|
Nepriklausomybė: istorinė patirtis ir paveldas
Dr. Aldona Kačerauskienė
Vasario 14 dieną Marijos ir Jurgio Šlapelių namai-muziejus ir Tėvynės pažinimo draugija surengė konferenciją Nepriklausomybė: istorinė patirtis ir paveldas, skirtą paminėti Lietuvos valstybės atkūrimo 90-ąsias metines. Konferenciją atidarė ir sveikinimo žodį tarė Tėvynės pažinimo draugijos valdybos pirmininkas dr. Kazys Račkauskas. Pagrindinį pranešimą Vasario 16-osios 90-metis perkaitė Juozas Elekšis. Jis pastebėjo, kad lietuviai yra viena labiausiai laisvę branginančių tautų, priminė, kad mūsų istoriją lėmė keli įvykiai: Mindaugo valstybės įkūrimas, Algirdo pergalė prieš pralaimėjimų nepatyrusius totorius, Lietuvos krikštas, pergalė prieš kryžiuočius, agresyvių kaimynų sužlugdytas mūsų valstybingumas, Vasario 16-oji, sovietinė okupacija ir Kovo 11-oji. Pranešėjas priminė taikius bandymus atkurti nepriklausomybę: 1905 m. įvykusį Didįjį Vilniaus Seimą, 1917 m. rugsėjo konferenciją Vilniuje, išrinkimą Lietuvos Tarybos, kuri 1918 m. vasario 16-ąją paskelbė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aktą. Vasario 16-oji yra skambiausioji daina Lietuvos laisvės odisėjoje,- sakė pranešėjas.
Apie kovų dėl Lietuvos nepriklausomybės paminklų identifikavimą ir saugojimą kalbėjo Tėvynės pažinimo draugijos Kauno skyriaus pirmininkė Irena Eigelienė. Ji pastebėjo, kad visa Lietuva nusėta kovose dėl nepriklausomybės žuvusių savanorių kapais. Kadaise tie kapai buvo tvarkomi, prižiūrimi, ant jų per Vėlines degė žvakelės. Sovietmečiu kapų kauburėliai susilygino su žeme. Pranešėja kreipėsi į moksleivius ir studentus prašydama tuos kapus surasti, sutvarkyti, iš lauko akmenėlių sudėlioti žuvusiems už Lietuvos laisvę paminklus taip buvo daroma minint nepriklausomybės dešimtmetį 1928 metais ir dvidešimtmetį 1938 metais.
Tėvynės pažinimo draugija yra parengusi ir išleido nemažai knygų. Keletas jų buvo pristatyta konferencijoje. Apie mokytojos Janinos Jankauskienės knygos Pedagoginės akvarelės tautiškumą kalbėjo prof. Ona Voverienė. Nuo pat knygos viršelio ir pirmųjų puslapių pateikiamas poetizuotas gamtos ir gimtojo Tučių kaimo aprašymas: romantizuota apylinkių istorija, gamtos paminklai, teikiantys žmogaus dvasiai atsparumą ir vilties, senelių pagarbos žmogui, jo darbui ir tautinio orumo pamokos; aprašomos senosios lietuviško kaimo ir naujai kuriamos tradicijos, skatinančios pažvelgti giedru ir šviesiu žvilgsniu į šeimą, savo tėviškę, tautą ir skatinančios tas vertybes gaivinti,- sakė profesorė.
Apie knygą Lietuviški deimančiukai kalbėjo M. ir J. Šlapelių muziejaus direktorė dr. Alma Gudjonytė: Gimiau Lietuvoj, šalelėj mylimoj toks pagrindinis šios knygos motyvas. Mano tėvai, broliai, seserys, mano gentis tai mano Lietuva. Darbą, kurį pasirinkau ir dirbu, skiriu Lietuvai Tėvynei ir mūsų ateičiai. Gamta, žmonės, papročiai, istorija visas dvasinis palikimas yra Tėvynės turtas, priklausantis visiems. Kalba, jos grynumas ir puoselėjimas yra svarbiausias Lietuvos rūpestis, kertinis lietuvybės matmuo, todėl ją saugoti ir ginti privalo visi.
Pasibaigus konferencijai, žmonės ilgai nesiskirstė namo. Jie dainavo lietuvių liaudies dainas, vaišinosi svetinguose Marijos ir Jurgio Šlapelių namuose.
© 2008 XXI amžius
|