Be apmirimo nėra tikro pasikeitimo
Šios antraštės prasmės smaigalys krypsta į Kristų, nes savo mokymą Jis tobuliausiu būdu suderino su savo gyvenimu, liudijančiu, kad tai, ką Jis yra kalbėjęs apie apmirusio kviečio grūdo atgimimą, labiausiai tinka Jam pačiam.
Būtent Jėzus su pasiaukojančios meilės klusnumu vykdydamas Tėvo planą, skirtą mūsų išganymui, vietoj Jam priderančių džiaugsmų, nepaisydamas gėdos, iškentėjo kryžių ir atsisėdo Dievo sosto dešinėje (Žyd 12, 2). Kokia neišmatuojama gelmė! Juk Kristui Jėzui (kaip viešpačių Viešpačiui) amžinai priklauso dieviškojo džiaugsmo šlovė, todėl negirdėta, neregėta ir žmogišku protu nesuvokiama, kodėl Dievas Sūnus išdrįso šitaip save dėl savo kūrinių apiplėšti.
Šioje Viešpaties Jėzaus kenozėje (visiško nusižeminimo reikalaujančiame savęs apnuoginime tarsi dieviškosios tapatybės atsisakyme) kiti du Švč. Trejybės Asmenys Tėvas ir Dvasia negalėjo neparagauti kančios bei mirties išgyvenimų. Įsidėmėtinas Bažnyčios katekizmo mokymas apie triasmenį Dievą bei Jo veikimą: Neatskiriami tuo, kas Jie yra, dieviškieji Asmenys yra neatskiriami ir tuo, ką Jie daro. Tačiau vieningoje dieviškoje veikloje kiekvienas apreiškia, kas Jam yra Trejybėje savita; ypač tai matyti dieviškuosiuose Įsikūnijusio Sūnaus ir dovanojamos Šventosios Dvasios siuntimuose.
Kardinolas Johnas Henris Newmanas apie Šventąją Dvasią įžvalgiai rašo: Dvasia atėjo specialiai šlovinti Kristaus (...). Ji atspindi pasaulio Išganytoją su visu Jo tobulumu, visomis funkcijomis, visais darbais (...) Ji prisideda prie vientiso žmogaus kūrimo tikėjime ir šventume, atmetant gudravimus ir bet kokią puikybę, kuri sukyla prieš Dievo pažinimą, ir paimant nelaisvėn kiekvieną protą, kad paklustų Kristui.
Šios Gavėnios metu tikintieji pirmiausia yra kviečiami ištirti savo sąžines ir atsakyti į šį ar panašų klausimą: Kas man dar trukdo labiau paklusti Dievo Sūnui, idant mane su Juo sietų nepaliaujamai auganti tikėjimo bei meilės vienybė?
Kelia susižavėjimą septynių Makabiejų sūnų motina, kai ji (prieš pat juos nukankinant, nes jie atsisakė pasielgti prieš Dievo Įstatymą valgyti žydams nepriimtiną maistą) karžygiškai drąsino juos amžinojo gyvenimo viltimi, nors pati nebuvo girdėjusi Gerosios Naujienos apie Jėzaus prisikėlimą. Ji sakė: Nežinau, kaip atėjote į gyvenimą mano įsčiose. Ne aš daviau jums gyvastį, ne aš suteikiau jums gyvybės alsavimą, ne aš daviau jūsų sąnariams išvaizdą. Kadangi pasaulio Kūrėjas suteikė kiekvienam išvaizdą ir nustatė visų daiktų pradžią, Jis savo gailestingumu duos jums vėl gyvastį ir gyvybės alsavimą, nes jūs dabar užmirštate save dėl Jo Įstatymo [...]. Maldauju tave, vaikeli, kad pažvelgtum į dangų bei žemę ir pasvarstytum apie visa, kas ten yra (žr. 2 Mak 7, 2223. 28).
Jei jau tokią nepalaužiamą dvasios tvirtybę turėjo ši motina, kuri mirties akivaizdoje ragino savo vaikus tikėjimo žvilgsniu žiūrėti į beribį Dievo gerumo atlygį visiems, kurie lieka iki galo ištikimi Jam, tai tuomet mums, krikščionims, dar labiau dera dažniau apsvarstyti, kaip Jėzus iškentė tokį nusidėjėlių priešgyniavimą, kad ne tik nesuglebtume dvasia, bet gautume dar daugiau šviesos iš aukštybių, idant pajėgtume suvokti savo didžią atsakomybę nedaryti jokių kompromisų besigrumiant su pažintų nuodėmių klasta (plg. Žyd 12, 3 4).
Kad per Gavėnią Jėzui mes leistume mus išvaduoti net nuo menkų prisirišimų prie savojo aš, kad patyrę Jo mums dovanojamo džiaugsmo laisvę labiau trokštume ir aplinkinius maloniai nustebinti Jo spindulių šiluma, natūraliai besiveržiančia per mūsų širdis bei darbus, manau, iš pradžių yra naudinga šįsyk apmąstyti šiuos žymaus rašytojo Franco Kafkos žodžius: Nereikia palikti kambario. Sėdėk prie stalo ir klausyk. Netgi nereikia klausyti, paprasčiausiai laukti. Nereikia ir laukti, tik išmok nurimti, nejudėti ir atsiskirti. Tada pasaulis nusimes šydą ir ekstazėje nuriedės tau po kojų.
Kun. Vytenis Vaškelis
© 2008 XXI amžius
|