Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    ir visuomenė
Kultūra
Literatūra
Memuarai
Nuomonės
Pozicija
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Neparadinė Lietuvos ginkluotųjų pajėgų pusė

Gintaras VISOCKAS

Kariai žygiuoja Lietuvos, Latvijos ir Estijos vėliavų pakėlimo ceremonijoje sostinės S. Daukanto aikštėje

Buvęs vyriausiasis Lietuvos kariuomenės puskarininkis Alvydas Jokšas ragina krašto apsaugoje tarnaujančius kariškius bei civilius drąsiau ginti savo teises ir interesus Autoriaus nuotrauka

Visi, kas dalyvavo Vasario 16-osios minėjime Vilniuje, be abejo, negalėjo nepastebėti, koks įspūdingas buvo mūsų ginkluotųjų pajėgų paradas. Darniai žygiavo karinių jūrų, oro, sausumos pajėgų kariai. Sužavėjo ir speciali garbės sargybos kuopos karių programa, pademonstruota Katedros aikštėje gausiai susirinkusiems svečiams. Negalėjo neįsiminti ir griežtos, valdingos brigados generolo Vytauto Žuko komandos, skelbiamos mūsų kariams, jo raportas mūsų vyriausiajam ginkluotųjų pajėgų vadui – Prezidentui Valdui Adamkui. Tačiau tai – tik paradinė, parodomoji mūsų kariuomenės pusė. Ji visuomet gražesnė, dailesnė nei kasdienis kariškas gyvenimas. Kas iš tiesų dedasi mūsų kariniuose daliniuose, štabuose, batalionuose, kuopose, misijose užsienyje – sužinoti ne taip paprasta. Mat negerovės slepiamos nuo visuomenės visomis įmanomomis priemonėmis. Dažniausiai prisidengiant slaptumo skraiste.

Generoliška liga

Pabandyk prakalbinti brigados ar bataliono vadą, generalinės inspekcijos vadovybę ar kariuomenės vadą – durys ne visuomet bus atidarytos. Jei žadi rašyti apie pasiekimus – įsileis. Jei ketini kamantinėti apie teismuose teisybės ieškančius karininkus ir seržantus, apie tarptautinėse misijose Bosnijoje ir Hercegovinoje ar Irake įvykusius incidentus – pas vadą greičiausiai nepateksi. Geriausiu atveju priims atstovas spaudai, kuris išdidžiai pareikš negalįs nieko komentuoti. O jei ir priims generolo laipsnį turintis karininkas, tai irgi ne tiek jau daug naudos. Tokio rango karininkai dažnai nepasako tiesos, o stengiasi įtikti tos dienos politinei konjunktūrai, kad nepakenktų savo asmeninei karjerai. Naudos iš tokio interviu – kaip iš ožio pieno. Nieko konkretaus, nieko apčiuopiamo. Nebent norėtum savo asmeniniu kailiu patirti, kokie mūsų generolai pasipūtę, išdidūs, reikšmingi. Ne visi suserga puikybės liga. Tačiau tokių esama. Štai jau ne iš vienų lūpų girdžiu nusiskundimų dėl karininko Arvydo Pociaus elgesio. Kai kurie buvę bendražygiai tvirtina, esą šiandien su A. Pociumi, sulaukusiu brigados generolo antpečių, neįmanoma susišnekėti. Nepastebi, nesileidžia į šnekas, žiūri iš aukšto. Jei pasilabinsi „sveikas, Arvydai, kaip laikaisi“, būtinai atkirs, girdi, „jis jau ne Arvydas, bet brigados generolas Arvydas Pocius“. Kai kuriems bendražygiams, norėjusiems atviriau pasidalinti nuogąstavimais dėl Lietuvos ginkluotųjų pajėgų ateities, beliko pasitraukti į šoną nieko nepešus. Su didele nuoskauda širdyje. Suprask, jiems nėra ko gilintis į mūsų kariuomenės problemas, nes tik generolai viską supranta, viską kontroliuoja, viską žino. Beje, buvę bendražygiai prisimena, kad A. Pocius didybės manija buvo susirgęs ir tuomet, kai sulaukė pulkininko laipsnio...

Kariškiams teikia konsultacijas

Ir vis dėlto pažvelgti į mūsų ginkluotąsias pajėgas tarsi iš vidaus – įmanoma. Apie susikaupusias negeroves atvirai pasakoja į atsargą išėję karininkai ir seržantai. Alvydas Jokšas – vienas iš tokių. Maždaug prieš dvejus metus į atsargą išleistas buvęs ilgametis mūsų kariuomenės vyriausiasis puskarininkis nūnai gyvena nedideliame Tryškių miestelyje Žemaitijoje, tolokai nuo stambiųjų karinių dalinių ir miestų. Tačiau nesiliauja domėtis kariuomenės šiokiadieniais. Jo domėjimasis – itin profesionalus ir kruopštus. Kartu su žmona jis įkūrė firmą, teikiančią įvairias teisines paslaugas. Nors po tarnybos ginkluotosiose pajėgose prabėgo daugiau nei dveji metai, A. Jokšui dažniausiai skambina kariškiai. Teisinės pagalbos prašo pačiais įvairiausiais klausimais: dėl laiku nesuteikiamo aukštesniojo laipsnio, dėl nepagrįstos nuobaudos, dėl keistų atleidimo iš profesinės karo tarnybos aplinkybių. Per metus A. Jokšas sulaukia ne mažiau kelių dešimčių prašymų padėti, patarti. „Gal per 12 mėnesių šimto skambučių ir nesusidarys, bet tikrai daug daugiau nei kelios dešimtys“, – teigia buvęs vyriausiasis kariuomenės puskarininkis.

Nepaliekama galimybė gintis

Šitaip tvirtindamas A. Jokšas jokiu būdu nenori girtis, esą jo firma – nepamainomas patarėjas ir pagalbininkas teisybės ieškoti sumaniusiems profesinės ar būtinosios karo tarnybos kariams. Jis tik norįs akcentuoti, jog teisinių aktų Krašto apsaugos ministerijos ir kariuomenės vadovybė ne visuomet paiso. Šiandien galiojantys drausmės statutai nėra tobuli. Aukštesniojo rango vadams sudaryta galimybė juos interpretuoti, kaip tik patinka. Dabartinis statutas neužtikrina karių teisių. Sakykim, teikiamas prašymas tarnybinį patikrinimą atliekančiam karininkui, kad šis apklaustų seržanto nurodytus asmenis. Karininkas gali atsižvelgti į seržanto pageidavimus, bet gali juos ir ignoruoti. Baudžiamo seržanto ar puskarininkio net nebūtina supažindinti su tarnybinio patikrinimo medžiaga. Įstatyme nėra pasakyta, jog patikrinimą atlikęs karininkas privalo supažindinti seržantą su patikrinimo išvadomis. Įstatyme tiktai parašyta, jog karys turi teisę prašyti. Tad tarnybinio patikrinimo išvadomis nepatenkintam kariui dažniausiai nepaliekama galimybė nuosprendį apskųsti. Kaip skųsiesi, jei dorai net nežinai, dėl ko esi baudžiamas. Kariuomenės vadovybė taip pat piktnaudžiauja, versdama žemesniojo rango kariškius dirbti viršvalandžius. Žemesniojo rango kariškiai mūsų ginkluotosiose pajėgose labai dažnai verčiami dirbti ir savaitgaliais, ir viršvalandžius, bet, skirtingai nei aukštesniojo rango karininkams, jiems už tai nemokamas papildomas užmokestis. Jei tik koks nors seržantas apie tai prasitaria Generalinei inspekcijai, susilaukia tik didelių nemalonumų. Tuo tarpu remiantis Europos Sąjungos įstatymais ir konvencijomis, toks darbas yra draudžiamas, smerkiamas, netoleruojamas. A. Jokšas mūsų kariuomenėje vyriausiojo puskarininkio pareigas ėjo ne vienerius metus. Jam kaip vyriausiajam puskarininkiui buvo privalu ginti žemesniojo rango karių – tiek eilinių, tiek seržantų, tiek puskarininkių – interesus, atlikti šimtus tuometinio kariuomenės vado generolo majoro Jono Kronkaičio inicijuotų tarnybinių patikrinimų, pavedimų. Taigi šiandien A. Jokšo archyve susikaupė itin daug istorijų, kurias dabartinė KAM vadovybė būtų linkusi nutylėti.

Išvadino „daniškomis kiaulėmis“

Štai kad ir incidentas su Danijos Karalystės kariškiais. Nors šiam atsitikimui maždaug penkeri metai, tačiau jis negali nešokiruoti. 2002 – 2003-aisiais Lietuvoje viešėjo aukšto rango danų kariškių delegacija. Svečiai mūsų instruktoriams padėjo rengti karius sudėtingoms misijoms už Lietuvos ribų. O kaip mūsų kariškiai elgėsi su pagalbos ranką ištiesusiais danais? Juos vadino kiaulėmis, makakomis, beždžionėmis. Taip sakydavo danams tiesiai į akis. Tik ne angliškai, bet lietuviškai. O danai šypsodavosi, kadangi nesuprasdavo, kas jiems iš tiesų sakoma. Šiandien žinoma net to karininko pavardė. Apie šį incidentą sužinoti pavyko tik kelių karių, parašiusių tarnybinį pranešimą, dėka. Manot, negarbingai pasielgęs mūsų kariškis liko nubaustas? KAM Generalinė inspekcija tuokart pareiškė, esą svečius iš Danijos viešai pravardžiavusio karininko negalima bausti, nes danai nesuprato, kas jiems atvirai sakoma. O vyriausiasis puskarininkis A. Jokšas, surinkęs išsamią medžiagą apie mūsų valstybei garbės nedarantį nutikimą, pakliuvo į didelę KAM vadovybės nemalonę.

Alkoholio padauginęs majoras liko nenubaustas

Iškalbinga ir majoro I. Braziulio istorija. Tikriausiai visi prisimename pranešimus apie viename Europos oro uostų įvykusį incidentą. Tąsyk televizijos bei laikraščiai pranešė, esą būdamas išgėręs mūsų majoras užsienyje elgėsi nederamai. Ir triukšmavo, ir kabinėjosi prie praeivių, ir susistumdė su oro uosto apsauga, net į areštinę kelioms valandoms buvo uždarytas ir baudą turėjo sumokėti. Kad šitaip atsitiko mūsų karininkui – telieka apgailestauti. Labai smerkti karininko gal ir nederėtų, ko tik nepasitaiko šiame pasaulyje. Gal turėjo jis didelių nemalonumų šeimoje, gal pervargo, gal dar kokios nors asmeninės priežastys pastūmėjo nusižengti. Galų gale, kas gali paneigti, jog šiandien karininkas nesigaili, neišgyvena dėl savo poelgio. Tačiau jį vis dėlto buvo būtina nubausti – to reikalauja karių ir karininkų elgesį reglamentuojantys įstatymai. Bet pono I. Braziulio taip ir nenubaudė – net pačia švelniausia bausme. Iš pradžių kariuomenės vadas generolas majoras Valdas Tutkus viešai tvirtino, esą alkoholio padauginęs majoras nubaustas, tačiau kai vyriausiasis kariuomenės puskarininkis A. Jokšas ėmė domėtis, kaip konkrečiai nubaustas, paaiškėjo, jog bausmė prilyginta... perkėlimui į kitas pareigas. Pasak A. Jokšo, tokios bausmės mūsų statutai ir drausmės kodeksai nenumato. Bausmė – tai papeikimas, pažeminimas pareigose, atlyginimo sumažinimas, atleidimas iš profesinės karo tarnybos. Majoras I. Braziulis nebuvo pažemintas pareigose – jis buvo perkeltas į analogiškas, majorui pritinkančias pareigas. Beje, trumpam. Labai greitai kariuomenės vadas V. Tutkus nusižengusį majorą savo įsakymu vėl perkėlė į ankstesnes prestižines pareigas. Žodžiu, majorui I. Braziuliui nė plaukas nuo galvos nenukrito. O kai nustebęs A. Jokšas pasidomėjo, kodėl kaltininkas išvengė pelnytos bausmės, jam buvo paaiškinta, esą majoras I. Braziulis nepadarė jokio pažeidimo, todėl jo nėra už ką bausti. Tad belieka retoriškai paklausti, kada vis dėlto melavo kariuomenės vadas V. Tutkus: sakydamas, jog majoras nubaustas, ar sakydamas, jog majoras nekaltas?

Rūpinosi pavaldinių sveikata ir gyvybe

O štai vienas seržantas buvo nubaustas pačia griežčiausia bausme – pašalintas iš profesinės karo tarnybos. Išmestas iš kariuomenės, pasak buvusio vyriausiojo puskarininkio A. Jokšo, buvo be pagrindo, tik dėl to, kad rūpinosi jam pavaldžių karių sveikata ir gyvybe. Šis incidentas atsitiko toli nuo Lietuvos – Irake. Tikriausiai visi prisimename pranešimus, esą vienas mūsų seržantas su visu skyriumi atsisakė atlikti užduotį – patruliuoti nurodytame rajone. Niekas nekreipė didelio dėmesio, kodėl seržantas atsisakė įvykdyti įsakymą. Buvusio vyriausiojo puskarininkio A. Jokšo teigimu, seržantas pasielgė sąžiningai, pagal statutą. Jam nebuvo suteikta visa patruliavimui būtina įranga: trūko specialiųjų prietaisų, slopinančių radijo signalus. Tie prietaisai būtinai reikalingi, kadangi jie trukdo dabartine padėtimi nepatenkintiems irakiečiams sprogdinti radijo impulsais valdomas minas, paslėptas pakelėse. Tokių incidentų būta ir anksčiau. Tačiau tik jis išdrįso viešai prabilti apie trūkumus. Nors jį kai kurie lietuviški leidiniai, beje, gaunantys daug užsakomųjų straipsnių iš KAM vadovybės, ir vadino bailiu, tačiau seržantas, A. Jokšo manymu, pasielgė kaip tik sąžiningai, principingai, drąsiai. Tačiau dėl to jį išvijo iš kariuomenės. Beje, teisme seržantą gynusieji advokatai norėjo išsireikalauti nuostatų, kiek ir kokių radijo bangų slopintuvų privalo gauti skyrius, išvykdamas patruliuoti. Advokatai neprašė jokių slaptų duomenų. Tačiau KAM vadovybė atsiuntė paaiškinimą, esą tokia informacija įslaptinta. Buvęs vyriausiasis puskarininkis A. Jokšas abejoja, ar informacija, kurios reikalavo advokatai, tikrai slapta. Juolab kad tie prietaisai pagaminti ne Lietuvoje. Tad apie jų slaptumą ar viešumą geriausiai galėtų spręsti gamintojai, bet ne naudotojai. Kiek ir kokių iš tiesų skyriui būtina turėti slopintuvų, galėjo konkrečiau paaiškinti danų karo specialistai. Mat būtent jų pagamintus slopintuvus naudojo seržanto skyriaus kariai. Bet mūsų teismui kažkodėl užteko KAM vadovybės pareiškimo „įslaptinta“. Ir seržantui visiems laikams teko atsisveikinti su tarnyba Lietuvos ginkluotosiose pajėgose.

Teisines konsultacijas teikiančiam A. Jokšui pasirodė taip pat keista, kad tąsyk buvo nubaustas ne tik seržantas, bet ir visi jo pavaldiniai. Tiesa, skyriaus kariai nubausti ne taip griežtai, kaip pats skyriaus vadas. Apsiribota papeikimais ir kitomis panašiomis drausminėmis nuobaudomis. Bet juk skyriaus kariai čia tikrai nieko dėti – jie tik vykdė savo tiesioginio vado įsakymą. Ir vis tiek susilaukė pasmerkimo. Teismui ši aplinkybė kažkodėl nepasirodė keista. Beje, per savo ne vienerių metų tarnybos Lietuvos kariuomenėje laikotarpį A. Jokšas nežino nė vieno atvejo, kad teismai būtų pasielgę priešingai, nei reikalaudavo mūsų KAM vadovybė. Jis žinąs tik vienui vieną atvejį, kai atleistasis kariškis teismo įpareigojimu vis dėlto buvo grąžintas į tarnybą, o visais kitais atvejais teismai visuomet palaikydavo Krašto apsaugos ministerijos teisininkų pusę.

Elgėsi kaip su vergais

Buvęs vyriausiasis puskarininkis A. Jokšas prisimena dar vieną karišką incidentą užsienyje. Tai atsitiko Bosnijoje ir Hercegovinoje. A. Jokšas buvo komandiruotas išsiaiškinti, kas ten dedasi. Analizuodamas padėtį, jis susidarė įspūdį, kad su tarptautinę misiją Bosnijoje ir Hercegovinoje atliekančiais lietuviais kariais lietuviai karininkai elgėsi beveik kaip su... savo nuosavais vergais. Nesileisdamas į smulkmenas, A. Jokšas pabrėžė, jog Bosnijoje ir Hercegovinoje buvo ne tik girtuokliaujama, bet ir piktnaudžiaujama tarnybine padėtimi skiriant drausmines nuobaudas. Remiantis surinkta informacija, A. Jokšas gali drąsiai pasakyti, jog karininkai savo pavaldiniams skirdavo daug nepagrįstų, nelogiškų, net žeminančių įsakymų. O kariai buvo beteisiai, kadangi niekas jų teisių deramai negynė. Pavyzdžiui, vienas karys per du mėnesius buvo parašęs net 17 pasiaiškinimų. Perskaičius juos visus, akivaizdu, kad neteisus būtent karininkas, liepęs rašyti dešimtis pasiaiškinimų dėl įvairiausių smulkmenų, o ne karys, sakykim, užmiršęs užsisegti sagą. Grįžus atgal į Lietuvą tuomet vyriausiojo puskarininkio pareigas ėjusiam A. Jokšui buvo netiesiogiai daromas spaudimas, kad jis karinei vadovybei pateiktų kuo palankesnes išvadas apie mūsų karininkus, tarnavusius Balkanuose. Į perspėjimus ir grasinimus A. Jokšas nekreipė dėmesio. Savo raporte išdėstė viską, ką buvo sužinojęs. Toks principingumas neliko nepastebėtas – pasitaikius pirmajai progai jis anksčiau laiko buvo išleistas į... atsargą. Tiesiog juo atsikratė. Beje, pažeidžiant įstatymus.

„Jiems viskas leidžiama“

A. Jokšas turėjo galiojančią darbo sutartį iki pat 2007 metų rugpjūčio pabaigos. Vadovaujantis sveiku protu, jį tada ir reikėjo išleisti į atsargą. Tačiau į atsargą jis buvo išprašytas anksčiau – 2006 metų liepos mėnesį, vos tik sulaukė pensijos. Toks KAM vadovybės skubėjimas, A. Jokšo manymu, tendencingas. Mat iš kariuomenės, jo žiniomis, iki šiol neatleistas nė vienas puskarininkis ir nė vienas karininkas, sulaukęs pensijos, bet dar turintis galiojančią darbo sutartį. Batalione, kuriame paskutiniu metu tarnavo A. Jokšas, buvo penki tokie kariškiai ir nė vienas iš jų pensijon nepalydėtas, atsisakyta tik A. Jokšo paslaugų. Šiandien buvęs vyriausiasis puskarininkis neabejoja, jog išstumtas iš kariuomenės anksčiau laiko jis tik dėl savo principingų tyrimų, kurie dažnai būdavo nepalankūs pasipūtusiems generolams ir pulkininkams, įsitikinusiems, jog „jiems viskas leidžiama“.

Beje, A. Jokšo atleidimo iš Lietuvos ginkluotųjų pajėgų peripetijas artimiausiu metu nagrinės Žmogaus teisių gynimo teismai Strasbūre. Buvęs ilgametis vyriausiasis puskarininkis A. Jokšas kreipėsi į Strasbūrą tik todėl, kad Lietuvoje teismai į jo problemas pasižiūrėjo pro pirštus. Lietuvos teisėjams nepasirodė keista, kad iš Krašto apsaugos sistemos į pensiją paleidžiamas tik vienas A. Jokšas, sulaukęs pensijos, tačiau turėjęs dar pusantrų metų galiojusią darbo sutartį. Lietuviškoji Temidė nesukluso ir tuomet, kai KAM teisininkai nepateikė žinių, kiek tokių kaip A. Jokšas dar vis tarnauja mūsų ginkluotosiose pajėgose, o kiek – atleista.

© 2008 „XXI amžius“