Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    ir visuomenė
Kultūra
Literatūra
Memuarai
Nuomonės
Pozicija
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Maltos ordino humanitarinė tarnyba

Mindaugas BUIKA

Maltos ordino didysis magistras Endrius Bertis (1929-2008)

Maltos riterių ordino vadovas kasmet pateikdavo humanitarinės veiklos ataskaitą popiežiui Benediktui XVI ir jo pirmtakui Jonui Pauliui II

Velionio magistro gyvenimo kelias

Vienos didžiausių Katalikų Bažnyčios humanitarinių organizacijų Maltos ordino, kasmet visame pasaulyje atliekančio paramos darbų daugiau kaip už 900 mln. dolerių, vadovo, didžiojo magistro brolio Endriaus Berčio mirtis paskatino tarptautinę žiniasklaidą plačiau nušviesti ne tik jo, bet ir visos šios unikalios karitatyvinės struktūros veiklą. Tuo labiau kad popiežius Benediktas XVI iškelia Gavėnios liturginio laikotarpio socialinį aspektą, nes Gavėnia „skatina iš naujo atrasti Dievo gailestingumą, kad taptume gailestingesni savo broliams ir sesėms“.

Vasario 7 dieną miręs E. Bertis praėjusį šeštadienį buvo palaidotas ordino Romos priorato Švč. Mergelės Marijos bažnyčios kriptoje. Laidotuvėms vadovavo Popiežiaus atstovas kardinolas Pijus Lagis. Šventasis Tėvas užuojautos telegramoje laikinajai vadovybei pabrėžė velionio – „garbingo kultūros žmogaus – nuopelnus, kuriais jis pasižymėjo vykdydamas savo kilniąją tarnystę, ypač remdamas labiausiai stokojančius, rodydamas meilę Bažnyčiai bei atsidavusiai liudydamas evangelinius principus“. Laukiama, kad tie Maltos ordino nariai, kurie yra davę vienuolinius įžadus, susirinkę į Romą per kelias savaites išsirinks naują didįjį magistrą. Jų sprendimą turės patvirtinti Popiežius.

E. Bertis buvo 78-asis Maltos ordino (pilnas pavadinimas „Suverenus karinis Jeruzalės Šv. Jono, Rodo ir Maltos ligonių globėjų (hospitaljerių) ordinas“) vadovas ir pirmasis anglas, užėmęs šį postą per ilgesnę nei 900 metų riterių vienuolijos istoriją. Jis gimė 1929 metų gegužės 15 dieną Londone, katalikų aristokratų šeimoje, yra tolimas karalienės Elžbietos giminaitis. Baigęs Emplforto katalikų kolegiją studijavo istoriją Oksfordo universitete ir orientalistiką Londono universitete. Atlikęs karinę tarnybą Škotų gvardijoje, kurį laiką dirbo žurnalistu, vėliau 23 metus dėstė užsienio kalbas Vorto abatijos (benediktinų) gimnazijoje Sasekse.

Į Maltos ordiną priimtas 1956 metais, 1981-aisiais E. Bertis davė amžinuosius vienuolinius įžadus ir tapo Suvereniosios tarybos (ordino vyriausybės) nariu. 1988 m. balandžio 8 d. išrinktas Maltos ordino didžiuoju magistru, po trijų dienų gavo popiežiaus Jono Pauliaus II patvirtinimą. Didysis magistras renkamas iki gyvos galvos, kartu gauna kunigaikščio titulą. Katalikų Bažnyčioje jis taip pat tituluojamas aukščiausiąja eminencija ir yra prilyginamas kardinolui.

Tarptautinis nuopelnų pripažinimas

Beveik du dešimtmečius vadovaudamas Maltos ordinui, brolis Endrius pastaruoju metu atnaujino organizaciją: modernizavo humanitarines programas, padidino narių skaičių, sudarė sąlygas pasiekti vargšus ir kenčiančius tolimuose regionuose, – teigiama riterių vienuolijos laikinosios vadovybės iš Romos būstinės pareiškime. Didžiojo magistro pastangomis jo valdymo laikotarpiu Maltos ordino palaikomų dvišalių diplomatinių santykių skaičius išaugo nuo 49 iki 100, tuo būdu įgalinant suteikti efektyvesnę pagalbą šalims, kenčiančioms nuo stichinių nelaimių ar karinių konfliktų. Rengdamas Maltos ordino humanitarinę strategiją E. Bertis organizavo ordino narių ir rėmėjų tarptautinius kongresus, rūpinosi paramos vargšams ir ligoniams dvasiniais aspektais, skatino gyvenimo pagal krikščioniškus principus liudijimą, pats duodamas atitinkamą asmeninį pavyzdį.

Keliaudamas per pasaulį ir lankydamas tas šalis, kuriose Maltos ordinas vysto savo karitatyvinę veiklą, didysis magistras padėdavo rengti socialinius projektus, konsultuodavo ordino nacionalines asociacijas. Lietuvoje Maltos ordino pagalbos tarnyba įkurta 1991 metais, o 1993 metais užmegzti diplomatiniai santykiai su ordinu. E. Bertis Lietuvoje lankėsi 1999 metų gegužės 18 dieną, tuomet jam buvo įteiktas aukščiausias valstybinis apdovanojimas – Vytauto Didžiojo ordinas su auksine grandine. Didysis magistras pasakė kalbą Lietuvos Respublikos Seime. E. Bertis iš viso yra gavęs daugiau nei 50 šalių valstybinius apdovanojimus, jis yra keturių universitetų garbės daktaras ir daugelio miestų, įskaitant Lurdą, kuriame dirbo slaugytoju, garbės pilietis.

E. Bertis pasižymėjo plačiais interesais, mokėjo penkias kalbas, mėgo fiziškai aktyvų laisvalaikį – užsiėmė dziudo (turėjo juodą diržą), fechtavimu ir plaukiojimu. Atostogų ir švenčių dienomis iš Romos vykdavo į Maltą, kur turėjo didelį sodą ir augino kelių rūšių apelsinus. E. Bertis mėgdavo pabrėžti, kad būti Maltos riteriu reiškia tarnauti. „Buvimas ordino nariu reiškia ne garbę, bet darbą su ligoniais ir vargšais, – sakė jis. – Mūsų karingumas šiandien turi pasireikšti siekimu užtikrinti, kad mūsų klinikos ir ligoninės veiktų pagal katalikų etikos principus“.

Kaip minėta, Maltos ordino didysis magistras buvo laidojamas Romoje vasario 16 dieną. Laidotuvių šv. Mišios, dalyvaujant velionio artimiesiems, ordino Suverenios tarybos nariams, kolegoms ir ordino savanoriams iš viso pasaulio, keturių kardinolų buvo aukojamos Santa Sabina bazilikoje ant Aventino kalvos. Po gedulingos ceremonijos E. Berčio palaikai buvo palaidoti ordino priorato Santa Maria bažnyčios kriptoje. Praėjus trisdešimčiai dienų po didžiojo magistro mirties, kovo 8-ąją, įvyks dar viena iškilminga valstybinių laidotuvių ceremonija.

Istorinis valstybingumo patyrimas

Senojo riterių ordino pradžia siekia XI amžiaus vidurį, kai Šventąją Žemę lankantys krikščionys prekybininkai iš tuometinio Egipto kalifo įgijo leidimą Jeruzalėje statyti bažnyčią, konventą ir ligoninę, kuri rūpintųsi apsilankančiais piligrimais. Tada susikūrė Jeruzalės Šv. Jono bendruomenė, palaikiusi glaudžius ryšius su benediktinų vienuoliais, kuri įkūrėjo palaimintojo Gerardo pastangomis įgijo nepriklausomybę. 1113 m. vasario 15 dienos bule tuometinis popiežius Paskalis II patvirtino Jeruzalės Šv. Jono ligoninės turėtojų (hospitaljerių) bendruomenės ypatingą statusą tiesioginėje Šventojo Sosto globoje. Bendruomenės nariai, davę vienuolinius neturto, skaistybės ir klusnumo įžadus, įgijo teisę rinkti savo vyresniuosius be pasaulietinio ar bažnytinio įsikišimo.

XI–XIII amžiuose vykstant kryžiaus karams Artimuosiuose Rytuose, susikūrusi kryžiuočių Jeruzalės karalystė įpareigojo Šv. Jono ordiną, kaip ir kitas riterių vienuolijas, prisiimti pareigą ginti nuo musulmonų atkariautas žemes. Tuo būdu Jeruzalės hospitaljerių (ligonių globėjų) bendruomenė prisiėmė ir karines funkcijas, tapdama rimta karine jėga ir savąjį „tarnavimo vargams“ devizą papildė „tikėjimo gynimo“ įsipareigojimu. Tada buvo patvirtintas riterių – karių ir vienuolių – statutas bei iki šiol plačiai naudojama ordino emblema – baltas aštuoniakampis kryžius, žinomas „maltiečių kryžiaus“ vardu.

Žlugus kryžiuočių planams Palestinoje, Šv. Jono ordino riteriai (joanitai) iš pradžių persikėlė į Kiprą, o XIV amžiaus pradžioje įsitvirtino Viduržemio jūros rytinėje Rodo saloje (dabar priklauso Graikijai). Čia ordinas, pavadintas Rodo riteriais, įgijo valstybinį teritorinį suverenumą, užmezgė diplomatinius santykius su kitomis valstybėmis. Didžiojo magistro, pasivadinusio Rodo kunigaikščiu, valdoma sala-valstybė sukūrė stiprų karinį laivyną, kaldino savus pinigus ir sėkmingai atrėmė musulmonų išpuolius. Rodo riterių laivynas suvaidino esminį vaidmenį ginant krikščionišką Europą nuo musulmonų invazijos.

1523 metų pradžioje po kelis mėnesius trukusios turkų sultono Suleimano Nuostabiojo vadovaujamos kariuomenės apgulties riteriai buvo priversti pasiduoti ir paliko Rodo salą. Septynerius metus neturėjęs teritorijos, bet nepraradęs suverenumo, ordinas iš imperatoriaus Karolio V, pritarus tuometiniam popiežiui Klemensui VII, 1530-aisiais gavo leidimą įsikurti Maltos saloje. Ordinui, nuo tada pavadintam Maltos riteriais, buvo keliama vienintelė sąlyga – likti neutraliu galimoje kovoje tarp krikščioniškų valstybių. Per daugiau kaip 250 valstybinio gyvenimo Maltoje metų ordinas, išlaikydamas stipriausią karinį laivyną Viduržemio jūroje, buvo svarbus krikščionių atramos punktas, ginantis nuo islamo ekspansijos į Europos šalis. Maltiečių riteriai suvaidino esminį vaidmenį istoriniame 1571 metų Lepanto mūšyje, kuriame buvo pakirsta turkų Osmanų laivyno galybė. Dabartinės Maltos respublikos sostinė Valeta pavadinta ordino didžiojo magistro Žano de la Valeto, kuris sėkmingai gynė salą nuo turkų išpuolių, vardu.

Sugrįžimas prie tikrųjų ištakų

Maltos ordinas prarado savo teritoriją XVIII amžiaus pabaigoje, kai tuometinis porevoliucinės Prancūzijos valdovas Napoleonas Bonapartas dėl salos strateginės reikšmės okupavo Maltą žygiuodamas į Egiptą. Kaip minėta, riterių statutas draudė jiems kovoti su kitais krikščionimis, todėl Napoleonas nesutiko jokio pasipriešinimo ir ordinas buvo priverstas apleisti salą. Tomis chaotiškomis aplinkybėmis, kai Europoje plito Prancūzijos didžiosios revoliucijos nuotaikos, į Maltos ordino istoriją įsiterpia trumpas (1798-1803) „rusiškas etapas“. Prieš Napoleono „revoliucinius“ užkariavimus nusistatęs caras Pavlas I norėjo pasirodyti katalikų riterių globėju ir netgi buvo paskelbtas Maltos ordino didžiuoju magistru. Savaime suprantama, vedusio nekataliko monarcho siekis tapti vienuolijos vadovu buvo neteisėtas ir nebuvo pripažintas Vatikane. Pavlo I įpėdinis Rusijos caras Aleksandras I atsisakė pretenduoti į didžiojo magistro titulą ir 1803 metais Maltos riterių vadovu vėl teisėtai buvo išrinktas italas Džiovanis Batista Tomazis.

1801 metais Didžioji Britanija, įveikusi prancūzus, okupavo Maltos salą, tačiau nors kitų metų Amjeno sutartimi buvo pripažintos Maltos ordino suverenios teisės, tačiau į salą riteriai jau negalėjo sugrįžti. Riterių vadovybė laikinai rezidavo įvairiose Italijos vietovėse, kol 1834 metais galutinai įsikūrė Romoje, magistratūros rūmuose bei magistratūrai priklausančioje viloje ant Aventino kalvos. Pirminė joanitų hospitaljerių humanitarinė misija palaipsniui vėl tapo Maltos ordino pagrindine veikla, XX amžiuje įgydama ryškų tarptautinį pobūdį dėl prioratų ir nacionalinių asociacijų dislokacijos įvairiose pasaulio šalyse.

Maltos ordinas yra vienintelis Katalikų Bažnyčios vienuolių ir riterių ordinas, kurio didysis magistras ir Suvereniosios tarybos narių didžioji dauguma yra renkami ir vykdo savo pareigas griežtos subordinacijos principu. Aukščiausia ordino, kaip dvasinės institucijos, valdžia priklauso Popiežiui, kuris skiria jam atstovauti Katalikų Bažnyčios kardinolą, kuris tituluojamas „kardinolu globėju“ („cardinalis patronus“). Taip pat išlaikydamas savo, kaip tarptautinės teisės subjekto, valstybės, statusą, Maltos ordinas palaiko diplomatinius santykius su 99 šalimis, Europos Sąjungos institucijomis, turi nuolatinę atstovybę Jungtinių Tautų Organizacijoje ir kitose svarbiausiose tarptautinėse organizacijose. Unikaliu būdu derindamas savo valstybingumą su karitatyvinės organizacijos bruožais, Maltos ordinas plečia savo veiklą vis naujose šalyse ir regionuose, atsiliepdamas į humanitarinės paramos poreikius.

Maltos ordinas dabar turi savo nuolatinius padalinius 55 šalyse, kurie struktūriškai veikia per šešis didžiuosius prioratus, penkis subprioratus ir 47 nacionalines asociacijas. Be kelių dešimčių vienuolinius įžadus davusių asmenų, Maltos ordinas iš viso turi 12,5 tūkst. narių, kuriems padeda 80 tūkst. nuolatinių savanorių ir 11 tūkst. medicinos personalo ir socialinių darbuotojų. Be tradicinio rūpinimosi ligoniais, vargšais ir stokojančiais, ši didžiulė karitatyvinė struktūra dabar ypač stengiasi padėti ginkluotų konfliktų ir stichinių nelaimių aukoms, suteikdama medicininę pagalbą ir būtiniausias pragyvenimo priemones dešimtims tūkstančių pabėgėlių. Maltos ordinui priklausančios ligoninės ir medicinos centrai, socialinės rūpybos institucijos ir fondai bei kitos specializuotos paramos struktūros dabar veikia 120 šalių (visuose kontinentuose).

Plečiasi veikla Rytų Europoje

Pasibaigus dešimtmečius trukusiam šaltajam karui Maltos ordino struktūros atsikūrė ar buvo naujai įkurtos pokomunistinėje Vidurio ir Rytų Europoje, kurioje ekonominės, socialinės ir politinės permainos sukėlė didelių socialinių problemų. Pirmiausia Maltos ordinas atsikūrė Lenkijoje – jau 1990 metais Krokuvos arkivyskupijoje pradėjo veikti Maltos ordino medicinos korpusas. Dabar visoje šalyje medicininę bei socialinę paramą vykdo 35 ordino padaliniai, kuriuose be jokio užmokesčio savanoriškai darbuojasi gydytojai ir slaugės, kunigai ir studentai, mokytojai ir vyresniųjų klasių mokiniai. Svarbus Lenkijos Maltos ordino tikslas – parengti savanorių personalą, kuris suteiktų pirmąją pagalbą didžiuosiuose viešuose ir bažnytiniuose renginiuose: sporto varžybose, koncertuose, kongresuose ar piligrimystėje. Tokiuose parengiamuosiuose kursuose gali dalyvauti visi norintys, ir šiuos kursus jau baigė daugiau kaip 10 tūkstančių žmonių.

2008 metų pradžioje paskelbtoje ataskaitoje apie Maltos ordino veiklą Vidurio ir Rytų Europoje pranešama apie pagalbos teikimą Albanijos čigonams, Vengrijos ir Rusijos benamiams, skurde gyvenantiems ir tėvų apleistiems Rumunijos, Ukrainos ir Lietuvos vaikams. Štai Čekijos respublikos Budojovicų mieste jau dešimt metų maltiečiai savanoriai dešimtis neįgalių vaikų išvežioja po mokyklas, padėdami į darbą skubantiems jų tėvams. Rusijos Sankt Peterburgo mieste jau beveik penkiolika metų Maltos ordino pagalbos tarnyba išlaiko vadinamąsias sriubos valgyklas, kuriose kasdien valgo šimtai sunkiose sąlygose gyvenančių žmonių. Vengrijoje maltiečių grupės turi specialia įranga aprūpintus automobilius, kuriuose galima išsitirti dėl tuberkuliozės.

Kaip minėta, Maltos ordino pagalbos tarnyba Lietuvoje įkurta 1991 metais ir vienija daugiau kaip 400 savanorių 22 šalies miestuose ir vietovėse. Pagal interneto portalo www.maltieciai.lt pateiktą informaciją Vilniuje, Kaune, Marijampolėje, Kaišiadoryse ir Panevėžyje veikia regioniniai Maltos ordino biurai, koordinuojantys šiose vyskupijose vykdomus socialinius projektus. Lietuvos Maltos ordino, kurio įkūrimui didžiausią įtaką turėjo Vokietijos Maltos ordino pagalbos tarnybos vadovybė, pagrindinės veiklos kryptys yra valgyklų vargstantiems organizavimas, socialiniai vaikų dienos centrai, neįgaliųjų paramos projektai, pirmosios pagalbos ir slaugos kursų organizavimas, jaunimo įtraukimas į karitatyvinę veiklą.

© 2008 „XXI amžius“