Prisilietęs prie žmogaus sielos gelmių
Alfas PAKĖNAS
Reikšmingiausias lietuvių filosofas. Pirmasis, kuris filosofavo tikrai lietuviškai. Lietuviškų filosofinių terminų kūrėjas. Poetas filosofijoje ir filosofas poezijoje. Taip kalbama ir rašoma apie Antaną Maceiną, kurio 100-ojo gimtadienio minėjimas Juozo Tumo-Vaižganto muziejuje sutraukė daugybę kauniečių. Daugelis net prisipažino mėgstantys ir mylintys šį žmogų. Pasiilgstantys jo žodžio filosofinio ir poetinio.
Antanas Maceina gimė ir mirė tą pačią dieną sausio 27-ąją (1908-1987). Į Tylos slėnius iškeliavo būdamas lygiai 81-erių... Prienų krašto išaugintas žmogus gimė Bagrėno kaime (Prienų r.). Užaugo be motinos ji mirė, kai berniukas ėjo dešimtus metus. Skaudžiai išgyveno atsiskyrimo liūdesį, kurį nešiojosi visą gyvenimą, nuolatos pasiilgdavo motinos, vėliau parašė studiją Žmona ir motina apie tai, kad motina vaiką kuria, yra pirmoji jo asmenybės kūrėja, padedanti susivokti pasaulyje, pažinti jį. Kaip vėliau pats yra rašęs, interpretuoti pasaulį: Mes viską interpretuojame. Būti pasaulyje reiškia interpretuoti.
Vasario 1-osios pavakare apie Antaną Maceiną filosofą, teologą (neišsipildžiusį), poetą Vaižganto muziejuje kalbėjo etnologas Aleksandras Žarskus. Rašytojas Juozas Jasaitis skaitė ir komentavo Antano Maceinos mintis apie kūrybą, patį kūrėją. Daug kas yra skaitęs ir pamėgęs šio filosofo, rašiusio eilėraščius, Laiškus rašytojams. Apie poeto būtį ir kūrybą (1950). Vienas gražiausių ir poetiškiausių A. Maceinos kūrinių tai Saulės giesmė (1954). Ilgai nešiota ir iškentėta didelė, graži knyga apie šv. Pranciškų Asyžietį, apie kurį pasakojo ir daug įdomių detalių pateikė etnologė ir pedagogė Elena Dvarionienė.
A. Maceina išeivijoje išleido dvi eilėraščių knygas Antano Jasmanto slapyvardžiu: Gruodas (1965) bei Ir niekad ne namolei (1980). Poezija Maceinos gyvenime užėmė itin svarbią vietą. Manyčiau, kad ji, kaip ir jo laiškai artimiesiems, yra savitas raktas atskleisti ir suprasti Maceiną ne kaip visuomeninį veikėją arba filosofą, o būtent kaip žmogų, kuris kentėdavo, ieškodavo, nerasdavo, nusivildavo ir vėl ieškodavo..., knygoje Pašauktas kūrybai rašo Tatjana Maceinienė, filosofo sūnaus Sauliaus žmona. Iš tikro poezija buvo Maceinos vidinis, nematomas, kitiems sunkiai pasiekiamas gyvenimas. Jo eilėraščius įvertino Vincas Mykolaitis-Putinas. 1965 metų rugpjūty rašytame laiške Kaziui Bradūnui, tuometiniam Draugo kultūrinio priedo redaktoriui, pripažino, kad Antano Jasmanto Gruodas vertas užimti lietuvių literatūroje vietą tarp įspūdingiausių, turiningiausių mūsų poezijos rinktinių. Klasikinė forma čia glaudžiai siejasi su modernaus žmogaus išgyvenimais bei įvaizdžiais.
Vakaro metu Eglė Vindašienė atliko senąsias apeigines lietuvių dainas, aktorė Olita Dautartaitė skaitė eilėraščius.
Kaunas
© 2008 XXI amžius
|