| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Chirurgas, mokytojas, patriotas Minint profesoriaus Prano Norkūno 100-ąsias gimimo metines Prof. habil. med. dr. Leonas Laimutis Mačiūnas, Lietuvių katalikų mokslo akademijos medicinos
skyriaus pirmininkas,
Vasario 1 dieną sukako 100 metų nuo garbaus vilniečio, visuomenininko ir patrioto, įžymaus chirurgo, Lietuvos chirurgų mokslinės draugijos garbės pirmininko, nusipelnusio gydytojo ir nusipelnusio Lietuvos mokslo veikėjo, respublikinės medicinos mokslų premijos laureato, tarptautinės chirurgų asociacijos nario, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto hospitalinės chirurgijos katedros profesoriaus, habilituoto medicinos daktaro Prano Norkūno gimimo. Pranas Norkūnas gimė 1908 m. vasario 1 dieną ūkininko šeimoje Marijampolio kaime, nutolusiame nuo Vilniaus apie 15 kilometrų. Pradžios mokslų mokytoja buvo motina, vėliau mokėsi Vilniaus dviklasėje mokykloje, Vytauto Didžiojo gimnazijoje, kurią baigė 1927 metais. Tikėdamas, kad būdamas gydytoju ir naudodamasis didesniu savarankiškumu, galėsiąs geriau padėti savo tautiečiams, kentusiems nuo okupantų lenkų, įstojo į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą, kurį baigęs 1934 metais, gavo gydytojo diplomą. Paskutiniaisiais studijų metais buvo pašauktas į kariuomenę, kurioje ir pasiruošė valstybiniams egzaminams (chirurgijos, akušerijos-ginekologijos ir teismo medicinos). Iš pradžių stažavosi Lydos ir Vilniaus ligoninėse, o 1936-1939 metais dirbo gydytoju Lydos apskrityje Lipčiūnų bei Subatninkų (16 km vykdavo dviračiu) ambulatorijose ir Naugarduko apskrityje Baranovičių ligoninėje. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, 1939 metais jaunasis chirurgas buvo mobilizuotas į Lenkijos armiją, pateko sovietinės armijos, okupavusios rytinę Lenkijos dalį, žinion. Išsisukęs iš jos, nedelsdamas grįžo į Vilnių, kur pradžioje be atlyginimo įsidarbino Šv. Jokūbo ligoninėje, o kartu ir chirurgu ligonių kasoje. Dirbo labai daug: ne tik kaip chirurgas bendrojoje, pilvo chirurgijoje, bet buvo ir traumatologu, neurochirurgu, torakolistu, urologu. Tačiau didžiausią dėmesį skyrė gastroenterologijai opaligės problemai ir chirurgijai. Šioje ligoninėje subrendo kaip chirurgas ir tapo vienu iš geriausių chirurgų ne tik Vilniuje, bet ir Lietuvoje. Tapo kai kurių operacijų (transpleurinės stemplės rezekcijos, stemplės plastikos, lobektomijos, pulmonektomijos, ekonominės skrandžio rezekcijos su mažosios jo kreivės devaskuliarizacija ir denervacija bei vagotomija) pradininku ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Sovietų Sąjungoje. Pagarsėjo savo nauja, opaligės etiopatogenezę aiškinančia, teorija. Pranas Norkūnas 1942 metais buvo išrinktas Vilniaus universiteto Chirurgijos katedros asistentu. Prisiėjo įsisavinti pedagogo kvalifikaciją, rimtai ruoštis darbui su studentais. Tačiau 1943 m. kovo 16 dieną universitetas vokiečių administracijos buvo uždarytas. Prisiėjo dirbti vokiečių organizuotoje sveikatingumo komisijoje: tikrinti jaunimo, imamo į vokiečių dalinius, sveikatą. Kadangi atsisakė vykti į Svyrius, gestapo buvo uždarytas į rūsį Lukiškių aikštėje, o po dviejų savaičių iškeltas į Alytaus internuotų asmenų stovyklą. Iš čia po šešių savaičių, užtariant Kauno chirurgams, buvo paleistas. Tik vėliau, 1944 metais sovietinei armijai žygiuojant į Vakarus ir Lietuvą vėl okupavus, buvo atnaujinta universiteto veikla: susikūrė Bendrosios chirurgijos katedra. Pranas Norkūnas tapo jos vedėju. Norint neprarasti užimamos padėties, buvo būtina įgyti mokslinį laipsnį, reikėjo rašyti ir apginti disertaciją. Jau dirbdamas ambulatorijoje, gydydamas blauzdų trofines opas, išsivysčiusias dėl poodinių venų išplitimo ir veninio kraujo nutekėjimo sutrikimo dėl audiniuose atsiradusios deguonies stokos, būsimasis mokslininkas sutelkė dėmesį į šį faktą, nurodydamas, kad jis gali turėti tą pačią reikšmę skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opų atsiradimui. Kaupė opalige sergančiųjų klinikinius duomenis, o nuo 1947 metų įsitraukė į eksperimentinius darbus su triušiais ir šunimis. Daug valandų praleidus atliekant eksperimentus, kaupėsi tyrimų duomenys, kurie kartu su klinikiniais duomenimis būdavo pateikiami straipsniuose, mokslinių konferencijų pranešimuose. Jie sukeldavo diskusijų, netgi prieštaravimų, ypač pirmojo pokario dešimtmečio metu (tuo metu ligų priežastys dažniausiai buvo aiškinamos remiantis Pavlovo mokslinėmis idėjomis, paremtomis centrinės nervų sistemos funkciniais sutrikimais). Tarp oponentų buvo sveikatos apsaugos ministras B. Penkauskas, pavaduotojas Bujokas, vyr. chirurgas Markevičius, universiteto prorektorius Bučas, medicinos fakulteto partorgas Ivanovas, kuris net pagrasino Sibiru, jei neatsisakys savo pažiūrų. Pagalbos teko ieškoti net Maskvoje. Chirurgas prof. Zacharinas, baigęs mokslus Maskvos universitete, turėjo ten keletą pažįstamų profesorių, todėl kreipėsi į juos. Pranas Norkūnas, padrąsintas žymių mokslininkų Davydovskio, Bakulevo, Judino, Čarnio, grįžęs iš Maskvos parengė kandidatinę disertaciją Skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opų etiopatogenezės klausimu, kurią sėkmingai apgynė 1949 m. birželio 20 dieną (vienas balsas prieš). Apgynęs disertaciją, Pranas Norkūnas ruošėsi antros disertacijos gynimui. Jau nuo 1945 metų, pradėjęs taikyti paties pasiūlytą chirurginį skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligės gydymo metodą, kaupia klinikinę medžiagą, ją analizuoja. Nustato, kad kovojant su padidintu skrandžio sulčių rūgštingumu nebūtina operacijos metu šalinti du trečdalius ar tris ketvirtadalius skrandžio. Toks operacijos būdas buvo ne tik pirmasis visoje Sovietų Sąjungoje, bet ir pasaulyje; JAV panašus metodas pradėtas taikyti keletą metų vėliau. Tačiau ir dabar mokslininkas susiduria su ankstesniais oponentais, prie kurių dar prisijungė iš Maskvos atsiųstas vadovauti Vilniaus universiteto hospitalinės chirurgijos katedrai profesorius Šlapoberskis, o Kaune fakultetinės chirurgijos katedrai vadovavęs Rivlinas. Jie su panieka žvelgė ne tik į Prano Norkūno ruošiamą disertaciją, bet ir į jaunus chirurgus, teikdami, kad iš jų niekada neišaugs mokslininkai. Tačiau pasirodė, kad abu atvykėliai buvo prasti chirurgai, po jų operacijų daugelis operuotųjų mirdavo, todėl jie, praradę ligonių pasitikėjimą, buvo priversti išvykti. Kadangi paruoštą ginti disertaciją neigiamai vertino anksčiau minėti oponentai, teigdami, kad visas darbas prieštarauja pripažintai Sovietų Sąjungoje opaligės etiopatogenezę aiškinančiai Bykovo-Kurcino neurogeninei teorijai, disertantas dėl gynimo tarėsi su Leningrado Pavlovo fiziologijos instituto vadovu Bykovu. Čia netgi pats akademikas pasisiūlė būti oponentu, o kitus du po įvairių peripetijų pavyko surasti vėliau. 1958 m. gegužės 10 dieną Pranas Norkūnas Leningrade sėkmingai apgynė antrąją disertaciją Duomenys apie opaligės patogenezę ir gydymą. Tačiau Vilniaus oponentai skundė ir toliau, todėl vyriausioji atestacinė komisija Maskvoje pareikalavo dar kartą ginti disertaciją. Tačiau ir Maskvoje ji buvo sėkmingai apginta. Tokiu būdu disertantas tapo pirmuoju lietuviu chirurgu habilituotu medicinos mokslų daktaru pokarinėje Lietuvoje. 1960 metais jam buvo suteiktas profesoriaus vardas. Nuo 1956 metų iki 1984 metų vadovavo hospitalinės chirurgijos katedrai. 1982 metais dėl ligos (išeminio insulto) buvo priverstas nutraukti chirurgo darbą ir tenkinosi konsultanto pareigomis. Vadovaudamas katedrai, profesorius skatina visus bendradarbius rašyti disertacijas, nori, kad kuo daugiau chirurgų būtų su moksliniais laipsniais. Jis siekia, kad atvykėliai iš Sovietų Sąjungos neužimtų vadovaujančių postų chirurgijoje. Katedros darbuotojai rašo mokslinius straipsnius, gina disertacijas, kuriose dažniausiai vertinami skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opogenezinės zonos opų chirurginio gydymo rezultatai, nes operuotų ligonių skaičius išauga iki 3000 ir galima patikimai vertinti juos jau praėjus daugeliui metų po operacijos. O rezultatai yra geri žymiai geresni nei pasaulyje skelbiami. Tokių duomenų neturi nė viena Sovietų Sąjungos klinikų. Profesorius daro pranešimus I ir III sąjunginiuose gastroenterologų, XXIX ir XXX sąjunginiuose chirurgų, Bulgarijos, Lenkijos, Rytų Vokietijos chirurgų ir kituose suvažiavimuose, konferencijose. Kai kurie diskusijų dalyviai siūlo visiems su skelbiama Vilniuje opaligės etiopatogenezės teorija susipažinti, kiti ją priimti kaip pagrindą tyrinėjimams Sovietų Sąjungoje. Nežiūrint to, oponentai bando pristatomus rezultatus net nuslėpti: jie nespausdinami suvažiavimų, konferencijų darbuose. Į tai profesorius sakydavo, kad nuomonių kova dar labiau skatina šioje srityje dirbti, ieškoti, nes tai, kas nauja, originalu, visada sunkiai gimsta atkakliausioje kovoje. Jam vadovaujant buvo apgintos 30 kandidatinių ir 10 daktarinių disertacijų. Jo 8 mokiniai tapo profesoriais. Parašė tris monografijas, paskelbė 87 mokslinius straipsnius. Profesorius P. Norkūnas pasireiškė kaip chirurginės pagalbos organizatorius. Jis siūlė steigti traumatologijos, urologijos, neurochirurgijos, abdominalinės chirurgijos centrus, kuriuose būtų gydomi patys sunkiausi visos respublikos ligoniai, iš šių centrų turėtų būti vadovaujama rajoniniams skyriams. Dėl to, kad neorganizuojami tokie centrai, jis kritikavo valdžią, tačiau ši į kritiką neatsiliepė. Profesoriui vadovaujant vyko visi Lietuvos chirurgų suvažiavimai ir konferencijos. Nuo 1955 metų jis buvo renkamas ir sąjunginės chirurgų draugijos ir žurnalo Chirurgija redakcijos valdybos nariu, vėliau ir tarptautinės chirurgų asociacijos nariu. Iki 1986 metų vadovavo medicinos fakulteto specializuotai disertacijoms ginti ir moksliniams laipsniams (chirurgijos specialybei) teikti tarybai (vėliau liko jos nariu). 1982 metais dėl ligos turėjo nutraukti chirurgo darbą; nuo 1984 m. ėjo konsultanto pareigas, kasdien dalyvaudavo rytinėse chirurgų susirinkimuose, konsultavo, dalyvaudavo bendrose ligonių vizitacijose. Tuo metu baigė rašyti savo atsiminimų knygą, kuri išleista tik po jo mirties (2002 metais). Visą laiką domėjosi chirurgijos pasiekimais, savo bendradarbių darbu. Analizuodamas nuveiktą chirurgijos klinikos darbą nuo 1968 iki 1977 metų profesorius nustatė, kad buvo gydyti 112068 ligoniai ir atliktos 67673 operacijos. Buvo detaliai išstudijuota opaligės klinika, pritaikytas originalus jos chirurginio gydymo metodas, išryškinta storojo žarnyno patologija-dolichosigmos klinika, operavimas ir konservatyvus gydymas. Konstatavo, kad didžiąją operacijų dalį sudarė apendektomijos. Nustatyta, kad jos dažniausiai operuojamos jau komplikacijų stadijoje (flegmona, gangrena, perforacija, infiltratas, abscesas); jos sudarė 62, 5 proc. atvejų. Tai rodė, kad apendicitai per vėlai diagnozuojami: tik tada, kai pasireiškia komplikacijų simptomai. Dėl apendicito komplikacijų miršta 10 kartų daugiau ligonių nei operuojant ankstyvoje uždegimo stadijoje. Ankstyvos apendicito diagnostikos klausimą profesorius studijavo iki mirties. Apie studijų rezultatus buvo rašoma monografija, kurią po profesoriaus mirties teko jau man užbaigti ir išleisti. Rašydamas atsiminimus apie profesorių Praną Norkūną, noriu paminėti jo patriotiškumą ir drąsą, ginant ir paremiant mane. Aš ir dirbau chirurgu Kauno miesto II ligoninėje. Mane labai sudomino profesoriaus skelbta opaligės etiopatogenezės teorija ir aš panorau tęsti studijas šiuo klausimu. Įstojau į neakivaizdinę aspirantūrą Vilniaus universiteto Medicinos fakultete. Mokslinio darbo vadovu tapo profesorius Pranas Norkūnas. Gavau užduotį studijuoti ligonio kūno statikos (vertikalios-horizontalios) kitimo poveikį opaligės klinikai ir opų gijimui, jo reikšmę ruošiant opininką operacijai. Pagal sudarytą planą, patvirtintą mokslinės tarybos, sėkmingai vykdžiau tyrimus. Tačiau baigiant kaupti klinikinę medžiagą, ligoninės administracija, remdamasi Sveikatos apsaugos ministerijos komisijos (ji su manimi nebuvo susitikusi, gal jos net nebuvo?) nutarimu, uždraudė man toliau darbą tęsti. Paprašiau įteikti man raštiškai šį nutarimą. Jo negavęs supratau, kad tai paprasčiausias sumanymas sužlugdyti mokslinį darbą. Nežinau kas tai buvo: skyriaus vedėjo ar ligoninės direktoriaus, mano bendraklasio ir studijų draugo, pavydas? Ar tai saugumiečių, kurie žinojo apie mano politines pažiūras, iniciatyva, mat mano brolis buvo nuteistas pagal 58 straipsnį ir kalėjo sovietiniame lageryje Intoje. Apie tai, kad neturiu galimybės toliau tęsti mokslinį darbą, informavau profesorių. Buvau nustebęs, kad jis, nieko smulkiau neklausinėjęs, pasiūlė man tapti stacionariniu aspirantu, atvykti į Vilnių, jo kliniką ir baigti kaupti medžiagą. O man tai buvo nelengvas apsisprendimas, nes šeimą turėjau palikti Kaune. Nutaręs kasdien važinėti traukiniu, sutikau su profesoriaus pasiūlymu. Galima sakyti, jog disertaciją parašiau traukinyje. Tik vėliau, susipažinęs su profesoriaus vargais, kuriuos jis patyrė per oponentus ir trukdytojus, ruošdamas savo disertacijas, supratau jo nuoširdžius žmogiškus jausmus, pagalbą man, tada supratau jo žodžius, kad viskas, kas nauja ir originalu, sutinka pasipriešinimą. Vėliau, baigdamas kaupti medžiagą Vilniuje, patyriau dar grasinimų ir iš komunistų partijos centro komiteto medicinos skyriaus vedėju dirbusio gydytojo V. Gurausko. Kai papasakojau profesoriui, jis paragino nekreipti dėmesio ir toliau tęsti darbą. Stebėjausi jo drąsa ir užtarimu, nes tuo metu buvo žinoma, kad geriau neiti į konfliktą su valdžia, o ypač su partiniais veikėjais, kurie dažnai būdavo susiję su saugumu... Vėliau dar trukdė įforminti disertaciją pagal reikalavimus. Nors disertaciją apgyniau, tačiau jos galutinį įvertinimą iš Maskvos gavau tik po metų, pristatęs dar išplėstinį autoreferatą (iki 100 puslapių). Kai apsigynęs disertaciją norėjau sugrįžti dirbti į Kauną, sveikatos apsaugos ministras Kleiza siūlė pasirinkti bet kurį rajoną, tik ne Kauną, nors aš jau ten buvau susiradęs vietą. Į mano aiškinimus, kad šeima gyvena Kaune, dukros mokosi paskutinėse klasėse, o žmona dirba klinikoje gydytoja, kad taip bus ardoma mano šeima, ministras nekreipė jokio dėmesio. Supratau, kad jis taip elgiasi kažkieno nurodymu. Įsidarbinau Vilniaus medicinos mokykloje, o profesorius mielai sutiko, kad dirbčiau antraeilėse pareigose jo vadovaujamoje chirurgijos klinikoje. Kaupiau medžiagą daktarinei disertacijai, tačiau netrukus gavau raštą iš medicinos fakulteto dekano, kad nesu universiteto darbuotojas ir negaliu naudotis profesoriaus vardu, kviesdamas operuotus opininkus ištyrimui! Tačiau vėliau, kai konkurso keliu buvau išrinktas katedros asistentu, laisvai galėjau tęsti mokslinį darbą. Labai daug kartų turėdami laiko su profesoriumi esame diskutavę opaligės patogenezės ir klinikos klausimais. Jis visuomet būdavo nepatenkintas, jeigu aš pritardavau jo mintims reikalavo, kad būčiau oponentu, prieštaraučiau savais argumentais. Tų pokalbių metu kildavo naujų minčių tyrimams, ieškojimams, aiškinimams. Paskui parašiau antrą disertaciją, kurią sėkmingai apgyniau 1988 metais. Teko ir politikuoti. Kai prasidėjo Gorbačiovo paskelbtas persitvarkymas, laukėme Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo. Ir sulaukėme... Tačiau profesorius neilgai džiaugėsi atkurta Nepriklausomybe: 1992 metais jis vėl susirgo. Kai lankydavau jį Santariškių ligoninėje, būtinai kalbėdavome ir opaligės klausimais. Profesorius ne kartą minėjo, kad jis norėtų, jog jo skelbta opaligės etiopatogenezės teorija būtų vadinama ne jo, o Vilniaus universiteto medicinos fakulteto vardu. Tačiau to nesulaukė: mirė 1992 m. lapkričio 9 dieną, palaidotas Antakalnio kapinėse. Profesoriaus sumanymas liko neįgyvendintas, nepavyko ir klinikos pavadinti jo vardu. Deja, mes, lietuviai, ignoruojame savo mokslininkų pasiekimus. Dažnai pripažįstame tik tai, ką teigia kiti. Profesoriaus Prano Norkūno paskelbta opaligės etiopatogenezę aiškinanti teorija yra pagrįsta tiek eksperimentais, tiek ir praktika: konservatyvaus ir chirurginio gydymo rezultatais. Ko dar bereikia? Reikia toliau ją viešinti, skelbti, grįsti naujais faktais tiek eksperimentiniais, tiek ir klinikiniais. Manau, kad atėjo laikas kliniką, kurioje ilgus metus dirbo profesorius, pavadinti jo vardu. Pagerbkime vieną iš iškiliausių XX amžiaus antros pusės medicinos mokslininkų, kuris sunkiais okupacijos metais savo darbais garsino Vilniaus universitetą, garsino Lietuvą, kurią jis taip mylėjo ir kurios žmonėms tiek daug padarė.
© 2008 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |