Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Išmaldos slėpinys yra meilė

Paskelbtas popiežiaus Benedikto XVI laiškas Gavėniai

Mindaugas BUIKA

Kardinolas Džastinas Rigalis, kuris JAV organizuoja aukų rinkimą pokomunistinių šalių Bažnyčiai

1958 metų nuotraukoje tėvas Verenfrydas van Štraatenas prašo aukos iš tuometinio Vakarų Vokietijos kanclerio Konrado Adenauerio. Tą dieną Vyriausybės vadovas neaukojo, tačiau nuotrauką išspausdinus šalies laikraščiuose ir kunigui kanclerio paklausus, ką atsakyti nekantraujantiems žurnalistams apie aukos dydį, K. Adenaueris jam atsiuntė 3000 markių čekį

Rinkliava pokomunistinių šalių Bažnyčiai

Pelenų trečiadienį prasidėjęs Gavėnios liturginis laikotarpis yra skirtas tikinčiųjų dvasiniam susikaupimui, atgailai ir geriems darbams artimo labui. Būtent dėl pastarojo tikslo šiuo metu Bažnyčioje organizuojamos socialinės paramos akcijos, jos nariai skatinami būti dosnesni vargstantiems broliams ir sesėms, padėti atkurti bažnytines struktūras tose vietose, kur jos dėl įvairių priežasčių išgyvena didelius sunkumus. Štai Jungtinių Valstijų katalikai kaip tik per Gavėnią įgyja progą dalyvauti Bažnyčios atsikūrime tose šalyse, kuriose dešimtmečiais valdęs ateistinis komunistų režimas stengėsi visiškai sunaikinti tikėjimą.

Aukos Vidurio ir Rytų Europos Bažnyčiai amerikiečių parapijose rinktos vasario 6 dieną (Pelenų trečiadienį) ir bus renkamos Pirmąjį Gavėnios sekmadienį, vasario 10-ąją. Šiemetinės aukos renkamos su šūkiu „Meilė yra vienintelė šviesa“, paimtu iš popiežiaus Benedikto XVI pirmosios enciklikos „Deus caritas est“. Šios aukos JAV pradėtos rinkti netrukus po komunizmo žlugimo – postkomunistinėje Rusijoje ir Rytų Europoje katalikai jau yra gavę paramos už daugiau kaip 100 milijonų dolerių. Iš šių pinigų buvo finansuojami daugiau kaip 3,5 tūkstančio bažnyčių atsikūrimo projektai 25 šalyse, taip pat ir Lietuvoje.

JAV vyskupų konferencijos pareiškime teigiama, kad savo aukomis amerikiečiai katalikai padės statyti maldos namus tolimiausiose Rusijos vietovėse, pavyzdžiui, Magadane. Čia buvusiuose stalinistiniuose lageriuose kaliniai melsdavosi paslapčia ir rožinio vėrinį darydavo iš sudžiūvusių duonos gabalėlių. Iš surinktų aukų bus remiamos ir kunigų seminarijos, katalikų socialinės tarnybos, jaunimo sielovada, bus stiprinami pastoraciniai centrai, renovuojamos neseniai atgautos šventovės, skleidžiamas Evangelijos mokymas per kuriamą katalikų žiniasklaidą.

„Po patirtų sunkių komunistinių represijų to regiono vyskupams iškilę sudėtingi uždaviniai atkurti bažnytines struktūras ir, kas dar svarbiau, atstatyti dvasinius centrus savo bendruomenėse, – sako Filadelfijos arkivyskupas kardinolas Džastinas Rigalis, kuris vadovauja JAV episkopato Paramos Bažnyčiai Vidurio ir Rytų Europoje pakomitečiui. – Dabar labiau nei bet kada bažnytiniai katalikų poreikiai Vidurio ir Rytų Europoje skatina dosniai į juos atsiliepti“.

Daugiau džiaugsmo teikia davimas nei gavimas

Kaip tik socialinį aspektą – paramą vargšams su didesnės Dievo garbės intencija – iškelia popiežius Benediktas XVI laiške, skirtame 2008 metų Gavėniai, kurio pagrindas – mintis iš apaštalo šv. Pauliaus antrojo laiško Korintiečiams: „Kristus dėl jūsų tapo vargdieniu“. Šventasis Tėvas pažymi, jog Gavėnia „skatina iš naujo atrasti Dievo gailestingumą, kad savo ruožtu patys taptume gailestingesni savo broliams ir sesėms“. Priminęs šiuo laikotarpiu Bažnyčios siūlomas priemones dvasiniam atsinaujinimui – maldą, pasninką ir išmaldą – laiške jis susitelkia į apmąstymą išmaldos, kaip konkrečios pagalbos stokojantiems, ir savęs suvaldymo, kas įgalina išsilaisvinti nuo perdėto prisirišimo prie žemiškųjų gėrybių.

„Apie tai, kokia didelė medžiaginių turtų traukos jėga ir koks ryžtingas turi būti mūsų apsisprendimas nepaversti šių turtų stabais, Jėzus teigia: „Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“, – pastebi Popiežius. – Išmalda padeda įveikti tą nepaliaujamą pagundą, mokydama mus atsiliepti į artimo poreikius ir dalytis su kitais tuo, ką Dievo gerumo dėka turime“. Kaip tik toks tikslas rinkliavų, kurios buvo skelbiamos pirmosiose krikščionių bendruomenėse ir kurias vargšų labui Bažnyčia ir dabar organizuoja įvairiose pasaulio dalyse.

Su nesavanaudiška auka ir dalijimusi yra susijęs Šventojo Rašto mokymas, kad mes nesame įgytų žemiškųjų gėrybių savininkai, o tik prižiūrėtojai. Tomis gėrybėmis naudojasi Viešpats, „kviesdamas kiekvieną mūsų tapti Jo apvaizdos patarnautoju savo artimo atžvilgiu“. Šventasis Tėvas ragina, kad ši patarnavimo ir dalijimosi nuostata įsivyrautų tose šalyse, kuriose gyventojų daugumą sudaro krikščionys. „Nes jų atsakomybė už daugelį tų, kurie patiria skurdą ir yra apleisti, – dar didesnė. Ateiti jiems į pagalbą pirmiausiai reikalauja teisingumas, o tik paskui gailestingumas“, – rašo Benediktas XVI.

Jis paaiškina, jog kitas svarbus išmaldos bruožas yra slaptumas, kadangi „viską reikia daryti Dievo, o ne savo garbei“. Vadinasi, remiant vargšus, subsidijuojant labdaros projektus, reikia vengti savireklamos, nelaukti aplodismentų, nes tokiu atveju susidaro įspūdis, kad labiau rūpinamės asmenine nauda ir trokštame garbės, o ne darbuojamės dėl Dievo garbės ir kenčiančių brolių ir sesių gerovės. „Šiuolaikinėje vizualinės raiškos visuomenėje (reikia tik prisiminti TV šou laidas, kuriose labdaringų akcijų metu aiškiai juntamas verslo siekis reklamuotis) reikia būti ypač budriems, kadangi ta pagunda yra didelė, – pabrėžia Popiežius. – Evangelinė išmalda nėra paprasta filantropija; tai veikiau, konkreti išraiška gailestingosios meilės, teologinės vertybės, reikalaujančios vidujai atsigręžti į Dievo ir brolių bei sesių meilę, sekti Jėzų Kristų, kuris mirdamas ant kryžiaus už mus iki galo atsidavė“.

Pagaliau Šventasis Tėvas kviečia į išmaldos davimą žvelgti su didesniu vidiniu jautrumu, kad galėtume pajusti Evangelijos mokymo tiesą, „jog daugiau džiaugsmo teikia davimas, negu gavimas“. Krikščionys tikintieji suvokia, kad jie yra sukurti ne dėl savęs, bet dėl Dievo ir brolių bei sesių, todėl dalindamiesi turimomis gėrybėmis su savo stokojančiais artimaisiais pajuntame tikrą palaiminimą „vidinio pasitenkinimo ir džiaugsmo pavidalu. Dangaus Tėvas atlygina už mūsų išmaldas savo džiaugsmu“.

Karitatyvinėms organizacijoms reikia „skaidrumo“

Baigdamas savo kreipimąsi 2008 metų Gavėniai popiežius Benediktas XVI vėl grįžta prie jo temos aptarimo, primindamas šv. Pauliaus pastabą, jog „Jėzus tapo vargdieniu, kad praturtintų mus savo neturtu“. Taigi, Gavėnia, kviesdama aukoti, būti dosniais Bažnyčios organizuojamose rinkliavose ir socialinės rūpybos akcijose, kartu ragina imti pavyzdį iš Išganytojo, kuris dėl mūsų išgelbėjimo paaukojo visą save. „Sekdami Juo, įgyjame gebėjimą ir atvirumą duoti ne tik truputį to, ką turime, bet save pačius, – pabrėžia Šventasis Tėvas. – Gavėnios išmaldos praktika turi būti priemonė, leidžianti pagilinti mūsų krikščioniškąjį pašaukimą. Krikščionis, nesuinteresuotai aukodamas save patį, liudija, jog ne medžiaginis turtas diktuoja būties dėsnius, bet meilė.“ Kaip tik meilė suteikia išmaldai tikrąją vertę, paskatindama įvairias aukų davimo bei gerų darbų formas, priklausomai nuo kiekvieno galimybių ir sąlygų.

Pristatydamas popiežiaus Benedikto XVI laišką Gavėniai sausio 29 dieną Vatikane surengtoje spaudos konferencijoje Popiežiškosios „Cor Unum“ („Viena širdis“) tarybos, kuri koordinuoja katalikiškų paramos organizacijų veiklą visame pasaulyje, pirmininkas kardinolas Paulius Kordesas atkreipė dėmesį į tą Šventojo Tėvo mintį, kuria jis nurodo į evangelinį epizodą, pasakojantį, kaip neturtinga našlė aukai atiduoda menkavertę monetą, kurią vieną ir teturi. „Jos smulki ir nereikšminga moneta tampa iškalbingu simboliu: ta našlė duoda Dievui (auka skirta šventyklos iždui) ne iš savo pertekliaus, ne tiek, ką ji turi, bet kas ji yra – visą save“, – daro išvadą Popiežius.

Taigi, šis kontekstas patvirtina, kad „mūsų dovanų vertė matuojama ne skaičiais, kurie iškalti aukojamose monetose“, – aiškino kardinolas P. Kordesas. Aukos vertę Dievui lemia ne piniginė, iš kurios duodama parama, bet pati aukotojo ranka, kuri tai atlieka, tai yra „tos mintys ir intencijos“, kurios paskatino asmenį pasidalyti gėrybėmis. Vatikano dikasterijos vadovas taip pat paragino aukotojus nuolat domėtis, kaip jų paaukotos lėšos naudojamos tiems karitatyviniams projektams, kuriems yra skirtos. Čia reikia didesnio skaidrumo, kadangi būna atvejų, kada vadinamosios pelno nesiekiančios labdaros organizacijos net iki 50 proc. joms suaukotų lėšų skiria savęs pačių išlaikymui, kas yra visiškai nepateisinama.

Administracinėms išlaidoms skiriamų pajamų dydis labai akivaizdžiai byloja apie labdaros organizacijų efektyvumą ir jose dirbančių žmonių intencijas, aiškino kardinolas P. Kordesas. Jis sakė, jog bažnytinių paramos struktūrų nedideli vidaus kaštai galėtų būti pavyzdžiu. Štai 2006 metais Italijos „Caritas“ darbuotojų atlyginimams skyrė 9 proc. gautų aukų, Maltos ordino pagalbos tarnyba – 7 proc., „Kirche in Not“ organizacija – 6 proc. Pačios Popiežiškosios „Cor Unum“ tarybos administruojami fondai „Populorum Progressio“ bei Jono Pauliaus II fondas Sahelio regiono šalims Afrikoje paremti tik 3 proc. gautų aukų skyrė vidinėms reikmėms. 1971 metais įkurta Popiežiškoji „Cor Unum“ taryba Popiežiaus nurodymu praėjusiais metais per savo struktūras paskirstė apie 2 mln. gautų aukų stichinių nelaimių ar katastrofų aukoms paremti.

„Didžiausias elgeta“ Bažnyčios istorijoje

Pristatant popiežiaus Benedikto XVI laišką Gavėniai taip pat dalyvavo žinomos tarptautinės bažnytinės paramos organizacijos „Kirche in Not“ („Bažnyčia skurde“), kurios centras Vokietijoje, pirmininkas Hansas Pėteris Riotkinas. Šią organizaciją prieš 60 metų, siekiant pagelbėti Antrojo pasaulinio karo aukoms Vakarų Europoje, įkūrė 2003-iais miręs olandas kunigas Verenfrydas van Štraatenas. Šis dvasininkas, priklausęs norbertinų vienuolijai, buvo pavadintas „didžiausiu elgeta Bažnyčios istorijoje“, tačiau jis sugebėjo pažadinti milijonų žmonių sąžinę, kurie, pokario metais patys nepasiturinčiai gyvendami, kiek išgalėdami stengėsi pagelbėti dar blogesnėje padėtyje atsidūrusiems.

Savo „Dvasinėse direktyvose“, kurias tėvas V. van Štraatenas parašė 2002 metais, tai yra beveik prieš savo mirtį, siūlė vietoj sąvokos „išmalda“ naudoti sąvoką „aukojimas“, kadangi dauguma geradarių yra paprasti žmonės, neturi daug nuosavybės kaip ta evangelinė našlė, kuri visiškai nesiafišuoja, bet atidavusi ką turi, tylomis kukliai pasitraukia į nuošalę. H. Riotlinas taip pat nurodė į „Dvasinėse direktyvose“ išreikštą pakartotinį priminimą, kad karitatyvinių organizacijų darbuotojai, kurie naudoja ir skirsto suaukotas gėrybes, „niekada neturi užmiršti, kad yra ne tik pinigų dalintojai, bet pirmiausia skleidėjai aukojančių geradarių meilės. Tai gerai atspindi Šventojo Tėvo dabartinio laiško Gavėnios proga dvasią. O patį laišką būtų galima pavadinti „Išmaldos slėpinys yra meilė“, sakė „Kirche in Not“ pirmininkas H. Riotlinas. Baigdamas savo pastabas, jis vėl priminė „didžiojo elgetos“ tėvo V. van Štraateno žodžius, kad „mūsų rodomas gailestingumas yra Visuotinės Bažnyčios susitikimo vieta, kurioje kiekvienos planetos tautos Dievo vaikai susiburia antgamtinei meilei ir tokiu būdu vienas kitą praturtina“.

„Kirche in Not“ organizacija, tiesiogiai pavaldi Šventajam Sostui, be centro Vokietijoje, turi savo skyrius 17 pasaulio šalių – Europoje, Šiaurės Pietų Amerikoje ir Australijoje. 2006 metais jos surinktų aukų suma siekė 81 mln. eurų. Iš šių pinigų buvo finansiškai remiami 5 tūkstančiai pastoracinių projektų 140 šalių, daugiausia Trečiajame pasaulyje ir Rytų Europoje.

© 2008 „XXI amžius“