|
Vasario 16-osios Aktui 90 metų
Kęstutis Kasparas
1918 m. vasario 16 dieną Lietuvos politinės laisvės ir nepriklausomybės paskelbimas yra gerai žinomas istorijos faktas, kurio bibliografija kasmet papildoma naujomis nuomonėmis, vertinimais. Mes jau svarstome ne tik patį Nepriklausomybės aktą bei jo reikšmę, bet ir keliame klausimus apie tai, ar Lietuvos valstybė buvo statoma ar atstatoma (atkuriama), kelinta iš eilės pirmoji ar antroji, kodėl ji virto demokratine respublika, o ne demokratine monarchija? Kai kurie momentai primena netgi istorinį detektyvą: kur dingo akto nuorašų originalai, parašai, o galiausiai kodėl šis aktas yra taip suredaguotas? Ir tokie mūsų mąstymai apie šį faktą nėra šiaip jau įprastas sensacijų vaikymasis, o tiesiog bandymas suprasti įvykį, kuris pakeitė jei ne pasaulio, tai bent mūsų tėvų ir mūsų likimus. Laiko vėjas pagauna mūsų mintis ir neša jas į praeitį...
Atidžiau pažvelgus į Vasario 16-osios Akto paskelbimo aplinkybes iš tikrųjų atrodo, kad dokumentas atsirado ne kaip istorinės raidos neišvengiamas rezultatas, o labiau kaip istorinis atsitiktinumas, savotiškas praregėjimas. 1917 m. vasarą vokiečių okupantai davė leidimą sušaukti lietuvių konferenciją Vilniuje. Tai buvo dalis Vokietijos karo laimėjimo plano: vokiečių agentų inspiruota revoliucija Rusijoje, separatinė taika ir okupuotų imperijos sričių aneksavimas, pasinaudojant vis populiarėjančiu tautų apsisprendimo teisės šūkiu.
Lietuvių tautinis sąjūdis nebuvo pasiruošęs tokiam įvykių posūkiui iš teorinės nepriklausomybės idėjos deklaravimo staigiai pereiti prie konkrečių politinių veiksmų ta kryptimi. Be to, dauguma lietuvių veikėjų buvo Rusijoje, o Lietuvoje palikusi tik mažuma. Bet kokia politinė veikla buvo neįmanoma ir dėl administracinių suvaržymų, todėl daugelis į 1917 m. rugsėjo 18-23 dienos konferenciją sukviestų krašto atstovų kai kurie buvo ne kokie nors ypatingi veikėjai, o paprasčiausiai lietuviai. Konferencija išrinko Lietuvos Tarybą iš 20 narių.
Lietuvos Tarybos narys Mykolas Biržiška prisiminė: Konferencijai išsiskirsčius Lietuvos Taryba pradėjo savo darbą. Iš karto susirinkimus darydavom J. Vileišio bute. Jokių sekretorių, jokių raštininkų neturėjom. Gan dažnai rinkdavomės ir posėdžiaudavome draugiškai... Reikia pasakyti, kad mūsų būklė buvo labai keista: kabojom tarp dangaus ir žemės. Nuo Lietuvos buvom atskirti, iš antros pusės lenkai paskelbė, kad Lietuvos Taryba parsidavusi vokiečiams. Būdavo išeini iš posėdžio, o visokie balsai ir šaukia: Taryba parsidavė vokiečiams. Taryba parduos Lietuvą. Pažįstami su Tarybos nariais pradėjo nesisveikinti, pasitikėjimas ja pradėjo nykti. Atmosfera buvo be galo sunki (Naujas žodis, 1932 Nr. 3).
Tokiomis sąlygomis buvo suredaguotas Nepriklausomybės aktas, bet gruodžio 11 dieną nebuvo pasirašytas, tarybos nariams tarpusavyje nesutarus tiek dėl jo formos, tiek dėl prezidento rinkimų. Vieni norėjo J. Basanavičiaus, kiti A. Smetonos, kol galiausiai kairieji su J. Vileišiu priešakyje pasitraukė iš Tarybos.
Akto pasirašymui reikėjo visų dvidešimties parašų, todėl pasirašymas atidėtas vasario 16 dienai. Tačiau dar išvakarėse Tarybos nariai nebuvo tikri, kad jį pavyks pasirašyti, o ir pasirašydami jį daugelis netikėjo, kad pats aktas turės praktiškos reikšmės esant tokiai vokiečių kontrolei.
Saliamonas Banaitis prisiminė: Vasario 16 dieną iš ryto susirinkom visi 20 Tarybos nariai. Dr. J. Basanavičius padėjo ant stalo nutarimą, kuris prieš porą mėnesių buvo parašytas. Pradėjo pasirašinėti. Abejingai, tylėdami. Rašėmės alfabeto tvarkoje: pirmas dr. J. Basanavičius, aš, prof. M. Biržiška, K. Bizauskas ir t. t. Padėjom 20 parašų po tuo faktiškai maža tereiškiančiu nutarimu. Paskum dr. J. Basanavičius pasakė trumpą kalbą. Mes spaudėm vienas kitam rankas paviršutiniškai džiaugdamiesi, tačiau mūsų širdys kažin ką negera nujautė (Naujas žodis, 1932, Nr. 3).
Lietuvos Taryba 1918 m. vasario 16 dieną savo posėdyje vienu balsu nutarė kreiptis į Rusijos, Vokietijos ir kitų valstybių vyriausybes šiuo pareiškimu:
Lietuvos Taryba, kaipo vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamasi pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu rugsėjo mėn. 18-23 d. 1917 metais, skelbia atstatanti nepriklausomą, demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis.
Drauge Lietuvos Taryba pareiškia, kad Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutiniai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas Steigiamasis Seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas.
Vilnius, vasario 16 d. 1918 m.
Šis aktas buvo paskelbtas tos pačios dienos Lietuvos aido numeryje. M. Biržiška prisiminė: Atsimenu, P. Klimas, mano žmona ir aš einam Vilniaus viena gatve ir nustebę žiūrim Lietuvos aidą.
Matai, ir paskelbėm aktą, ką tu pasakysi? sako P. Klimas. Bet ar iš to kas išeis sunku pasakyti.
Mano žmona mus užpuolė vis mat moteris, karštesnio temperamento:
Kaip tai, ar kas išeis? Paskelbėt ir turi išeiti. Lietuva turi būti nepriklausoma (Naujas žodis, 1932, Nr. 3).
Šios kelios Nepriklausomybės akto signatarų atsiminimų nuotrupos ne tik gana tiksliai perteikia to meto dvasią, bet ir liudija svarbią detalę tiek pats dokumentas, tiek signatarų parašai nebūtų turėję praktinės reikšmės, jeigu ne pačios lietuvių visuomenės nusiteikimas gyventi laisvai ir nepriklausomoje valstybėje. Visuomenė priima sprendimus per įgaliotus asmenis arba asmenis, kurie save įgaliojo tam reikalui. Šie sprendimai turi būti suprantami visuomenei ir jos įgyvendinami, kitaip nieko gero nesigaus. Joks asmuo negalės priimti savavališkų sprendimų dėl visuomenės, jeigu ji negalės judėti į jo supratimo pusę. Iš tikrųjų signatarai, pasirašydami Vasario 16-osios aktą, tik rinkosi sprendimą, kuris atrodė bus tinkamas tiek kairiesiems, tiek dešiniesiems. Sprendimas dėl nepriklausomybės buvo padarytas jau pačios lietuvių tautos istorinėje raidoje ir sprendimas dėl Valstybės atkūrimo jau buvo tarp tautos galimų veiksmų.
Ateities veiksmų, įskaitant ir pačios Lietuvos Tarybos, planas skendėjo nežinomybės rūkuose, tačiau tauta tvirtai ir aiškiai žinojo viena: Lietuva turi būti nepriklausoma. Tai buvo jos sprendimas. Prelatas K. Šaulys vasario 17 dieną Kaune įteikė vieną to sprendimo Vasario 16-osios akto originalą krašto okupacinės administracijos vadovui, oficialiai informuodamas Vokietijos vyriausybę apie įvykusį faktą. Vokiečiai pirmieji suprato šio akto reikšmę ir jų atsakymas buvo trumpas: tekstas mums nepriimtinas ir jo paskelbimas būtų laikomas revoliuciniu veiksmu, priešingu vokiečių valdžios valiai. Nors Lietuvos aido numeris su aktu vokiečių valdžios konfiskuotas, vasario 18 dieną akto tekstą persispausdino keli Berlyno dienraščiai, o vasario 20 dieną jis buvo paviešintas ir reichstage Vokietijos parlamente.
To meto liudijimai leidžia neabejoti, kad būta kelių Nepriklausomybės akto originalų bei kelių nuorašų. Tačiau įdomesnis klausimas yra vis dėlto, kada atsirado šis tekstas. Kunigas dr. V. Bartuška savo atsiminimuose mini, kad Lietuvos Taryba 1917 m. gruodžio 11 dieną susirinkime slaptai paskelbė Lietuvą nepriklausoma valstybe, o tą viešumon paskelbė 1918 m. vasario 16 dieną. Kitaip sakant, Šveicarijoje esantys lietuviai buvo informuoti tik apie nepriklausomybės atkūrimą. Priedas (dėl konvencijų su Vokietija) gruodžio 11 dieną atsirado tik dėl vienintelės priežasties: dalis Tarybos narių galvojo, kad šio akto pagrindu Vokietija turės pripažinti Lietuvos nepriklausomybę tuoj pat. Dvylikos balsų priimta rezoliucija 1918 m. sausio 26 dieną buvo nusiųsta vokiečiams į Bresto taikos derybas, tačiau dar vasario 10 dieną iš vokiečių gauti tik pažadai. Patys vokiečiai delsė, motyvuodami, kad ne visa taryba pasirašė po šiuo aktu. Lietuvos Taryba, nesulaukdama pripažinimo, vasario 16 dieną paskelbė deklaraciją be priedų. S. Banaitis neabejojo, kad pasirašo tą pačią deklaraciją, sudarytą prieš porą mėnesių ir turėjusią būti paskelbtą dar gruodžio 11 dieną.
1918 m. gegužės 4 dieną Vokietijos kaizeriui Vilhelmui II ir kancleriui Hertlingui oficialiai pripažinus Lietuvos valstybę, surištą glaudžiais santykiais su Vokietija, prasidėjo naujas politinių veiksmų etapas. Vasario 16-osios aktas kuriam laikui buvo pamirštas, tačiau jis sujudino ne tik tautą, bet pasaulinę bendriją, išgirdusią apie Lietuvą.
© 2008 XXI amžius
|