|
Ar religija virsta žudynėm?
Kraują stingdantis Rugsėjo 11-osios teroro aktas, nusinešęs nekaltų žmonių gyvybes, tapęs ekonominės ir dvasinės suirutės priežastimi, kelia klausimą apie terorizmo ištakas, prigimtį ir tikslus. Ko siekė musulmonų teroristai? Ar jie buvo psichiškai sveiki? Kokios jėgos pastūmėjo juos tokiam žingsniui? Gal jie buvo aukšto intelekto islamo fundamentalistai, pasiaukoję teisiam islamo keliui?
Ideologinių islamo šaknų klausimas plačiosios žiniasklaidos yra sėkmingai apeinamas mums rūpi tik teroristinių organizacijų veikla, kruvinos scenos, bet mes nenorime net pažvelgti į priežastis. Vyrauja nuomonė, jog organizacijos besąlygiškai vienija teroristus-fanatikus, kurie neteisingai interpretuoja šventus islamo raštus ir tuo pateisina džihadą šventąjį karą prieš netikinčiuosius. Naiviai tikime, kad norint atsikratyti šios rykštės pakanka nubausti judėjimo lyderius, ir problema savaime išnyks.
Tokios nuomonės yra iš anksto neteisingos, nes šventojo islamo rašto Korano teroristai neiškreipia. Maža to, jie griežtai ir nuosekliai vykdo Korano priesakus naikinti antiislamiškų pažiūrų asmenis. Iš musulmonų krikščionys galėtų pasimokyti šventraščio gerbimo ir atsidavimo. Todėl ne tik lyderiai laikosi Korano raidės, o visi tikrieji musulmonai, anot knygos tiesų, kovoja su netikinčiaisiais.
Tokių fanatiškai nusiteikusių teisuolių po visą pasaulį išsibarstė be galo daug, jie vadinami islamo fundamentalistais ir yra ypač nepakantūs viskam, kas prieštarauja islamui. Viskam ir visiems. Tad terorizmo ir nepakantumo kitatikiams klausimas gali būti sprendžiamas tik įrodant ne musulmonų naikinimo žiaurumo ir beprasmybę.
Žinoma, negalima peikti tik islamo išpažinėjų bet koks religinis fanatizmas sukelia siaubingų padarinių. Pripažinkit, akivaizdu, jog tik klaidingi religiniai įsitikinimai paskatino teroristus šiems baisiems žygdarbiams. Su istoriniais faktais nesiginčijama. O šie byloja, jog praėjusio amžiaus žiaurių nusikaltimų šaknys glūdi gilioje praeityje, tuose laikuose, kai kryžiaus žygių metu buvo naikinami musulmonai, žydai ar reformacijos priešininkai.
Musulmonų fundamentalistai pasirengę vardan šventojo karo aukoti gyvybes. O kas yra priešas tame kare? Žinoma, Jungtinės Amerikos Valstijos. Kodėl? Kad ir kokios paramos sulauktų islamo šalys iš Amerikos, šalis asocijuosis su analogiška parama Izraeliui.
Pavienių teroristų sulaikymas neišspręs kilusios problemos, nors tai būtų paranku politikams smagu būtų perkelti visą kaltę ant nusikaltėlių pečių ir nustoti priimti užsienio politikai svarbius sprendimus, reikalaujančius atsakomybės ir gilaus problemų suvokimo.
Neužmirškime ir dar vienos detalės kova su terorizmu yra kova, o ne karas. Čia nėra karštų taškų, kurie galėtų būti sunaikinti ginklu. Amerikiečių pirmavimas technologijų srityje yra naudingas, bet ne svarbiausias faktorius kovojant su pasauliniu teroristų smurtu. Ne tik taikieji, bet ir karingieji lyderiai puikiai išmano karo veiksmų strategiją ir taktiką.
Nepretenduodama į karo ekspertės vaidmenį tokia tikrai nesu noriu įvertinti šiuos aukščiau paminėtus faktus iš humanistinių pozicijų.
Ar neįmanoma palaikyti bent sąlyginę taiką tarp tikinčiųjų? Juk kiekvienoje religijoje yra neišmanėliškai traktuojančių tiesą, žmonių, kurie sąmoningai iškreipia net ir taikiausias dogmas. Mano manymu, būtų naudinga įtraukti į universitetų programas kursus, kurie aiškintų šventuosius raštus. Tai nepadės apsisaugoti nuo piktybiškai besidangstančių šventomis tiesomis, bet sumažins paprastų žmonių neišmanymą.
Religinio nepakantumo panaikinimo strategija gali pasirodyti nekorektiška politiniu atžvilgiu, nes ji atskirtų Amerikos musulmonus nuo bendratikių Azijos šalyse. Čia svarbu nepainioti taikių islamo sekėjų ir kovotojų už tikėjimo grynumą.
JAV politikai su D. Bušu priešakyje klaidingai galvoja, kad islamas yra taiki ir nuosaiki religija, o kraupūs teroro aktai padaryti psichiškai nesveikų fanatikų, neteisingai suprantančių islamo tiesas. Taip nėra. Islamas turi daug atmainų, tarp jų yra ir skatinančių smurtą, žudynes.
Margarita Ševeliova
© 2008 XXI amžius
|