Pirmasis puslapis
Aktualijos
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir visuomenė
Kultūra
Lietuva
Memuarai
Nuomonės
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

1926 metų perversmas

Generolas Povilas Plechavičius (1890 02 01 – 1973 11 14)

Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto paskelbimas 1918 metais buvo tik vienas lietuvių tautos laimėjimų po 120 metų trukusios okupacijos. Nepriklausomybę reikėjo apginti ir 1919-1920 metais nuo bolševikų, lenkų ir vokiečių. Bet ir po to Lietuvos valstybei teko sunkios lemtys. Viena jų buvo 1926 metai, kai susidarius aplinkybėms teko įvesti autoritarinį valdymą. Viskas prasidėjo 1926 metų pirmojoje pusėje. Krikščionių demokratų partija tiek Steigiamajame, tiek pirmutiniuose dviejuose Seimuose turėjo daugumą, kuri tolydžio mažėjo dėl kai kurių valdininkų nekompetencijos, didėjančios savivalės ir netgi nusikalstamos veikos – noro staigiai pralobti.

Tokio noro pralobti pradžią padarė užsienio reikalų ministras dr. Juozas Purickis, įsteigęs garsiąją „Sacharino akcinę bendrovę“. Jam buvo iškelta baudžiamoji byla. Netrukus po to du jauni finansų ministrai taip atvirai pradėjo didinti savo turtą, kad visuomenė aiškiai subruzdo. Vienam jų buvo iškelta baudžiamoji byla. Ūkininkų nepasitenkinimą sukėlė Ūkininkų sąjungos garsioji „amerikoniškų lašinių skutimo“ byla. Šios aplinkybės suteikė vilties rinkimus laimėti valstiečiams liaudininkams ir socialdemokratams.

Artėjant Trečiojo Seimo rinkimams (jie įvyko 1926 m. gegužės 8-10 dienomis), prasidėjo neregėtos tarppartinės rietynės. Įvairių partijų pažadais viliojami žmonės nežinojo ką daryti. Daugelis krikščionių demokratų valdymu nepatenkintųjų ryžosi balsuoti už kitas partijas, tikėdamiesi, kad kiti geriau valdys. Taip krikščionys demokratai daugumą prarado, bet ir kitos partijos jos neįgijo. Krikščionių demokratų blokas gavo 30 vietų, valstiečiai liaudininkai – 22, socialdemokratai – 15, tautininkai – 3, Ūkininkų sąjunga – 2, tautinių mažumų (lenkų, žydų, vokiečių) blokas – 13 atstovų (žydų – 3, lenkų – 4, vokiečių – 1, Klaipėdos krašto atstovų – 5). Taigi iš 85 išrinktų atstovų sudarę koaliciją liaudininkai ir socialdemokratai neturėjo nė pusės (37).

Valstiečiai liaudininkai, turėję 22 atstovus ir susidėję su krikščionimis demokratais, būtų galėję turėti Seime 52 balsus, tačiau tiek prieš rinkimus, tiek rinkimų metu jie taip smarkiai kritikavo ir užpuldinėjo krikščionų vadus, kad apie koaliciją negalėjo būti nė kalbos. Be to, krikščionių blokas buvo stipresnis ir gausesnis už liaudininkus, tad jie, be abejo, būtų pareikalavę, kad prezidentu būtų renkamas jų žmogus. (Pagal to meto konstituciją, prezidentą rinko Seimas.) Taip pat būtų pasiėmę ir bent pusę ministrų kabineto. Todėl liaudininkai nutarė ir toliau kovoti prieš krikščionis, o dėtis su socialdemokratais ir mažumomis – žydais, lenkais ir vokiečiais. Tikėtasi turėti savo prezidentą ir daugumą ministrų, o paskui susodinti savo žmones į visas įtakingesnes valdininkų vietas.

Socialdemokratams irgi nebuvo kitos išeities, kaip dėtis su liaudininkais ir rengtis būsimiems rinkimams. Negalėdami savo šalininkų įtaisyti į visas valdžios įstaigas, jie tikėjosi daug laimėti, jeigu iki būsimųjų rinkimų suspėtų suorganizuoti bedarbius ir suburti darbininkus į profesines sąjungas. Jiems atrodė, kad tie žmonės, kuriuos suorganizuos socialdemokratai, visada seks paskui juos ir rinkimuose balsuos už socialdemokratų partiją. Taip jie tikėjosi gauti dar daugiau vietų Seime.

Gyvenimas parodė, kad socialdemokratai skaudžiai apsiriko. Jų suorganizuotos profsąjungos greitai pasidavė bolševikų įtakon, išmetė socialdemokratus iš vadovybės ir nuėjo riaušių keliu. Iš šių liaudininkų ir socialdemokratų kombinacijų laimėjo tiktai tautinės mažumos – žydai, vokiečiai ir lenkai.

Matydami, kad lietuviškos partijos net nemėgina tarp savęs susitarti, vokiečių, lenkų ir žydų atstovai pažadėjo remti liaudininkų ir socialdemokratų valdžią su sąlyga, kad jų reikalavimai bemat būtų įvykdyti.

Į prezidiumą Seimas išrinko tautinių mažumų atstovą vokietį Kinderį – jam atiteko pirmojo Seimo sekretoriaus vieta. Tokiu būdu be šio vokiečių frakcijos atstovo žinios joks raštas Seimo prezidiuman negalėjo pakliūti ir tautinės mažumos per jį kontroliavo visus Seimo darbus. Tautinėms mažumoms Lietuvos reikalai visai nerūpėjo – jie tik kėlė sau naudingus reikalavimus, nukreiptus prieš lietuvių tautos interesus. Pavyzdžiui, Klaipėdos krašto vokiečiams reikalaujant, liepos 3 dieną buvo uždarytas trejus metus ėjęs laikraštis „Klaipėdos žinios“. Be to, Seimo vokiečių frakcija pareikalavo, kad Klaipėdos kraštui už muitus ir degtinės monopolį būtų kasmet mokama po 6 600 000 litų. Žydams pareikalavus buvo panaikintas draudimas skersti galvijus netinkamose Kauno skerdyklose. Dėl to pasidarė labai sunku išvežti mėsą į užsienį, galvijai atpigo ir ūkininkai patyrė didelių nuostolių. Lenkai nevaržomai kėlė riaušes, lenkino mūsų kraštą, ruošdami dirvą Lietuvos okupacijai ir prijungimui prie „motinos“ Lenkijos.

Socialdemokratai be paliovos reikalavo iš valstybės iždo vis daugiau lėšų bedarbiams šelpti. Juo daugiau pinigų buvo išdalijama vadinamiesiems bedarbiams, tuo daugiau jie reikalavo. Miestuose susitelkusios bedarbių minios buvo perdėm bolševikiškos ir vedė agitaciją prieš valdžią ir pačius socialdemokratus.

Vos tiktai spėjo susirinkti Seimas ir paskirti socialistinę valstiečių liaudininkų ir socialdemokratų vyriausybę, tuojau prasidėjo agitacija nušalinti senuosius valdininkus ir jų vietoj pastatyti naujus, geresnius ir sąžiningesnius. Deja, keičiant valdininkus, nebuvo atsižvelgiama į tai, kiek jie tinka užimamoms vietoms. Socialistinei vyriausybei terūpėjo duoti vietų savo šalininkams, kurie per rinkimus agitavo už socialistus ir dabar laimėjus reikalavo atlyginimo. Tokie žmonės kartais visai neišmanydavo darbo, kurį jiems priklausė dirbti. Valdžios įstaigose ir visoje šalyje pasidarė dar didesnė netvarka.

Netrukus pasigirdo balsų, reikalaujančių sumažinti kariuomenę, nes nuo to sumažėsiančios išlaidos ir būsianti nauda visam kraštui. Iš pradžių mažai kas suprato, kaip tas yra pavojinga valstybei, bet tie, kuriems Lietuvos nepriklausomybė buvo nepriimtina, kurie gudriai pakišo socialistinei vyriausybei ir visuomenei šitą pragaištingą mintį, gerai žinojo ką daro. Juk tada nepriklausomybės dienos būtų suskaičiuotos. Kaip vėliau paaiškėjo, kariuomenė buvo mažinama tam, kad Lietuvos gynimui skirtas lėšas būtų galima skirti tariamiems bedarbiams ir profesinėms sajungoms.

Tuo pat metu, kai buvo keičiami valdininkai ir silpninama kariuomenė, buvo organizuojamos tariamos bedarbių ir profesinės sąjungos, o vyriausybė atšaukė lig tol galiojusį karo stovį ir išleido iš kalėjimų daug visokių nusikaltėlių: apgavikų, valstybės išdavikų, šnipų ir bolševikų. Nusikaltėliai išėję į laisvę pradėjo kelti įvairiausius reikalavimus, rengti demonstracijas.

Kaune, Panevėžyje, Šiauliuose ir kituose miestuose paleisti iš kalėjimų bolševikai vaikščiojo gatvėmis, iškėlę raudonas vėliavas, dainavo rusiškas bolševikines dainas ir reikalavo, kad prieš tokias jų „procesijas“ žmonės nusiimtų kepures. Kadangi niekas nenorėjo jiems nusilenkti, demonstrantai praeiviams skaldė antausius, juos koneveikė, nepaisydami nei amžiaus, nei visuomeninės padėties. Tokiu būdu vyriausybės paleistieji areštantai Kaune skaudžiai įžeidė daugybę žmonių. Labiausiai kliuvo jaunuomenei, moksleiviams ir studentams.

Šitų bolševikiškų demonstracijų metu galėjo būti pralietas ir kraujas, bet, laimei, tuo metu dar nebuvo suardyta policija, kuri triukšmaujančias gaujas išvaikė, o jų vedlius sukišo atgal į kalėjimą. Tokie griežti policijos žygiai laikinai sugrąžino visuomenei ramybę, bet patiems policininkams neišėjo į gera. Valkatos pradėjo reikalauti, kad vyriausybė paleistų senuosius policininkus, o jų vietoj priimtų naujus – iš bedarbių. Vyriausybė daug policininkų atleido, o kitus net nubaudė už bolševikų sutramdymą.

Beje, lenkai visuomet žinodavo apie bolševikų ruošiamus sukilimus ir sutraukdavo Lietuvos pasienyje daug kariuomenės. Lietuviams tuos sąmokslus išardžius, jie pajėgas atitraukdavo.

Kai policija buvo iškrikdyta, prasidėjo ir kitos nelaimės. Vasarą ir rudeniop vyriausybei pradėjus šelpti vadinamuosius bedarbius, į Kauną ir kitus miestus suplaukė minios tinginių ir dykaduonių, kurie pasivadino bedarbiais ir reikalavo pašalpų. Tokiems bedarbiams gyvenimas buvo gana lengvas, nes susiorganizavę į didelę sąjungą, jie nieko nedirbdami sugebėjo išsireikalauti iš vyriausybės po 6 litus į dieną. Darbymečiui, rugiapjūtei artėjant samdiniai mesdavo darbus ir būriais traukdavo į Kauną, Šiaulius, Panevėžį ir kitur „bedarbiauti“. Rusai kolonistai, turintys po 20 ir daugiau hektarų žemės, iškūlę javus, juos pardavę ir pragėrę, važiuodavo į Kauną „bedarbiauti“, irgi kasdien gaudami po 6 litus. Pasitaikydavo, kad koks rusas barzdočius, palikęs namie pačią gyvulių liuobti, išvykdavo pasiėmęs kokius 3–4 vaikus ir pelnydavo per dieną 15–20 litų.

Tokie bedarbiai naktimis dažniausiai girtuokliaudavo, o dienomis didelėmis gaujomis susirinkdavo prie vadinamųjų viešųjų darbų, kur nieko neveikdavo, o tik užkabinėdavo praeivius, vadindami juos buržujais ir žadėdami išskersti. Retai tekdavo tarp jų išgirsti lietuvių kalbą – čia siautėjo lenkai ir rusai, o tarp jų švaistėsi jauni žydukai – bolševikų agitatoriai. Vadinamieji bedarbiai dažnai kruvinai sumušdavo praeivius, o viešųjų darbų prižiūrėtojams keletą kartų labai smarkiai kliuvo.

Tų bedarbių skaičius vis augo. Vien Kaune jų atsirado keletas tūkstančių. Jie pradėjo reikalauti, kad valdžia ir savivaldybė padidintų pašalpas. Kauno miesto savivaldybę bedarbiai kelis kartus buvo užblokavę, neleido burmistrui (merui) ir kitiems savivaldybės nariams išeiti ir žadėjo juos užmušti, jeigu pašalpos nebus padidintos. Vyriausybė kažkodėl kiekvieną kartą jų reikalavimams nusileisdavo ir iš valstybės lėšų per miestų valdybas skirdavo po kelis šimtus tūkstančių litų bedarbiams šelpti. Valstybės ižde laisvų pinigų nebuvo, tad buvo sugalvota atleisti iš kariuomenės apie 300 karininkų, o kai kuriuos dalinius visai panaikinti ir taip atrasti lėšų „bedarbių“ pašalpoms.

Taigi bedarbiai darė trigubą žalą: imdavo iš valstybės iždo pinigus, kuriuos surinkdavo iš ūkininkų ir kitų darbščių mokesčių mokėtojų; apleisdami laukų darbus sunkino ūkininkams nuimti derlių; ardė valstybės tvarką, rengdami bolševikinį perversmą.

Greta neramumų, kuriuos miestuose kėlė bedarbiai, netrukus prasidėjo darbininkų streikai. Darbininkai, matydami, kad bedarbiai nieko neveikdami gauna beveik tiek, kiek uždirba darbininkas fabrike, ėmė reikalauti padidinti algas. Visa nelaimė, kad šių reikalavimų nebuvo galima patenkinti, nes Lietuvos fabrikėliai didelių pelnų nedavė, mūsų vadinamoji pramonė vos vos kvėpavo. Dalis darbininkų suprato, kad streikai vos gyvas įmones prives prie bankroto ir streikuoti nenorėjo. Tačiau aktyvistai, susitelkę vadinamose profesinėse sąjungose, savavališkai, kartais darbininkų visai nepasiklausę, paskelbdavo streikus ir smurtu priversdavo darbininkus neiti į darbą.

Paskelbę kurioje nors dirbtuvėje streiką, bolševikuojantys profesinių sąjungų vadai prie tos dirbtuvės vartų pastatydavo ginkluotą sargybą. Sargybiniai lazdomis ir akmenimis skaldydavo galvas tiems darbininkams, kurie nenorėjo streikuoti ir mėgino eiti į darbą. Bolševikų vadams, įsigalėjusiems profesinėse sąjungose, rūpėjo tiktai streikai ir riaušės, nes už jų organizavimą jie gaudavo gerą atlyginimą iš Maskvos kominterno. Bankrutavusios dirbtuvėlės pradėjo užsidarinėti, daug darbininkų neteko darbo ir artinantis žiemai iš tikrųjų atsidūrė bedarbių gretose. To bolševikams ir tereikėjo – jie visur ir visada stengėsi darbo žmonių padėtį kiek galima apsunkinti, kad atsirastų nepasitenkinimas, kuriuo pasinaudojant būtų galima suardyti visą valstybę.

Taip buvo ir Lietuvoje 1926 metais. Čia pravartu paaiškinti, kad Seimo rinkimuose bolševikų agentai iš Maskvos buvo gavę nurodymą remti liaudininkus ir socialdemokratus. Jie gerai žinojo, kad laimėjus socialistams gyvenimas nepagerės, o tvarka pakriks ir bolševikai galės nevaržomai dirbti savo darbą. Taigi socialistų valdžia turėjo būti tiltas, vedantis į bolševizmą.

Socialistams rinkimus laimėjus ir bolševikams pasiekus savo pirmąjį tikslą, beliko tik padaryti paskutinį žingsnį: pašalinti ištižusią socialistų valdžią ir vietoj jos atsisėsti patiems. Tuo tikslu bolševikų agitatoriai pradėjo įrodinėti, kad rinkimų į Seimą metu socialdemokratai ir liaudininkai žadėjo darbininkams pagerinti jų padėtį, o gyvenimas dar labiau pasunkėjo. Todėl liaudininkai ir socialdemokratai esą darbininkų suvedžiotojai ir apgavikai, o gyvenimas tik tada palengvėsiąs, kai darbininkai elgsis taip, kaip juos moko bolševikai.

Tokių kurstymų buvo galima išgirsti dirbtuvėse, darbininkų mitinguose ir susirinkimuose, o ypač už svetimus pinigus leidžiamuose laikraščiuose „Darbininkų atstovas“, „Raudonasis artojas“, „Kovos kelias“ ir kituose. Neilgai trukus bolševikams pavyko taip įkaitinti savo pasekėjus, kad kai kuriose vietose prasidėjo atviras svetimo turto grobstymas. Jonavoje bolševikų sukurstyti streikininkai mėgino neleisti nei parduoti, nei išvežti vietoje pagamintos produkcijos. Kaune buvo atvejų, kai bolševikų šalininkai įsiverždavo į prekinius geležinkelio vagonus, pagrobdavo ir išmėtydavo prekes.

Tada jau net socialistų vyriausybė pamatė, kad toliau pataikauti nenuoramoms yra pavojinga, ir pamėgino juos sutramdyti. Buvo įsakyta policijai įvesti tvarką. Nors policija, kaip jau minėta, buvo susilpninta, bet ji dar turėjo galios, todėl Jonavoje, Kaune ir kitur riaušininkus išsklaidė ir jų vedlius suėmė. Prasidėjo neregėtas triukšmas ir bolševikų klyksmas. Jų agentai pradėjo smarkiai pulti vyriausybę, o ypač vidaus reikalų ministrą socialdemokratą V. Požėlą, kodėl grobikai buvo išvaikyti, o jų vadai suimti. Socialdemokratai mitinguose teisinosi, kad tasai malšinimas įvyko be ministro žinios. Tada bolševikai pareikalavo nubausti policininkus. Vidaus reikalų ministras V. Požėla tą reikalavimą patenkino ir tikrai nubaudė keletą policijos tarnautojų, sąžiningai vykdžiusių jo paties įsakymą. Tatai galutinai pakirto policijos drausmę. Bolševikų agentai, šaukdami, kad policininkai yra smurtininkai ir kraugeriai, reikalavo, kad visa policija būtų paleista ir policininkai paimti iš profsąjungų arba būtų leista apsiginkluoti bedarbiams.

Kai kuriose vietose riaušininkai puolė policiją mušti. Pavyzdžiui, Raseiniuose jie suvarė policiją į vieną namą ir visas miestas kelioms valandoms buvo patekęs į riaušininkų rankas, kol kariškiai kulkosvaidžiu jų neišvaikė. (Taip kariškiai Raseiniuose neva palaidojo demokratiją – R. N. )

Ta aplinkybė, kad pati vyriausybė kaltino ir baudė policininkus, davė progą bolševikams kaltinti policininkus būtais ir nebūtais dalykais ir vaizduoti juos didžiausiais žmonių priešais. Bolševikai pradėjo skelbti, jog darbo žmonėms reikia ginkluotis, kad būtų galima apsiginti nuo smurtautojų policininkų. Netrukus pasirodė ginkluoti neva darbininkų būriai, kuriuose pasitaikydavo iš kalėjimų paleistų vagių ir plėšikų. Jiems vadovavo bolševikų agentai. Tie būriai jau turėjo pistoletų, kariškų šautuvų ir kitokių ginklų ir visai atvirai dienos metu mokėsi tuos ginklus naudoti (Radviliškyje ir Kaune).

Čia jau pasidarė aišku, kad geruoju tai nepasibaigs – gaujos netrukus pradės pilietinį karą, kaip tai įvyko Rusijoje. Baimė apėmė visą Lietuvą. Ne tik miestuose, bet ir kaimuose visokie revoliucionieriai pradėjo vaikščioti su raudonomis vėliavomis ir atvirai skelbti, kad greitu laiku Lietuvoje būsianti sovietų valdžia, kad ūkininkų turtai bus padalyti. Kai kuriose vietose apie Kupiškį, Rokiškį, Uteną ir kai kur Žemaitijoje buvo vaikštoma po ūkininkų tvartus ir nurodinėjama, kurią kiaulę ūkininkas galįs sau pasipjauti, o kurią privaląs gerai nupenėti ir palikti proletarams.

Neramu pasidarė Lietuvoje. Rodėsi, kad visiškas tvarkos subyrėjimas yra neišvengiamas. Nors Lietuvoje buvo žmonių, kurie tikėjosi, kad tas pavojus nuslinks, kad Rusijos nelaimės pavyks išvengti, bet užsienyje mūsų padėtis buvo vertinama daug rimčiau. Užsienio prekybininkai Lietuvai prekes parduodavo tik už grynus pinigus arba reikalaudavo, kad būtų sumokėta iš anksto. Nepasitikėjo užsienis ir mūsų bankais, nes bolševikai skelbė laikraščiuose, kad bankai būsią nacionalizuoti. Užsienio spaudoje pasirodė žinių, kad kai kurių valstybių diplomatai tariasi Lietuvą pasidalyti ir tuo užkirsti kelią bolševizmo ir suiručių pavojui. Lapkričio mėnesį kai kurie Italijos ir kitų kraštų laikraščių korespondentai buvo atvažiavę į Kauną, norėdami savo akimis pamatyti ir aprašyti paskutines nepriklausomos Lietuvos dienas.

Tokiomis sunkiomis valandomis, kada tautos dabartis ir ateitis pakibo ant plauko, negalėjo neatsirasti drąsuolių, pasiryžusių aukotis tėvynės labui. Jų nepritrūko ir šį kartą.

Pirmieji sujudo Lietuvos savanoriai, kurie 1919 – 1920 metais negailėdami gyvybės kovojo su bolševikais, bermontininkais, lenkais ir kitais mūsų tėvynės priešais. Visuose Lietuvos kampuose prasidėjo savanorių suvažiavimai, kuriuose buvo reikalaujama, kad vyriausybė griežtomis priemonėmis sudraustų smurtininkus. Savanoriais pasekė moksleiviai ir ypač studentai. Jaunuomenę sujaudino tai, kad kartu su užsienyje pasklidusiais gandais, jog nepriklausoma Lietuva gali būti padalinta jos kaimynų, visai netikėtai pradėjo dygti lenkiškos mokyklos, ypač arčiau lenkų užgrobto Vilniaus krašto. Švietimo ministerijoje nežinia iš kur atsirado valdininkas lenkas, kuris be atlyginimo važinėjo su lenkais dvarininkais į tolimiausius Lietuvos pakraščius, steigdamas lenkiškas mokyklas. Iš kur buvo imami pinigai toms mokykloms išlaikyti, nežinia. Mokytojus surasdavo minėtas lenkas valdininkas, o tvirtindavo ministras prof. Vincas Čepinskis. Lenkiškos mokyklos buvo steigiamos jau ir vien lietuvių gyvenamose vietose. Lenkų agentai grasinimais vertė žmones leisti savo vaikus į lenkų mokyklas, sakydami, kad Lietuva greitai būsianti atiduota Lenkijai ir tada skaudžiai nukentėsią visi tie, kurie savo vaikų į lenkų mokyklas neleido.

Greitu laiku išdygo daugiau kaip 70 naujų lenkiškų mokyklų, nors ligi tol visoje Lietuvoje tebuvo 26 lenkiškos mokyklos. Tada visi suprato, kad vyksta planingas Lietuvos lenkinimas. Komendantams buvo uždrausta panaikinti netgi tas „kultūrinės“ lenkų organizacijos „Pochodnia“ kuopas, kurios slaptose sueigose buvo užkluptos ginkluotos.

Lapkričio 21 dieną universiteto studentai organizavo protesto akciją. Studentai susirinko Kauno liaudies namų salėje ir priėmė nutarimą, smerkiantį švietimo ministro socialdemokrato V. Čepinskio ir kitų lenkinimo veiklą. Po sueigos studentai norėjo Karo muziejaus sodelyje padėti gėlių prie paminklo žuvusiems už Lietuvos laisvę. Nors studentai labai ramiai elgėsi, vyriausybė, norėdama nuslopinti tautinės dvasios kilimą, pasiuntė prieš juos buvusio caro pakaliko vokiečio Pfeiferio vadovaujamą policiją. Valdžios paliepti policininkai pradėjo arkliais trypti ir bizūnais bei kardais mušti studentus net tuo metu, kai pastarieji Karo muziejaus sodely giedojo „Lietuva, tėvyne mūsų…“

Tokio žiauraus ir kruvino įvykio Lietuvoje nebuvo nuo Kražių skerdynių laikų. Įvykis sujaudino visą Lietuvą. Visos lietuviškos Seimo partijos, išskyrus liaudininkus ir socialdemokratus, pareikalavo vyriausybės pasiaiškinimo. Vyriausybė prisipažino, kad studentai buvo mušami su jos žinia, ir teisinosi, kad tas mušimas buvęs nelabai didelis. Tautinių grupių atstovai Seime vienbalsiai reikalavo, kad vyriausybė, kuri buvo tų kruvinų įvykių kaltininkė, atsistatydintų.

Liaudininkai, socialdemokratai, žydai, lenkai ir vokiečiai gynė savo ministrus ir Seimo posėdyje Mykolo Sleževičiaus kabinetui pareiškė pasitikėjimą. Nežiūrint į gautąjį Seimo pritarimą, vyriausybė pajuto, kad yra praradusi pasitikėjimą tautoje ir griebėsi visų priemonių savo vardui atstatyti. Liaudininkai ir socialdemokratai pradėjo skelbti, kad ginkluotos bolševikų gaujos yra taikios, o studentai – riaušininkai. Tuo tikslu liaudininkų ir socialdemokratų laikraščiuose prasidėjo propagandinė ataka, neva Lietuvoje jokių riaušininkų nėra, išskyrus savanorius ir studentus.

Lapkričio 28 dieną liaudininkai ir socialdemokratai visuose Lietuvos miestuose sušaukė daugybę mitingų, norėdami užtikrinti vyriausybei palankias nuotaikas. Tuose mitinguose oratoriai mėgino įrodyti, kad vyriausybė teisingai pasielgė liepdama policijai mušti studentus. Į mitingus prisirinko daug bolševikų. Kol oratoriai aiškino, kokie fašistai esą studentai ir kaip su jais reikia kovoti, bolševikėliai staugė iš džiaugsmo ir plojo, reikšdami pritarimą. Bet vos tik buvo pamėginta užsiminti, kad ir bolševikams nebus leista savivaliauti, kilo didžiulis triukšmas. Valdančių partijų agitatoriai iš tų mitingų buvo išmesti ir kai kur smarkiai sumušti. Kaune, Tilmanso salėje, buvo apstumdyta Seimo narė socialdemokratė Purėnienė.

Bolševikai pasijuto tokie stiprūs, kad nebematė reikalo ilgiau slapstytis už liaudininkų ir socialdemokratų nugarų, todėl ryžosi patys vieni prisiimti vadovavimą riaušėms ir nukreipti ginklus prieš socialistų vyriausybę, kuri davė progos jiems susiburti ir sustiprėti. Išgainioję valdančių partijų agitatorius, mitinguose vadovauti ėmėsi jau tikri bolševikai. Jie kurstė minias ginkluotis prieš „fašistus“, sukilti ir išžudyti savanorius, studentus ir kunigus, nuversti esamą valdžią ir įsivesti Lietuvoje sovietus.

Nuo tos dienos bolševikiškasis judėjimas pradėjo kilti kaip ant mielių. Bolševikinės profsąjungos pradėjo reikalauti, kad policija ir kariuomenė būtų visiškai panaikinta, o jų vietoj apginkluotos bolševikų vadovaujamos gaujos.

Artinantis Kalėdų šventėms bolševikai ėmėsi rengti visos Lietuvos profsąjungų ir bedarbių suvažiavimą, norėdami sutelkti Kaune kiek galint daugiau ginkluotų savo šalininkų ir pamėginti nuversti valdžią. Tuo pat metu buvo viešai rengiama bolševikuojančių darbininkų delegacija Maskvon, kad pačiame kominterne pasimokytų, kaip reikia įgyvendinti bolševikišką tvarką. Vyriausybė ir piršto nepajudino tiems riaušininkams sudrausti. Tokią padėtį matydama, Lietuvos kariuomenė nenorėjo likti nuošalyje ir žiūrėti, kaip įsiliepsnoja kruvinojo bolševizmo ugnis, ruošdama mūsų kraštui naują vergovę, o tautai amžiną prapultį.

Priartėjo gruodžio mėnesio 17 diena. Išaušdama ji atnešė tėvynei naują gyvenimą, nes tą rytą socialistinė vyriausybė kariuomenės, vadovaujamos majoro Povilo Plechavičiaus, pastangomis buvo priversta atsistatydinti. Štai kaip tų dienų įvykius savo atsiminimų knygoje „Patekėjo saulė“ aprašo Danutė Čiurlionytė-Zubovienė (tuo metu ji buvo šeštos klasės gimnazijos moksleivė): „Kitą dieną sujudo visas Kaunas, kai prezidentu buvo paskelbtas Antanas Smetona. Atėjo į klasę mūsų labai mylimas kapelionas Jakubauskas. Jis džiūgavo ir liaupsino Smetoną, ir išaiškino, kas galėjo įvykti. Garbė mūsų kariškiams – tai jie susekė, kad komunistai ruošia perversmą, tada jau būtų galas mūsų nepriklausomybei, beregint būtume atsidūrę Maskvos glėbyje.

Buvo pasklidęs gandas, kad majoras Plechavičius būsiąs Lietuvos diktatorius. Sako, kad kun. Krupavičius čiupęs jį į glėbį ir sveikinęs. Bet šį kartą Plechavičius pasielgė garbingai: jis atsisakė ir pasiūlė kviesti prezidentu Antaną Smetoną, pirmąjį Lietuvos prezidentą, iškovojusį 1918 metais nepriklausomybę. A. Smetona sutiko, atsakydamas gražiu ir kukliu laišku“.

Taigi, ne A. Smetona organizavo perversmą, kaip lig šiol tvirtina komunistai, o Lietuvos karininkai patriotai. Jau po perversmo A. Smetona buvo pakviestas vodovauti Lietuvos valstybei.

Tai kas tas Povilas Plechavičius? Ar „pagrindinis VEIKĖJAS, PALAIDOJĘS demokratinę Lietuvą“,– kaip teigia Lietuvos istorijos instituto direktorius Alvydas Nikžentaitis („Veidas“, 2004 vasario 19, Nr.8)? Ar Lietuvos IŠGELBĖTOJAS, kaip teigė krikščionių partijų bloko vadas kunigas Mykolas Krupavičius? Ir ne tik majoras P. Plechavičius. Tai ir aviacijos vyr. leitenantas, legendinis lakūnas Steponas Darius; generalinio štabo pulkininkas, Vyčio Kryžiaus kavalierius Vladas Skorupskis; inžinierius majoras Ignas Slapšys; aviacijos kapitonas Antanas Mačiuika; husarų kapitonas Juozas Matulevičius; teismo kapitonas Antanas Steponaitis. Tai jie paruošė bekraujį valdžios perėmimo planą ir aktyviai dalyvavo jį vykdant. Taigi, kas jie?

Parengė Ričardas Nomicas

Pagal: Konstantinas Žukas. 

Žvilgsnis į praeitį. Čikaga: „Terra“, 1959 m.

Gen. Povilas Plechavičius. P. Jurgėla. P. Jurkus. Bruklinas, 1978 m.

Kur išganymas. Kaunas, 1927 m. rugsėjis.

Danutė Čiurlionytė – Zubovienė. Patekėjo saulė. Kaunas, 1996 m.

© 2008 „XXI amžius“