| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Lietuva. Vasario 16-oji. 90-metis Algimantas ir Mindaugas Černiauskai
Tylos... Akimirką tylos padovanokit mano skaudžiai Žemei. Tylos... Akimirką tylos, kad takeliu iš praeities sugrįžtų bočių vėlės ir epą nesukurtą mums pasektų... Bet ką girdžiu trimitais gervės klykia, plienas žvanga, arklių žvengimas ir sužeistųjų aimanos. Ir dūmų debesys užstoja dangų, kad Dievas to, kas žemėj vyksta, nematytų... Pilėnai dega, Trakai, Merkinė, Vilnius, Pirčiupis, Klepočiai... Švedai, rusai, lenkai, vokiečiai per kiemus mūsų brenda krauju kovotojų aplietus. Ir ką jie pametė, ir ko jie ieško mano protėvių žemėj? Prof. K. Pakštas 1929 metais remdamasis istorine patirtimi rašė: ...dėl jokio uosto tiek nesivaržoma, kiek dėl Klaipėdos. Nė vienai tautai tiek nepavydima jokios sostinės, kiek Lietuvai Vilniaus. Nė viena tauta nėra tokioj disproporcijoj su savo priešais ir konkurentais, kaip yra Lietuva, trijų didelių tautų apsupta ir herojiškai sauganti, dažnai savo krauju ginanti pietinį Baltijos tautų flangą. <..> Kai Šveicariją charakterizuojame aukštais kalnais, Suomiją ežerais, tai Lietuvą reikėtų pavadinti kraštu, kuriame labai pavojinga gyventi mažai tautai... Pasaulyje yra apie 8000 tautybių ir tik apie 200 valstybių. Mūsų protėviai sukūrė savo valstybę, kuri turi būti saugiu lizdu joje gyvenantiems piliečiams, nes Lietuva ne tik valdžios vyrams ir turčiams. Lietuva priklauso mums visiems. Į kapo duobę nenusinešim nieko: nei kabineto, nei mašinos, lėktuvo ar pilies, nei žemės grumsto, nes patys virstame dulke, o atminty tautos ir artimųjų istorijos šviesoj mes liekam tik ženklu Judo, Pilėnų Margirio kardu ar raide, vis dar rašoma epo puslapiuose. Sudėtingų istorinių įvykių aplinkoje 1918 metų Vasario 16-osios aktas pasirašomas Vilniuje. Kovos, valstybės kūrimas, trumpas valstybingumo blykstelėjimas ir jau okupacinėmis sąlygomis 1949 metais Radviliškio r., Minaičių k., Prisikėlimo apygardos štabo bunkeryje visos Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) atstovai vasario 16 dieną pasirašo deklaraciją, skelbiančią, kad galutinis partizanų tikslas Lietuvos parlamentinės Respublikos atkūrimas. Ir tik 1990 m. kovo 11 dieną Vilniuje vėl atkuriamas Lietuvos valstybingumas. Skirtingi tų svarbiausių valstybingumo Aktų signatarų likimai. Tik visų 1949 metų akto signatarų likimas vienodas: galimi kandidatai į mūsų valstybės vadovus, savo vizijose matę laisvą ir demokratinę Lietuvą, žuvo arba buvo okupantų žiauriai nukankinti. Mes niekaip negalim iki galo suvokti, kaip skaudžiai ir sunkiai mus dvasiškai sužalojo okupacijos, tremtys ir išdavystės (be atgailos). Į laisvę pakliuvęs vergas ieško mesijų ir vadų, kurie jam garantuotų duonos kriaukšlę, pamiršdamas, kad jis vergas savo darbu uždirba duoną savo šeimininkui. Tačiau mūsų vaikai jau auga laisvėje, o juk sena tiesa skelbia, kad gimęs laisvėje vergu nebus... Vilties yra tik Meilę sugrąžinti reikia, bet tą, kurs skelbė Meilę, mes nuolat kalame prie kryžiaus... Atsigręžkime, einantys Lietuvos keliu, išeinantys iš jos. Abejingi, žiūrintys ir nematantys praregėkite... Laukuose už mūsų stovi notangai, bartai, sūduviai, aukštaičiai, kuršiai ir žemaičiai, iš Šiurpilio pilies istorijos keliu atjoja Skomantas su jotvingių pulku, Šarūnas vyrus kovai rengia ir Vytautas trumpam sustojo pakeliui į Žalgirio laukus... Čia Teodoro Narbuto sūnus su vyrais stovi dalgiais apginkluotas jis dar nežino, kad jau išduotas ir skuba į Dubičius mirčiai už tėvynę, kad amžinai gyventų mūsų atminty. Iš Kražių laišką neša, krauju rašytą: tikėjimą ir kalbą ginkit... Čia skuba knygnešys, pro kryžių eidamas kepurę kelia ir Dievo kančiai lenkiasi nemato, kaip Dievas nuo savo kryžiaus nusišypso ir žengia jam padėti knygą nešti... Čia Juozapavičius skubėjo tiltu iš Alytaus... Pašovė. Juk nei šlovės anei mirties ieškojo laisvės savo žemėj. Čia laukuose visi, kuriuos tarsi žvėris medžiojo miškuose ir kūnų jų net artimieji nei apraudot, nei laidot negalėjo... Čia iš Butyrkų grįžo partizanų generolas Žemaitis, o nuo Žaliamiškio Kazimieraitis, čia pat ir Vanagas, Žaliasis Velnias, Vėtra su savo vyrais stovi čia. Šis laukas Lietuva. Ji amžiams jų. Argi ne mūsų? Tylos... Akimirką tylos padovanokim mūsų skaudžiai Žemei. Autorių nuotrauka
© 2008 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |