Pirmasis puslapis
Aktualijos
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir visuomenė
Kultūra
Lietuva
Memuarai
Nuomonės
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Apginti karitatyvinės veiklos katalikišką tapatumą

Mindaugas BUIKA

Denverio arkivyskupas Čarlzas Čapatas, OFM Cap.

Susirūpinimą keliantis precedentas

Neseniai Kolorado (JAV) valstijoje priimtas įstatyminis potvarkis (HB 1080), kuriuo religinės šalpos organizacijoms nurodoma nepaisyti įdarbinamo personalo tikybos. Dėl to kyla grėsmė katalikiškų karitatyvinių struktūrų identitetui. Šis potvarkis sudomino tarptautinę žiniasklaidą ir kartu išprovokavo griežtą Vatikano reakciją. Pagal minėtą potvarkį, kurio projektas nuo 2008 metų sausio vidurio buvo svarstomas Kolorado valstijos parlamente, tikėjimu grindžiama labdaros ir socialinės pagalbos organizacija faktiškai turės pasirinkti, ar likti ištikimai savo religinei prigimčiai ir nutraukti vaisingą partnerystę su valstybe, ar atsisakyti turimų tikybinių kriterijų bei motyvacijos ir tik tada gauti papildomas valstybines lėšas humanitarinei veiklai tęsti.

Kolorado sostinės Denverio arkivyskupijai priklausanti labdaros draugija „Catholic Charties“ (mums gerai žinomo „Caritas“ analogas) yra didžiausia nevyriausybinė socialinės paramos teikėja visame Uolėtųjų kalnų regione. Turėdama tik 600 darbuotojų personalą, ši organizacija kasmet įgyvendina įvairių karitatyvinių projektų už 30 mln. dolerių (daugiau kaip už 70 mln. litų). Be suaukotų lėšų, daugiau kaip trečdalį jos biudžeto – 12,7 mln. dolerių – sudaro iš valstybės gaunami pinigai.

Pagal Kolorado parlamente svarstomą minėtą naujo įstatyminio potvarkio projektą, (kurio viena pagrindinių rėmėjų yra žydų organizacija – Antidefamacijos lyga, kuri kritiškai žiūri į valstybės ir Bažnyčios bendradarbiavimą, kaip neva prieštaraujantį sekuliarumo principui) religinės šalpos draugija, gaunanti valstybines lėšas savo veiklai, tampa tarsi valstybine struktūra. Todėl jai priimant darbuotojus ar net skiriant vadovus turi būti taikomi tie patys antidiskriminaciniai reikalavimai, kaip ir kiekvienai valstybinei įstaigai, tai yra neturi būti atsižvelgiama į kandidato į darbuotojus ar vadovus seksualinę orientaciją, tikėjimo išpažinimą ir pan.

Kitaip sakant, tokiu įstatyminiu aktu norima pasiekti, jog katalikiškos karitatyvinės organizacijos darbuotoju ar net vadovu galėtų tapti atviras homoseksualistas, ateistas, musulmonas ar kitos tikybos išpažinėjas, tuo sugriaunant šios bažnytinės struktūros veikimo religinės ir moralinės motyvacijos pagrindą. Šitaip bandoma suduoti dvigubą ar net trigubą smūgį Bažnyčios socialinei misijai: pažeidžiama pati katalikiška šalpa, kurios identitetas remiasi krikščionišku artimo meilės principu; apsunkinamas Bažnyčios ir valstybės institucijų bendradarbiavimas, grindžiamas abipuse pagarba jų savitumui; nukenčia silpniausieji visuomenės nariai – ligoniai, našlaičiai, neturtėliai, seneliai – kuriems reikalinga kvalifikuota parama ir krikščioniškas gailestingumas.

Tvirta Denverio arkivyskupo pozicija

Reaguodamas į susidariusią situaciją Denverio arkivyskupas Čarlzas Čapatas sausio pradžioje ir vasario pradžioje diecezijos laikraštyje „Denver Catholic register“ ir Jungtinių Valstijų nacionalinėje katalikų periodikoje pasirodžiusiose publikacijose pastebėjo, jog visai teisėta, jeigu vyriausybė reikalauja, kad religinės tarnybos susilaikytų nuo joms skiriamų valstybinių lėšų naudojimo prozelitizmui. „Tačiau „Catholic Charities“ to jokiu būdu ir nedaro, nes tai nėra religinės šalpos tikslas, – pabrėžė 64-erių metų ganytojas, taip pat priklausantis kapucinų vienuolijai. – Organizacija padeda nepritekliuje ar kančioje atsidūrusiems žmonėms, nepriklausomai nuo jų išpažįstamo tikėjimo“. Taip pat ir tarp Denverio katalikiškos šalpos darbuotojų yra geros valios ir kompetentingų profesionalų, kurie priklauso įvairioms tikyboms. Tačiau svarbu, kad bent jau vadovaujančius postus užimtų būtent praktikuojantys katalikai, kas padėtų šiai labdaros organizacijai išlaikyti būtent „katalikišką“ tapatumą ir jos esminę vietą Bažnyčios socialinėje tarnystėje. Arkivyskupas Č. Čapatas taip pat primena kad bažnytinės grupės turi žymiai senesnę paramos vargšams istoriją nei valstybė. Būtent todėl vyriausybė stengiasi panaudoti religinę socialinę tarnybą, kadangi ji yra efektyvesnė, turi mažesnes administracines išlaidas bei gerai išvystytą struktūrų tinklą bent jau Jungtinėse Valstijose. Taigi, kiekvienas doleris iš valstybės biudžeto, išleistas socialinei rūpybai per religinės šalpos grupę, apsimoka žymiai labiau nei per valstybines struktūras, kurių administravimo išlaidos yra žymiai didesnės.

„Tokios organizacijos, kaip „Catholic Charities“, sudariusios kontraktus su vyriausybe, dažnai praranda pinigus, ir vyriausybė tai žino, – pabrėžė Denverio arkivyskupas. – Religinės šalpos grupės priima šį praradimą kaip dalį savo misijos bendrajam gėriui. Bet jų misija, žinoma, priklauso nuo karitatyvinių organizacijų vadovų, kurie taip veikdami remiasi ir gina savo religinį tapatumą“. Paneigdamas Antidefamacijos lygos absurdiškus kaltinimus, kad valstybiniai pinigai, per religines organizacijas skirti stokojančiųjų paramai, neva pažeidžia konstitucinį Bažnyčios ir valstybės atskyrimą, arkivyskupas Č. Čapatas nurodė, kad šis bendradarbiavimas nepadaro nei religinės šalpos grupės valstybine struktūra, nei „vyriausybinių institucijų nepaverčia katechetikos klasėmis“.

Jeigu vyriausybė nori dalį socialinės rūpybos naštos perkelti religinėms grupėms, tai jos reikalas: katalikų karitatyvinės organizacijos priima šią naštą, dažnai, kaip minėta, patirdamos finansinius nuostolius. Už tai jos pagrįstai reikalauja, kad joms nebūtų trukdoma įgyvendinti savo misiją, o tai įmanoma tik išsaugant religinį tapatumą. Šiuo atžvilgiu iškreiptai sekuliaristinis „Bažnyčios ir valstybės atskyrimo“ interpretavimas žeidžia tikinčiųjų jausmus ir kliudo vaisingam vyriausybės ir bažnytinių socialinių struktūrų bendradarbiavimui, kurio tikslas – bendrasis gėris. Taigi, teigimas, jog katalikiškos karitatyvinės organizacijos, naudodamos valstybinių fondų lėšas pagelbėti varge atsidūrusiems žmonėms ir kartu saugodamos savąjį identitetą neva pažeidžia valstybės pasaulietiškumą, vertintinas tik kaip nauja prietarų forma“. Taip demonstruojamas priešiškumas tikėjimui, religijos viešajai raiškai ir siekiama vėl suvaržyti Bažnyčios socialinį veikimą.

Istorijos pamokos ir dabartis

Gindamas šią arkivyskupo Č. Čapato poziciją Denverio „Catholic Charities“ pirmininkas Kristoferis Rouzas savo publikacijose priminė katalikiškos karitatyvinės veiklos Jungtinėse Valstijose ištakas. Šį darbą prancūzės vienuolės uršulietės, Luizianos valstijos, tuomet priklausiusios Prancūzijai, sostinėje Naujajame Orleane pradėjo XVIII amžiaus pirmoje pusėje. Jos labiausiai rūpinosi beglobiais vaikais, juos gydė, steigė mokyklas, kurioms vadovauja iki šiol. Kai 1803 metais Luizianos teritoriją iš Prancūzijos nupirko Jungtinės Valstijos, seserims uršulietėms iškilo didelis nerimas dėl tokios socialinės veiklos perspektyvų.

Tuo metu Prancūziją valdė antiklerikalinių nuostatų revoliucinė vyriausybė. Šimtai dvasininkų buvo nužudyti, kiti priversti bėgti svetur, Bažnyčios nuosavybė atimta, septynių dienų „religinė“ savaitė pakeista dešimtadieniu, pareikalauta, kad kunigai priesaika patvirtintų lojalumą. Dešimt uršuliečių už vadovavimą katalikiškoms mokykloms buvo giljotinuotos. Luizianoje dirbančios seserys uršulietės žinojo, kad Prancūzija buvo Jungtinių Valstijų sąjungininkė, be to, ir pačioje Šiaurės Amerikoje vyravo protestantiškos nuotaikos. Jos taip pat žinojo, kad tuometinis JAV prezidentas Tomas Džefersonas buvo nepraktikuojantis krikščionis ir rodė didelį nepasitenkinimą katalikybe.

Susirūpinusi dėl vienuolijos socialinės veiklos laisvės galimo apribojimo Naujojo Orleano uršuliečių vyresnioji sesuo šv. Ksavero Marija pati parašė laišką prezidentui T. Džefersonui, prašydama patikinimo, kad Jungtinės Valstijos garantuos vienuolėms teisę laisvai įgyvendinti tarnystę. Atsiliepdamas į šį paklausimą, T. Džefersonas, kuris yra vienas pagrindinių JAV valstybingumo ir demokratinės santvarkos kūrėjų, ranka rašytu laišku vienuoles patikino, kad šalies konstitucija ir vyriausybė „šventai ir nepažeidžiamai“ garantuoja jų institucijos ir veiklos laisvę ir „pilietinės valdžios nesikišimą“. Prezidentas pabrėžė, kad nepriklausomai nuo religinių nuostatų įvairovės, „niekas negali likti abejingas“ karitatyvinei veiklai, ypač kai kalbama apie jaunų žmonių auklėjimą ir globą, kuo užsiima seserys uršulietės.

Taigi, tai, ką prieš du šimtus metų dar jaunoje JAV valstybėje užtikrino tos šalies vyriausybė katalikų socialiniam veikimui, dabar nori paneigti šių dienų laicistai, įskaitant žydų Antidefamacijos lygą. K. Rouzas primena, kad priėmus įstatyminį potvarkį HB1080, neigiamą poveikį pajus ne tik „Catholic Charities“, bet ir kitos tikėjimu grindžiamos socialinės tarnybos, įskaitant Žydų paramos šeimai tarnybą. Šios organizacijos, taip pat gaunančios lėšų iš valstybinių fondų, misijos tikslas „atstatyti pažeidžiamųjų gerovę didžiojoje Denverio bendruomenėje teikiant patarnavimus pasiremiant judėjiškomis vertybėmis“. Taigi, ir iš žydų socialinių struktūrų tuomet galima būtų reikalauti, kad ji nebesivadovautų „judėjiškomis vertybėmis“ ir kad savo vadovais skirtų, pavyzdžiui, musulmonus arba ateistus.

Popiežiaus enciklikos mokymas

Katalikiškų karitatyvinių organizacijų veikimo ištakas savo pirmojoje enciklikoje „Deus Caritas est“ išsamiau nagrinėja ir popiežius Benediktas XVI. Jis pabrėžia, kad labdaringa veikla ir socialinės paramos teikimas glūdi Bažnyčios prigimtyje – yra „neatskiriama jos pačios būties išraiška“. Artimo meilės tarnystė yra trečias svarbiausias Bažnyčios atsakomybės ir misijos bruožas, kuris yra giliai susietas su kitais dviem – Dievo Žodžio skelbimu ir sakramentų celebravimu. Štai kodėl sąvoka „katalikiška“ yra gyvybiškai svarbi Bažnyčios socialinės tarnystės organizacijos apibūdinimui, pabrėžia Denverio arkivyskupijos „Catholic Charties“ vadovas K. Rouzas.

Jis nurodo, kad kai kurios laicistinės grupės baiminasi, kad Bažnyčios ir valstybės bendradarbiavimas socialinės rūpybos srityje suteiks galimybę katalikams primesti savo tikėjimą vargšams. Tačiau popiežius Benediktas XVI minėtoje enciklikoje aiškiai primena, jog tie, „kurie praktikuoja labdarą Bažnyčios vardu, niekada nesieks primesti Bažnyčios tikėjimą kitiems“. Naudoti gailestingumo darbus kaip prozelitizmo priemonę reikštų statyti sąlygas artimo meilei, kuri turi būti duodama laisvai. Tai būtų visiškai nekatalikiška – to katalikų karitatyvinės organizacijos niekada nedaro.

Kita vertus, kalbėdamas apie karitatyvinių darbuotojų religinę motyvaciją Šventasis Tėvas enciklikoje „Deus Caritas est“ labai aiškiai pabrėžė, kad „jie turi būti įkvėpti ne ideologijų, kurios skelbia norinčios pagerinti pasaulį, bet tikėjimo, kuris veikia per meilę. Taigi, jie turi būti labiau nei bet kurie kiti skatinami Kristaus meilės, jie turi būti asmenys, kuriuos Kristus užkariavo savo meile ir pažadino juose artimo meilę“. Tuo būdu popiežius Benediktas XVI nurodo katalikiškos socialinės organizacijos personalo religinio tapatumo svarbą, kas garantuoja jos darbų tikslingumą ir sėkmę.

Sausio pabaigoje pristatydamas popiežiaus Benedikto XVI laišką 2008 metų Gavėniai, kurio tema kaip tik siejasi su Bažnyčios gailestingumo darbais, Popiežiškosios „Cor Unum“ tarybos pirmininkas kardinolas Paulius Kordesas taip pat gynė Denverio arkivyskupo Č. Čapato poziciją dėl karitatyvinių organizacijų katalikiško tapatumo išsaugojimo. „Teologiškai karitatyvinė veikla ir tikinčiųjų gerieji darbai visada susieti su Žodžio skelbimu, – sakė kardinolas. – Jėzus atliko savo darbą skatinamas ir gailestingumo, ir siekimo skelbti Evangeliją. Tarnystė visuomet susieta su Dievo Žodžio liudijimu ir niekas neturi nutraukti šio ryšio“.

Jis pripažino, kad katalikiškų socialinių organizacijų tapatumo problema yra iškilusi ne tik Jungtinėse Valstijose, bet ir daugelyje kitų šalių. Aukotojų ir donorų dėka Bažnyčios karitatyvinės struktūros gali nuveikti didelius darbus, tačiau yra iškilusi jų supasaulėjimo rizika. Todėl visiškai neatsitiktinai šį klausimą prisimena ir popiežius Benediktas XVI savo enciklikoje „Deus Caritas est“. Šventasis Tėvas aiškiai pabrėžia, jog „katalikiškos socialinės organizacijos turi elgtis labai rūpestingai, kad neprarastų savo laisvės priimdamas pinigus iš donorų, kurie vėliau kartais bando primesti savo mentalitetą, kuris neatitinka bažnytinių tikslų“.

Pažymėjęs, kad „pasaulis turi matyti skirtumą tarp „Carito“ ir „Raudonojo Kryžiaus“, kardinolas P. Kordesas sakė, kad Popiežiškoji „Cor Unum“ taryba birželio mėnesį Meksikoje rengia dvasines pratybas Šiaurės ir Pietų Amerikos karitatyvinių organizacijų vadovams. Jų metu kaip tik bus kalbama apie sekuliarizacijos grėsmę, kurią kelia šių dienų sekuliarizacijos kultūra. Neseniai susitikęs su Popiežiškosios įstatyminių tekstų interpretavimo tarybos nariais, kardinolas P. Kordesas taip pat siūlė labiau akcentuoti kanonines priemones, kuriomis vyskupai galėtų prižiūrėti ir apginti Bažnyčios socialinių struktūrų katalikiškąjį tapatumą.

© 2008 „XXI amžius“