|
Diletantų šokis aplink kolaborantus
Petras Girdzijauskas
Bernoto Keto istorija
Grupė Vilniaus universiteto tarybinių docentų ir profesorių atliko tarybinio lygio tyrimą apie LKP CK narį, SSRS darbo didvyrį, aukso žvaigždės kavalierių, Lenino ordininką, akademiką, Vilniaus universiteto rektorių prof. Joną Kubilių ir straipsnį paskelbė 2008 sausio 21 dieną Veide (Nr.3). Straipsnio preambulėje aiškinama, kaip jie ištyrė ir nustatė, kad jo tėviškė Eržvilkas, kaip jis ten organizavo partizanų būrį ir tapo Eržvilko rinktinės štabo vadovu.
1945 m. rudenį, suderinus su rinktinės vadovybe, J. Kubilius grįžo į Vilniaus universitetą, jį sėkmingai baigė, išvyko į Leningradą, apsigynė disertaciją, grįžo į Vilniaus universitetą, tapo dėstytoju, bet buvo diskriminuotas, paliktas tik antraeilininku, privalėjo pereiti dirbti į LTSR Mokslų Akademiją. Jo brolis Juozas už ryšius su brolio Jono organizuotais partizanų būriais buvo nuteistas katorgos darbams ir kalėjo Sibire, o tėvai už tas pačias kaltes šalo Krasnojarsko taigoje. Supraskit, čekistų nei Eržvilke, nei Vilniuje bei Leningrade nebuvo, jie visai nesidomėjo, ką veikia partizanų rinktinės štabo vadas.
Dabar iš esmės apie netolimus istorinius įvykius Eržvilko krašte. Vokiškosios okupacijos metais Tauragės apylinkėse (trylika valsčių) buvo sutelkta iki 500 ginkluotų vyrų, paruoštų kovai su okupantais. Jiems vadovavo LLA valsčių štabai. 1944 metais praslinkus frontui, dvylikoje Tauragės apskrities valsčių minėtų štabų darbuotojai kartu su vokiečiais pasitraukė, tik Eržvilko LLA valsčiaus štabo darbuotojai išliko visi. Jie buvo naujai įkurtos Eržvilko gimnazijos mokytojai. Tauragės apskrities LLA štabo viršininkas kpt. J. Babilius-Ridikas pasitraukė iš Tauragės ir grįžo į tėviškę Balandžių k., šalia Eržvilko su informacija, naudinga pasipriešinimo veiklai. Ltn. J. Babilius, palydėjęs šeimą į Vakarus, grįžo į Varlaukį, kur iki tol mokytojavo. Visi jie telkėsi apie Eržvilko LLA štabo vadą ir gimnazijos mokytojus ltn. P. Ruibį-Garbštą, J. Statkevičių, mokytojus J. Kubilių-Bernotą, K. Ruibį-Eivą, H. Danilevičių-Vidmantą, J. Gailiūną ir kitus. Aktyviausias ir sumaniausias iš visų buvo J. Kubilius-Bernotas, kuris pasinaudojęs turima Ridiko informacija ir bendražygių pagalba sutelkė į vieną pasipriešinimo okupantams kumštį ne tik trylika Tauragės valsčių, bet prijungė dar tris Raseinių valsčius, nes visi partizanų būriai buvo išlikę ir nuolat pasipildydavo nuolat gaudomų į okupantų kariuomenę ir kitaip engiamo jaunimo grupėmis. Tad tarybinių profesorių tyrėjų teigimu, būrys, kurį sutelkė Eržvilko rinktinės štabo vadas J. Kubilius-Bernotas, sudarė nuo 1500 iki 2000 partizanų (tuo laiku vadinamų vanagais), t. y. po 100 ar daugiau karių kiekviename valsčiuje. Bernotui iškilo karių maitinimo problema, jis kaip štabo vadas privalėjo ją spręsti.
1945 m. liepos mėnesį štabo pareigūnų posėdyje partizanų junginiui buvo suteiktas Lydžio slapyvardis, priimta pirmos kuopos vado pasiūlyta partizaninio karo strategija. Štabo ir operatyvinio skyriaus vadas buvo įpareigotas ją įgyvendinti. Į rinktinę įstojo aviacijos ltn. J. Kasperavičius-Šilas, kuris perėmė iš Bernoto operatyvinio skyriaus pareigas. Bernotas, mokytojaudamas gimnazijoje, tyrinėjo ir ruošė gimnazistus būsimam pasipriešinimo darbui. Visoj pasipriešinimo erdvėj būriuose ir organizaciniame sektoriuje kaupė kovines ir intelektualines pajėgas kovai su okupantais. Dar anksčiau įvedė sumanią ir patikimą ryšio sistemą bendravimui tarp padalinių.
Bernotas tikėjosi greitos ir efektyvios pergalės prieš okupantus, po kurios jo turėjo laukti svaiginanti karjera. Tačiau jau rugpjūtyje suprato, kad taip nebus, ir paprašė rinktinės vadovybės leidimo baigti universitetines studijas. Lydžio rinktinės vadovybė patenkino jo prašymą, įsakydama išlaikyti karinę paslaptį, atsisveikino su Bernotu. Pastarasis Lydžio štabo vadžias perdavė mokytojui H. Danilevičiui-Vidmantui.
Reikia pastebėti, kad Lydžio rinktinės trys kuopos per 1945 metus kariavo daugiau nei su dvidešimčia rusų armijos įgulų ir stribų, išsidėsčiusių Lydžio rinktinės teritorijos erdvėje. Surengtose pasalose žuvo ne viena dešimtis čekistų, kolaborantų, užimtuose valsčiuose buvo sunaikinti okupantų dokumentai, išlaisvinti įkalintieji. Čekistai negalėjo įveikti partizanų, tik fiksavo savo nuostolius ir laikė kaip įkalčius paimtiems nelaisvėn partizanams.
1946-ieji Lydžio rinktinei prasidėjo nuostolingai: buvo suimtas rinktinės vadas P. Ruibys-Garbštas. Ši netektis nei rinktinei, nei studentui J. Kubiliui nemalonumų neatnešė čekistai neišsiaiškino, kad Garbštas buvo rinktinės vadas. Bernoto įvesta pogrindžio įslaptinimo ir visuomenės atspirties okupantams sistema veikė patikimai, ir J. Kubilius be kliūčių baigė universitetą.
1947 metų sausį čekistai aptiko Lydžio rinktinės štabo slėptuvę ir paėmė nelaisvėn štabo viršininką J. Mocių-Švėdrį, štabo narius J. Rimšą-Šarūną ir J. Mačiulį-Skaisgirį. Jie ne tik pasidavė, bet ir čekistams atidavė visus turėtus slaptus štabo dokumentus. Ši trijulė buvo ne tik J. Kubiliaus-Bernoto mokiniai, bet pavaldiniai ir bendražygiai. Tardymo metu trijulė išklojo čekistams apie visą J. Kubiliaus-Bernoto partizaninę veiklą ir ne tik apie jį. Čekistai reagavo nedelsiant. Po čekistų ir J. Kubiliaus-Bernoto, Lydžio rinktinės štabo viršininko, pokalbių Bernotas tapo Ketu (tikriausiai Kietu tokia jau broliškos kalbos transkripcija). N. Gaškaitė, tyrinėdama Lietuvos partizaninio karo su okupantais archyvinius dokumentus, aptiko ir Keto įžadus čekistams. Man, kaip bendradarbiui, šių įžadų kopiją leido perskaityti. Įžadų smogiamųjų strėlių smaigaliai buvo nukreipti į mokslinę-intelektualiąją sferą ir ne tik SSRS, bet ir už geležinės uždangos.
Abejones apie tokius plačius Keto įpareigojimus išsklaidė J. Starkauskas, dvejus metus KGB Ypatingajame archyve tyrinėjęs išlikusias čekistų slaptųjų agentų ataskaitas, tarp jų ir Keto labai spalvingą, su akademiko intelektu parengtą kūrinį apie pastangas Romoje susekti Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos kelius už geležinės uždangos. Tą kūrinį Ketas įteikė čekistui Petrui Raslanui, Rainių miškelio budeliui (gal jo kokiam bendradarbiui), tos pačios Vilniaus universiteto KPSS kuopelės nariui, kuriai priklausė ir prof. rektorius J. Kubilius, tam pačiam, kuriam šis rektorius 1960 metais suteikė juristo kvalifikaciją ir, kaip bendrapartiečiui, įteikė juristo diplomą. Apie šių dviejų bendrapartiečių keliones ir sąsajas galima pasiskaityti Lietuviškosios tarybinės enciklopedijos 6-ame (225 p.) ir 9-ame (330 p.) tomuose.
LGGRTC darbuotojai spalvingąją Keto kūrybą paviešino Lietuvos aide ėjusiame tęstiniame rašinyje Voratinklis. Ir tada radosi garbių rektoriaus ir jo kuopelės bendrapartiečių, pasižyminčių ypač aukšta morale ir išsimokslinimu, gynėjų.
Palyginkime plačiai nuskambėjusius atvejus. Kęstučio apygardos Vaidoto rinktinės ūkio dalies viršininką P. Narbutą-Rolandą 1953 metais čekistai paėmė nelaisvėn. Rolandas per generolo J. Žemaičio-Vytauto adjutantą J. Palubecką-Simą tiekdavo jiems maistą, bet kelio slėptuvėn nežinojo. Čekistų priremtas, P. Narbutas tampa smogiku, išduoda mirčiai partizanų generolą J. Žemaitį-Vytautą, kitus jo bendražygius, išžudo likusius savo rinktinės partizanus. Tik tada čekistai leidžia jam vesti smogikę, irgi susikruvinusią partizanų krauju, ir įkurdina juos Kaune. Rolandas kur kas menkesnė figūra nei Bernotas-Ketas, kurio sfera ir užduotys kitos kai susierzina imperijos gensekas dėl Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikų ar panašių nesklandumų, į Romą nei Rolandą, nei Gudavičiuką ar Zaskevičiuką nepasiųsi, jie puikiai tinka juos apdorojus pasiųsti į slaptus partizanų štabus. O Kronikos atveju labiausiai tiko akademikas. Jis jiems ir teikė atsakymus. Tie atsakymai ir nusėdo archyve. Todėl dar vieno diletanto teiginiai, kad Ketas po metų ar pusantrų, išvykęs iš Eržvilko, galėjo nurodyti, kur yra partizanų štabai, nėra teisingi. Ketui nereikėjo veltis į štabų paieškų epopėją, jam buvo skirtos kito lygio užduotys.
Ketas dar 1947 metais (gal net 1946) pasikabino virš savo galvos Damoklo kardą su čekistiniu verdiktu koks jis ir kokia jo trukmė, žino jis ir jie. Tikriausiai dėl to mes nematėme jo nei Sąjūdyje, nei Baltijos kelyje, nei Piliečių chartijoje.
Budelių ir aukų galerijos
Minėto straipsnio autoriai Vilniaus universiteto profesoriai, docentai ir kiti rezistentai labai susirūpinę KPSS CK nario reputacija ir tuo, ką pasakys buvę jo viršininkai. Ginamojo straipsnio autoriai užmiršo, ką pasakė 25 šalių rezistentai, susirinkę 2000 metais į Vilniaus antikomunistinį kongresą ir tribunolą. Štai ištrauka iš tribunolo verdikto: Nusikalstamų veikų subjektai. <...> Visų padarytų nusikaltimų taikai, karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui (genocido) subjektas, bendrąja prasme, buvo SSRS ir konkrečiai jos visuomenę organizuojanti bei jai vadovaujanti jėga komunistų partija. <...> SSRS ir jos okupuotose teritorijose sukūrė komunistinius režimus, įsteigė SSKP padalinius. <...> Komunistinio režimo aukų yra... beveik 100 milijonų prarastų gyvybių... Kolaboravimas turi tris aspektus: teisinį, politinį ir moralinį. Teisinis aspektas tai kolaboranto veikla. (Tarptautinio Vilniaus Visuomeninio Tribunolo nuosprendis 2000. Vilnius, 2000. P. 125-164). Minėto tribunolo komunistinių režimų nusikaltimus įrodanti medžiaga, surinkta į 923 puslapių knygą, pateikta visų didžiųjų pasaulio valstybių vadovų ir parlamentų pirmininkams, tarp jų ir Rusijai, SNO ir Europarlamentui. Iš vyresnio brolio protestų nesulaukėme. Vadinasi, okupaciją ir padarytus nusikaltimus pripažino. Minėto Tribunolo proceso metu man buvo pavesta išnagrinėti vieno iš LSSR rajono čekistų kruopščiai sudarytą trėmimo bylą ir pateikti Tribunolui duomenis apie trėmėjų komandas ir trėmimo technologiją. Išaiškėjo, kad trėmimo komandose privalėjo dalyvauti visi KPSS nariai, patikėti asmenys (taip vadino čekistų užverbuotus asmenis), tarybinis aktyvas, visi okupacinės kariuomenės padaliniai ir stribai. Tačiau šių pajėgų ištremti nustatytą tremiamųjų kontingentą neužtekdavo, buvo pasikviečiama pagalba iš broliškos respublikos arba vyresnių brolių iš Rusijos federacijos.
Būtų daug įdomiau, kad minėti tyrėjai panagrinėtų, kur buvo ir ką veikė garbieji profesoriai KPSS nariai, P. Raslano bendražygiai per trėmimus, nes per antrąją bolševikinę okupaciją okupantai įvykdė 18 trėmimo akcijų, per kurias iš Lietuvos į Sibirą ištrėmė 111255 žmones (ten pat, p. 56). Gal tada ir prokurorams atsirastų darbo?
Stoviu Pedagoginio universiteto trečio aukšto vestibiulyje prieš aktų salę. Ant trijų šios patalpos sienų buvusių ir esamų vadovų portretų galerija. Pirmasis Nepriklausomos Lietuvos prezidentas A. Smetona steigėjas. Paskutinysis dabartinis rektorius. Visi vienodai gražiai įrėminti, tarsi solidarūs. Okupacijos, atseit, nebuvo, nes nėra nei vieno KPSS nario, nei vieno kolaboranto. O juk kaip jie didžiavosi šia naryste ir dėl to pasiekta karjera, specialia parduotuve, net specialia siuvykla. Tad kodėl, pone rektoriau, juos skriaudžiate, nutrindamas ir nuslėpdamas tikrai neištrinamus jų nuopelnus, kaip, pavyzdžiui, įrašus: Petras Raslanas, KPSS narys nuo 1931 metų. Man šito KPSS nario jūsų galerijoj tikrai pritrūko. Jis gana solidariai užimtų savo vietą galerijoj. Tiesa, jis nebuvo rektoriumi, bet dauguma tos galerijos gražuolių buvo jo KPSS kuopelės nariai, be to, jis spręsdavo, kuris KPSS narys užims rektoriaus vietą. Pone rektoriau, papildykite šią galeriją dar vienu KPSS nariu nuo 1931 metų. Tuomet jūsų rengiami pedagogai išvys pakilusias į galutines aukštumas šios alma mater moralines nuostatas.
Aukų ir budelių portretų galerijos puikuojasi ne tik ant universitetų sienų. Jos labai populiarios Seime, ministerijose ir įstaigose. Suprantama, reikia visus įpratinti, kad budeliai geri žmonės, nes jų portretai kabo kartu su aukų portretais. Labai svarbu, kad aukos suprastų, jog budeliai buvo jų valdovais, pakeitę spalvą ir skūrą ir toliau valdo, o jei aukos neatsikvošės, valdys ir toliau. Petras Raslanas dar gyvas, saugiai įsitaisęs pas vyresniuosius brolius ir bendrapartiečius. Jis savo kuopelės narių ne tik neužmiršta, dargi juos papeni nekenčiamaisiais kapitalistiniais doleriais. Imperijos pafrontės gyventojai tai turėtų įsiminti.
Petras Raslanas pagyveno visuose Lietuvos didmiesčiuose, buvo prisirašęs visose tuometinėse tų miestų KPSS kuopelėse, kaip ir tų miestų rektoriai ar direktoriai. Visų tų KPSS kuopelių moralė Rainių giraitės kankinių klyksmas. Nereikėtų užmiršti, kad raslanų pokario Lietuvoj buvo šimtai. Ne vienas ir ne du dar ir dabar vaikšto tomis pat gatvėmis, kaip ir mes, kabo garbės galerijose, mes patys balsuojame už juos ir išrenkame į valdžią.
Keistų rezistentų kuopelės per solidžių žurnalų puslapius nori įtikinti visuomenę, kad raslaninių kuopelių nariai buvo jų globėjai, bendradarbiai.
Apsižiūrėkit, ponai rezistentai, ar jūsų moralinis lygis nebuvo pradėjęs kilti iki raslaninio, o gal dėl nenuovokumo pylėte ir dabar pilate vandenį ant jų malūno rato?
© 2008 XXI amžius
|