Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    ir visuomenė
Kultūra
Literatūra
Memuarai
Nuomonės
Pozicija
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Neparlamentinėms partijoms – podukros vieta

Su Tautinės partijos „Lietuvos kelias“ lydere dr. doc. Lilijana ASTRA kalbasi „XXI amžiaus“ žurnalistas Gintaras Visockas.

Tautinės partijos „Lietuvos kelias“ pirmininkė dr. doc. Lilijana Astra mitinge prie Prezidentūros

Nors rinkimai į Seimą įvyks dar negreit, tačiau padorioms, valstybiškai mąstančioms, šalies interesus ginančioms jėgoms pats laikas sukrusti. Priešingu atveju naujasis Seimas bus ne ką geresnis nei šiandieninis. Todėl labai smalsu sužinoti, kaip rinkimams ruošiasi Jūsų vadovaujama tautinė partija „Lietuvos kelias“? Su kokiais sunkumais susiduriate?

Sunkumų iš tiesų yra. Šiandien sąžiningos lietuviškos politikos kūrimui reikia didelio moralinio pasiryžimo ir tikėjimo savo idėjomis, nes pinigų galia Lietuvos politikoje tapo pernelyg didelė, o neparlamentinės partijos yra kaip niekur kitur ES erdvėje diskriminuojamos: jos negauna nei dotacijų, nei patalpų pagal panaudą, nors turi vienodai vykdyti visus reikalavimus, keliamus partijoms, t.y. nuolat teikti ataskaitas, išlaikyti finansininką, o rinkimų metu – mokėti dešimtis tūkstančių litų siekiančius užstatus. Lietuvos valdžiai neparlamentinės partijos ne tik nerūpi, atvirkščiai – suformuota tokia nepalanki diskriminavimo sistema, kad jų neatsirastų. O čia slypi didelis pavojus demokratijai, nes neparlamentinės partijos, lygiai kaip ir nevyriausybinės organizacijos, pilietiniai judėjimai, yra svarbus politinis rezervas, generuojantis ne tik idėjas, bet lemiantis ir visos politinės sistemos atsinaujinimą, jos gyvybingumą.

Ar ne absurdas, kad britų politikai rinkimams išleidžia net 20 kartų mažiau lėšų nei mūsų Seimo nariai? Labai gaila, kad mūsų valstybei dar yra svetima europinė demokratinė patirtis, kurią įtvirtina Venecijos komisija (Europos Tarybos iniciatyva įsteigta institucija „Europos Komisija už teisinę demokratiją“), paskelbusi skaidrios rinkimų praktikos Kodeksą ir penkis esminius Europos rinkimų paveldo principus: visuotinę, lygią, nevaržomą, slaptą ir tiesioginę balsavimo teisę. Apibrėždama rinkimų finansavimą, Venecijos komisija išskiria du principus: skaidrumą ir lygybę. Venecijos komisija griežtai apibrėžia skaidraus politinių partijų finansavimo gaires. Pasak jų, užtikrinant galimybių lygybę, viešasis finansavimas turi būti suteikiamas visoms politinėms organizacijoms, iškeliančioms savo atstovus rinkimuose. O Lietuvoje yra viskas atvirkščiai ir, mano giliu įsitikinimu, klesti kažkas panašaus į politines džiungles, ypač prisiminus V. Uspaskicho valdžios užgrobimo siekius. Juk jam buvo labai paranki šiandieninė ydinga ir intensyviai mūsų valstybėje diegiama milžiniškų daugiamilijoninių partinių lėšų kaupimo sistema, kuria bandoma paversti Lietuvos politiką pelningu verslu. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia: jei prieš penketą metų mūsų parlamentinės partijos savo reikmėms išsidalijo vos pusę milijono litų biudžetinių lėšų, tai praėjusiais metais – jau penkiolika milijonų litų, nepaisant dar ir juridinių ar fizinių asmenų teikiamos paramos.

Didžiųjų politinių partijų surenkamos milžiniškos lėšos ir jų nekilnojamas turtas, vertinamas dešimtimis milijonų litų, jas iš tiesų paverčia uždaromis, mažai atsinaujinančiomis grupuotėmis, budriai administruojančiomis savo bankines sąskaitas, skaičiuojančiomis jų teikiamus procentus ir savo siaurame rate skirstančiomis gausius pinigų srautus.

Štai kodėl politikai pradeda elgtis kaip privačios kompanijos vadybininkai ir pardavinėja savo politines galias: palankius įstatymus, pelningus užsakymus, valstybines pareigas.

Didelė bėda yra ir tai, kad nuolatinė politinė finansų donorų medžioklė visiškai nutrina politines ribas tarp pozicijos ir opozicijos. Ir tai parodo sveiku protu sunkiai suvokiami dalykai, kai, pavyzdžiui, „Dujotekanos“ savininkas R. Stonys savo iniciatyva, keršydamas konservatoriams už kritiką, žiniasklaidoje pagarsino akivaizdų korupcinį faktą, kad A. Kubilius su A. Vidžiūnu, vienos iš didžiųjų parlamentinių partijų vadovai, atvykę pas jį prašė finansinės paramos ir, geriant vyną, tarpusavyje buvo sutarta, kad ji bus suteikta penkis kartus didesnė nei leidžia įstatymas, t.y. 140 tūkstančių litų, kuri buvo paskirstyti dalimis per įvairias visuomenines organizacijas, kurių atstovai, matyt, vėliau viską tvarkingai sunešė į partijos aruodą. Beje, nė viena teisėsaugos institucija, pradedant Generaline prokuratūra, nesureagavo į šį finansinį piktnaudžiavimą.

Šiandien visi politikų pažadai keisti ne tik korumpuotą politinio finansavimo sistemą pagrįsti demagogija. Štai jau baigėsi Seimo rudens sesija, o politinių partijų finansavimo įstatymas nė nepaliestas, nors viešai nuolat dejuojama dėl jo ydingumo.

Tačiau visos didžiosios politinės partijos, naudojančios „juodąsias buhalterijas“ ir dirbančios vien savo verslo lobistams, prieina liepto galą. Šiandien Lietuvos žmonių pasitikėjimas Seimo politikais pasiekė dugną. Ir tai yra pati didžiausia bausmė.

Nūnai kaip niekad daug žmonių nusivylę gyvenimu Lietuvoje. Lietuviai keikia valdžią, o burnodami, kritikuodami, bardamiesi, be abejo, pasako daug teisybės. Kokios, Jūsų nuomone, pagrindinės nūdienos Lietuvos bėdos? Prezidentas, palaiminęs įtartinąjį Leo LT projektą, korumpuoti, lengvai nuperkami mūsų parlamentarai, žiniasklaida, girianti tik tuos, kurie jai sumoka gražius honorarus, jaunimas, nebevertinantis, nebebranginantis tautinių tradicijų, sumažėjęs Bažnyčios vaidmuo?

Didžiausia mūsų valstybės bėda – tai klestinti politinė korupcija, nes jau dešimtmetį yra nereformuota ir neskaidri politinių partijų finansavimo sistema, kurios deformuoto, politinius sprendimus iškraipančio ir valstybę užvaldyti grasančio poveikio viršūnė – vadinamasis „Leo Lt“ steigimas. Čia pabrėšiu tik tai, kad vadinamasis „VP dešimtukas“ (kartu ir „Maximos“ savininkai, valdantys ir „NDX energiją“) jau seniai yra pažeidę verslo etiką, kai, pasinaudodami įstatymo spragomis, apgavo invalidų draugiją „Spindulys“ tam, kad susigrąžintų 76 milijonus litų pridėtinės vertės mokesčio. Nė vienos demokratinės valstybės valdžia net nekalbėtų su tokiais smukusiais prekeiviais, juo labiau neleistų jiems dalyvauti stambiuose valstybiniuose projektuose. O tai, kad neskaidrų, „VP dešimtukui“ pritaikytą Atominės elektrinės įstatymo pataisų įstatymą pasirašė prezidentas V. Adamkus, tai jis pats ir sudavė lemiamą smūgį savo iki tol nepriekaištingai reputacijai ir viešai skelbtos moralios politikos principams.

Kaip vertinate konservatorių sprendimą prisijungti krikdemus ir tautininkus? Tai protingas, neišvengiamas dešiniųjų jėgų vienijimasis? O gal konservatoriai tiesiog bijo konkurencijos, todėl ir bando po savo sparneliu priglausti jiems giminingas jėgas? Kokias dešiniųjų jėgų klaidas įvardintumėte Jūs?

Negerbiu buvusių tautininkų ir krikdemų vadovų sprendimų sunaikinti tokias turtingas tradicijas turėjusias politines partijas vien dėl to, kad pagaliau patys pripultų prie gausaus finansinio konservatorių „lovio“.

Taip, aš puikiai žinau, kaip sunku būti neparlamentinės partijos atstovu ir dažnai jausti neslepiamą parlamentarų panieką („kas čia dar tokie?“, „kas gi apie jus žino?“) arba pažeminimą („kam gi čia tokie reikalingi?“). Bet ilgainiui išmoksti į tai nekreipti jokio dėmesio, nes dalyvauti politikoje – tai pirmiausia kurti tautinės krypties idėjas ir programą. Tai ir yra įdomiausia.

Būsiu atvira: kol didžiosios politinės partijos rinkimams kaups dešimtis milijonų nešvarių litų, tol visos kalbos apie neva koalicijas „Vardan Lietuvos“ liks tuščiomis deklaracijomis.

Koks Jūsų požiūris į šiandieninę Rusiją? Ar ji nėra kalta dėl kai kurių mūsų nesėkmių? Omenyje pirmiausia turiu gudriai paslėptas bei užmaskuotas Rusijos slaptųjų tarnybų provokacijas, intrigas, ekonomines diversijas. Juk akivaizdu, kad Kremliaus vadovai tebenori daryti didelę įtaką Baltijos kraštams.

Be jokios abejonės, šiandieninė Rusija ir jos puikūs žmonės vėl patiria didelius išbandymus dėl akivaizdžių Kremliaus valdžios koncentravimo siekių. Bet nepamirškime ir kitų didžiųjų valstybių demonstruojamo egoizmo, kad ir Vokietijos su Rusija tiesiamo dujotiekio „Šiaurės srautas“ projekto, tendencingai ignoruojant Baltijos valstybių reikmes. Tačiau šiandien mūsų valstybingumą įtvirtina visai naujos istorinės varomosios jėgos – Lietuvos narystė Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijoje ir Europos Sąjungoje, globalizacijos procesai bei sustiprėjusi pasaulinė konkurencija.

Kartu tai yra unikali istorinė galimybė smarkiai išplėsti mūsų valstybės įtaką tarptautiniu mastu. Žinių ekonomika ir veiksminga ūkio politika žymiai padidins Lietuvos ūkio augimo spartą, technologines inovacijas, užsienio prekybą, investicijas, toliau gerės santykiai su kaimynais. Tačiau vis dėlto svarbiausia – atkurti moralinius mūsų valstybės valdymo pamatus dirbant tautai ir valstybei.

O kaip vertinate mūsų sąjungininkių iš NATO, pirmiausia – JAV, politiką? Mums padeda ar mus išduoda, palieka likimo valioje?

Jau keletą mėnesių įdėmiai seku Hilary Klinton prezidentinę kampaniją, ir pritariu jos pozicijai dėl kuo greitesnio JAV kariuomenės išvedimo iš Irako. Tada ir mūsiškiams ten neliktų ką veikti, kartu sutaupytume nemažai pinigų.

Be to, būtina nepamiršti, kad NATO suteikia Lietuvai ne tik išsvajoto istorinio saugumo garantijas, bet ir technologinio potencialo stiprinimo galimybes.

Geopolitiniu požiūriu netolimoje ateityje Lietuva neabejotinai bus stipri tranzitinė valstybė, turinti neužšąlantį Baltijos uostą, kuris taps didžiuliu natūraliu terminalu, jūroje išsišakojančiu į Skandinaviją ir į Vakarų Europą bei Ameriką; Lietuvos oro uostai taip pat turės didelę reikšmę, palengvinant Frankfurto, Berlyno, Kopenhagos oro uostų apkrovą.

Taip pat sumažės agresijos tikimybė prieš Lietuvą ir Baltijos kraštus, nes būtų pažeistas Skandinavijos, Vokietijos ir Lenkijos pakrančių flangų saugumas, Baltijos šalims tapus natūraliu tramplinu atakai prieš visą Šiaurės Europą.

Tačiau padidės pasaulinio masto teroro aktų ir karinių įvykių tikimybė (stiprės Kinija ir islamo valstybės). Karinėje srityje kils informacinio karo elektroninėje erdvėje grėsmė, intensyvės naujųjų technologijų plėtra (ginklai robotai, ištobulintos komunikacinės sistemos).

Jeigu Jūs ateitumėte į valdžią, kokius pirmiausia įstatymus bandytumėte keisti, tobulinti, priimti?

Tikiu, kad ateisime, nes dirbame intensyviai, turime idėjų. Be abejonės, pirmiausia būtina švarinti politinio finansavimo sistemą. Politinėms partijoms ir rinkimams visiškai nereikalingi tokie barbariški dešimčių ir šimtų milijonų litų švaistymai. Kaip ir kitose ES valstybėse, visos dirbančios ir rinkimuose dalyvaujančios partijos turi gauti nedidelį valstybinį finansavimą struktūros išlaikymui, politinė reklama negali būti mokama, nes absurdas už nedidelį pranešimą mokėti tūkstančius litų. Politinės partijos privalo konkuruoti savo programomis, o ne „juodosiomis buhalterijomis“.

Beje, dėl ilgalaikio korumpuoto valstybės valdymo, kai prioritetai teikiami saviems partijų lobistams, atidirbant už finansinę paramą, nebuvo vykdomos reikalingos reformos nei darbo užmokesčio sferoje, nei švietimo, sveikatos apsaugos, jaunimo, šeimos politikos srityse.

Naujausiomis prognozėmis, 2050 metais Lietuvoje liks tik apie 2-2,5 mln. gyventojų, todėl būtina strategiškai modeliuoti valstybės raidą bent artimiausiems dešimtmečiams, kad su minimaliomis pajėgomis sugebėtume išgyventi ir stiprinti savo valstybės plėtrą pasaulinės konkurencijos sąlygomis.

Nacionalinė Aukštųjų technologijų plėtros strategija globalios ekonomikos sąlygomis – vienas svarbiausių valstybinių prioritetų. Jos įgyvendinimas susijęs su švietimo ir mokslo programų reformomis bei esmine pertvarka, kuria bus siekiama gerinti sąlygas, suponuoti plėtrą ir naujoves visose visuomenės srityse, įskaitant verslininkystės ir inovacijų politiką. Tikiu, kad Lietuva taps technologiškai pajėgia valstybe, tačiau globalizacijos sąlygomis bus vis sunkiau išsaugoti tautinį ir kultūrinį savitumą (čia jau atskiras rūpestis), o sparti technologinė pažanga gali kelti grėsmę aplinkos apsaugai ir žmonių sveikatai.

Mūsų Konstitucijoje esama labai daug gerų įstatymų, kuriais mūsų visuomenė nepasinaudoja – arba nežino, arba mažai žino. Turiu omenyje kad ir viešojo intereso gynimo įstatymą. Kas, kaip, kodėl turėtų ginti viešąjį interesą?

Neįtikėtina, tačiau net ir šiandien nėra aiškiai apibrėžta, kas yra viešasis interesas. Per aštuoniolika nepriklausomybės atkūrimo metų Lietuvos politikai ir nesugebėjo, o ir nenorėjo sustiprinti pilietinės visuomenės galią pasinaudoti savo teisėms apginti. O juk tai, kad pilietinės bendrijos nariai nesinaudoja savo demokratinėmis galimybėmis dalyvauti priimant svarbius valstybinius sprendimus, net nežino, kokia jie yra galinga jėga, – kelia pagrįstą pavojų žmogaus teisėms, laisvėms ir pačiai demokratijai.

Vienintelis šioks toks demokratinis pasiekimas – tai 2003 metų kovą pakeistas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnis.

Į jį įrašyta nuostata, kad prokuroras įstatymo nustatytais atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus, taip pat tai, kad buvo priimti ir įsigaliojo naujieji Civilinis bei Civilinio proceso kodeksai. Nenuostabu, kad Lietuvos piliečiai, pasiryžę ginti viešąjį interesą, visiškai nesiorientuoja šiose teisinėse vingrybėse ir jų šventa pilietinė teisė išreikšti savo nuomonę realiame gyvenime paverčiama grotesku. O kaip kitaip vertinti verslininkų teismui apskųstų keturių vilniečių pastangas, protestuojant prieš barbarišką viešosios erdvės žalojimą – prieš ilgus dešimtmečius sostinėje veikusio „Lietuvos“ kino teatro uždarymą ir nugriovimą. Net „kultūros“ sąvoka pradėta naudoti kaip figos lapelis, siekiant pridengti griovimą. Tačiau dar baisiau, kai prigimtinė pilietinė teisė reikšti savo nuomonę, veikti yra išniekinama pačiu rafinuočiausiu būdu ir žmonės neapginami nuo pačios grubiausios savivalės.

Ar kada nors buvote pakviesta į LRT, kuri, beje, išlaikoma už visų mokesčių mokėtojų pinigus? Ar ten Jums buvo suteikta tribūna išdėstyti savo mintis, pastabas, pageidavimus?

Juokaujate? Ten sėdi ir kalba tik tie parlamentarai, kurių partijos vėliau moka už politinę reklamą šimtus tūkstančių ir milijonų litų.

© 2008 „XXI amžius“