vidukliškiai neužmiršo kalinamo monsinjoro Jau laisvėje būdamas monsinjoras sužinojo, kad į kino teatrus to filmo pažiūrėti eidavę žmonės specialiai pažiūrėti nufilmuoto kovotojo už tikinčiųjų teises ir plodavo, todėl KGB graužėsi, kad tuo filmu sukėlė priešingą efektą. Galima įtarti, kad režisierius ir jam talkinę kagėbistai vidukliškių pasakojimus sugalvojo tam, kad palaužtų jų didžiulį ryžtą ginti kalinamą savo parapijos kunigą. Juk po kun. A. Svarinsko suėmimo vykdavo neįsivaizduojami įvykiai: kiekvieno mėnesio 26-ąją dieną, monsinjoro suėmimo dieną, į Viduklės bažnyčią rinkdavosi parapijiečiai, taip pat tikintieji iš Kauno, Vilniaus, Tauragės, Šiaulių, būdavo aukojamos šv. Mišios už kalinamą kunigą (dalyvaudavo 2-6 kunigai), sakomi net dveji pamokslai, einamos Stacijos, po to visi dalyviai rinkdavosi į vidukliškių Algirdo ir Virginijos Sopranų šeimą, kur būdavo kalbamasi apie tėvynės ir tikinčiųjų padėtį, o svetingi Sopranai vaišindavo susirinkusiuosius. KGB agentai užrašinėdavo atvažiavusiųjų automobilių numerius, kartais pradurdavo padangas, kai kuriuos persekiodavo (pavyzdžiui, Rokiškio ligoninės vyresn. gydytojas buvo pažemintas pareigose). Toks kalinamo kunigo pagerbimas tęsėsi visą mons. A. Svarinsko įkalinimo laiką 63 mėnesius. Išleistas į laisvę monsinjoras šv. Mišias 1989 m. birželio 26-ąją aukojo jau pats, dėkodamas už laisvę ir atbundančią tėvynę. Paskutiniąsias padėkos šv. Mišias 1989 m. lapkričio mėn. 26-ąją aukojo kun. Sigitas Tamkevičius, po to padėkos akcijos buvo baigtos. Visi šie vidukliškių pasiryžimai taip pat prisidėjo prie mons. A. Svarinsko priešlaikinio išlaisvinimo iš lagerio. Alfons, ty svoboden Kai kuriuos epizodus mons. A. Svarinskas prisimena labai tiksliai, tarsi tai būtų įvykę tik vakar. Jis įsitikinęs, jog tie momentai labai svarbūs, perteikia to meto nuotaikas ir jausmus. Jis ir šiandien prisimena, kaip lagerio viršininkas sakė, kad jo byla svarstoma kažkur ten, labai aukštai, kad jį greičiausiai paleis. Iš pradžių tas reikalas buvo labai skubinamas atrodo, buvo bandoma kalinį apkeisti į kokį nors šnipą. Tačiau tokio kandidato, matyt, neradus, paleidimo iš lagerio veiksmai sulėtėjo. Bet štai vieną dieną pas A. Svarinską atėjo tas pats lagerio viršininkas ir ištarė ilgai lauktus žodžius: Alfons, ty svoboden. Ką tuo metu jautė mons. A. Svarinskas? Juk tos kančios, patirtos sėdint karceriuose, šąlant gamybos cechuose, kasant griovus ar valant išvietes niekur nedingo. Pasak mons. A. Svarinsko, lageryje nebuvusiam žmogui labai sunku suprasti tuos, kuriems buvo atseikėta kalėti dešimt ir daugiau metų. Jei ir būdavo lageriuose kiek linksmesnių akimirkų, tai jos būdavo itin trumpos. Jas nustelbdavo monotonija, nuovargis, išsekimas, prižiūrėtojų patyčios, namų ilgesys. Ir visa tai tęsėsi ne dieną ir ne savaitę, o metų metais. O tos išsivadavimo dienos prabėgo tarsi sapnas, tarsi kelios akimirkos. Po lemtingų žodžių monsinjoras susėdo su lagerio viršininku KGB pulkininku prie stalo kaip lygiaverčiai pašnekovai. Pavalgydino ne ką geriau. Teko už per šešerius su puse metų 150 užsidirbtų rublių pačiam nusipirkti papildomo maisto. Tačiau jau atnešė peilį su šakute. Iki traukinio išvykimo apnakvindino lagerio svečių kambaryje, davė patalynę. Tiesa, prieš išvykstant ir vėl norėjo apgauti liepė pasirašyti dokumentą, esą jis daugiau niekada nevers sovietų valdžios ir neburnos ant Kremliaus. A. Svarinskas atsisakė. Jis iš karto sumetė, kad tokį jo pasižadėjimą sovietai panaudos propagandai esą monsinjoras pažadėjo daugiau niekad nešmeižti pažangiausios pasaulyje valdžios. Monsinjoras pareiškė, kad jis jokių dokumentų nepasirašysiąs: Suėmėt be popierių, tai ir paleiskite be popierių. Liausiuosi kritikuoti tik tada, kai patys nustosite krėsti kiaulystes. Šuniška tarnyba ir lieka šuniška Į Maskvą traukiniu išvažiavo purvinu bušlatu. Lagerio vadovybė nesumetė, jog reikėtų tą purviną drabužį pakeisti bent kiek tvarkingesniu. O A. Svarinskas specialiai nereikalavo naujo drabužio senąjį norėjo parsivežti namo kaip prisiminimą. Ir parsivežė. Dabar tas drabužis eksponuojamas viename muziejuje. Maskvoje buvo apgyvendintas viešbutyje Rossija. KGB palydovai nesitraukė nuo jo nė per žingsnį. Vaizdžiai tariant, su juo net į tualetą būdavo pasišovę nueiti. O štai į Vokietijos ambasadą Maskvoje A. Svarinskas įžengė vienas, be savo palydovų. Vokiečiai pažadėjo išduoti vizą iš karto, vos tik jis paprašys. Su Vokietijos ambasados darbuotojais jis kalbėjosi apie tris valandas. Vienas pokalbis vyko specialiai įrengtame kambaryje, kuriame buvo galima šnekučiuotis atvirai jis buvo visiškai apsaugotas nuo galimybės pasiklausyti. Vokiečiai tvirtino, jog čia KGB nieko negirdi, todėl A. Svarinskas galįs būti visiškai atviras. Kai A. Svarinskas pareiškė, jog jam galbūt jau reikėtų eiti, nes jo ten laukia nesulaukia kagėbistai, ambasados darbuotojai pareiškė: Šuniška tarnyba ir lieka šuniška, tegul palaukia, nieko jiems neatsitiks. Grįžęs į tėvynę kurį laiką gyveno Lietuvoje tėviškėje ir kitur. Bet visur jį nuolat lydėjo keli KGB darbuotojų automobiliai. Po kurio laiko mons. A. Svarinskas per Maskvą išvyko į Vokietiją, kur apsistojo nedideliame miestelyje, įsikūrusiame vaizdinguose Alpių kalnuose ten, kur gyveno, dirbo ir mirė garsusis gydytojas Knaipas. Kai buvusį kalinį pirmąkart pavaišino keptu viščiuku, jis, net ir lageriuose neprarasdavęs jumoro jausmo (dėl ko siutindavo savo priešus - kagėbistus) vėl pajuokavo: Už kokius griekus mane baudžiate lageryje toks davinys mums tekdavo visai brigadai. Netrukus vyskupas A. Deksnys pasikvietė pas save. O iš ten monsinjoras keliavo po pasaulį, susitikdamas su svetur gyvenančiais lietuviais bei pasakodamas jiems apie gyvenimą Blogio imperijoje ir ypač apie jos lagerius. Tikros laisvės nėra, egzistuoja tik paliaubos Beje, į Vilnių sugrįžusio mons. A. Svarinsko stotyje niekas nepasitiko su gėlėmis. Ir nežinojo, kad grįžta, o kas žinojo, tai bijojo susitikti, pasisveikinti, pareikšti pagarbą kad paskui neturėtų nemalonumų. Mat Lietuva tuomet dar nebuvo atgavusi laisvės. O ir dabar, mons. A. Svarinsko įsitikinimu, Lietuva dar nėra laisva. Mes tik iš dalies laisvi. Iki pilnos, galutinės laisvės dar toli... Kova už tikrą nepriklausomybę dabar iškilo į viešumą. Kadaise buvo partizanų, paskui pogrindininkų, rezistentų kova... Tai, kas vyksta šiandien, tėra tik paliaubos tarp tų, kurie nori tikros laisvės, ir tų, kurie Lietuvą nori ir toliau išlaikyti pavergtą. Deja, svarstyklės krypsta nepriklausomybininkams nepalankia kryptimi. Mes išvargome, išsekome, netekome daug drąsių, principingų žmonių. Mus nugalėjo. Nugalėjo ne sovietai, o laikas. Beveik dvi kartos gyveno okupacijos, aneksijos sąlygomis, o tai reiškia, kad trečioji karta jau gali nebenorėti tikros laisvės, nebesuvokti, kas iš tiesų yra nepriklausomybė, kalbėjo mons. A. Svarinskas. Tarsi būtume ne lietuviai Tokių pavyzdžių, kai dabartiniai lietuviai elgiasi taip, tarsi būtų ne lietuviai, mons. A. Svarinskas turi užtektinai. Šiandien jis visomis išgalėmis stengiasi deramai įamžinti žuvusių partizanų atminimą. Tiek Ukmergės, tiek Tauragės apskrityse bei Kryžkalnyje. Nenorėdamas pasakoti visų smulkmenų, monsinjoras pabrėžė, kad beveik niekas iš dabartinės Lietuvos valdžios nuoširdžiai, aktyviai jam nepadeda. Jei ir netrukdo, nedraudžia, bet ir lėšų neduoda. Arba subtiliai trukdo: parengia būtent tokį memorialo projektą, kuris visai neatspindi partizaninės kovos didingumo. Tiksliau tariant, ne pagerbia, o sumenkina. Štai kad ir ginčai, būti ar nebūti Partizanų gatvei Tauragės centre. Valdžia lyg ir sutinka vieną gatvę pavadinti Miško brolių vardu, bet tik miesto pakraštyje. Tokiais atvejais monsinjoras laikosi principo: geriau jokio pagerbimo, nei prastas. Kai kurių valdžios atstovų atviras bei paslėptas priešiškumas su okupacine valdžia kovojusiems didvyriams ir rodo, kad esame labai pavargę, nebesuvokiantys tikrųjų vertybių, liūdnai kalbėjo mons. A. Svarinskas.
© 2008 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |