|
Palaidojamas tik kūnas
Gyvenimą ir istoriją praturtina kilnių asmenybių gyvenimas, jų darbai. Jų gilų tikėjimą, meilę tautai liudija jų gyvenimo pavyzdžiai.
Sausio 3 dieną Panevėžio Katedroje šv. Mišiomis ir prasmingu, gražiu pamokslu 50-ųjų mirties metinių proga pagerbtas šviesaus atminimo vyskupas Kazimieras Paltarokas.
Sausio 7 dieną Linkuvoje 25-ųjų mirties metinių proga pagerbtas prelatas Leopoldas Pratkelis, buvęs Linkuvos klebonas.
Didysis aukštaitis vyskupas K. Paltarokas ir jo artimas bendradarbis, kurijos kancleris, Panevėžio berniukų gimnazijos kapelionas, Katedros kapitulos prelatas, gyvosios Evangelijos dvasios skleidėjas L. Pratkelis, nepalūžęs sovietiniuose lageriuose, abu mirė sausio pirmosiomis dienomis.
Po vyskupo K. Paltaroko mirties vyskupiją ir jos dvasios tą pačią laikyseną perėmė vyskupas Julijonas Steponavičius. Labai gaila, kad po trejų metų okupacinės valdžios buvo ištremtas į Žagarę. Vyskupo įgaliotam kunigui valdžia neleido valdyti vyskupijos. Katedros kapitula turėjo pareigą ir teisę per aštuonias dienas išrinkti kapitulinį vikarą vyskupijos valdytoją. Religinių kultų įgaliotinis 1961 m. sausio 31 dieną leido susirinkusiai kapitulai išrinkti kapitulinį vikarą. Kapitulą slaptu balsavimu išrinko, bet valdžia neleido Panevėžio vyskupijos valdyti, nes ne jų norimą kandidatą išrinko. Taip dvejus metus vyskupija neturėjo valdytojo, nes antrą kartą rinkti neleista. Jei būtų išrinkta, tai nebūtų leista pareigas eiti, vyskupijos reikalus tvarkyti. Tenka paminėti, kad nė vienai Lietuvos vyskupijai okupacijos laikotarpiu neteko likti be vyskupijos valdytojo. Kapitula, negalėdama susisiekti su Vatikanu, liko Dievo Apvaizdos ir Švč. M. Marijos globoje.
Kapitula nesusvyravo, kunigai nepasimetė. Į mirusių klebonų vietas valdžia leido eiti kitiems, bet nė vienas nėjo, nes neturėjo Bažnyčios paskyrimo. Buvo renkami kunigų ir tikinčiųjų parašai dėl Bažnyčios persekiojimo, kad leistų vyskupams iš tremties grįžti, kad kunigus paleistų iš kalėjimo, kad leistų Kunigų seminarijon laisvai visiems norintiems stoti, o ne tik penkiems iš visos Lietuvos. Kunigai visur vieningai pasirašydavo, ką liudija Bažnyčios kronika, nežiūrint represijų. Kapitula palaikė ryšius su vyskupu J. Steponavičiumi, kunigai su kapitula.
Uolūs kunigai, vienuoliai iš miestų, didelių parapijų buvo valdžios išblaškyti į mažas parapijas, užkampius, kad nedarytų dvasinės įtakos didesniam žmonių susibūrimui, net buvo areštuojami, įkalinti. Prelatas L. Pratkelis grįžo iš Rusijos lagerių po penkerių metų kalinimo. Valdžia jam vikarauti, klebonauti leido tik mažose parapijose. Pagaliau leido paskirti į Linkuvą, vyskupo K. Paltaroko gimtojon parapijon. Prelatas juokaudavo paskutinė gulbės giesmė.
Eruditas prel. L. Pratkelis dalyvavo Lietuvos Vyskupų Liturginėje Komisijoje. Iš lotynų kalbos išvertė II Vatikano Suvažiavimo Darbų Liturginę Konstituciją. Labai rūpestingai atliko pastoracinį darbą, daug dėmesio skyrė jaunavedžių sąmoningam sakramentiniam pasirengimui, todėl vėliau iš minėtos komisijos darbo pasitraukė. Kai tekdavo išvykti iš namų, L. Pratkelis jaudindavosi, kad jam nesant interesantai nebus išklausyti. Dirbo be atostogų. Buvo visuomeniškas. Sužinojęs sergant kitą kunigą, stengdavosi aplankyti.
Kai 1979 m. gegužės 31 dieną Šventasis Tėvas Jonas Paulius II lankėsi Lomžoje (Lenkija), prelatas iš Linkuvos pasiuntė telegramą į Italiją, Vatikaną: Jūsų Šventenybei atvykstant artimiausion kaimynystėn mūsų Tėvynės Lietuvos, Panevėžio Katedros Kapitula sūniškai džiaugiasi ir nuoširdžiai sveikina, pareiškia ištikimybę ir meilę Kristaus Vietininkui, meldžia Dievo palaimos šiai kelionei, dėkoja už tėvišką rūpestį mūsų dvasios reikalais ir prašo, priartėjus prie mūsų Tėvynės, palaiminti Marijos žemę ir tarti mums tėvišką žodį.
Sūniškai mylinti ir gerbianti Panevėžio Katedros Kapitula: kanauninkas Petras Žiukelis, kanauninkas Bronius Antanaitis, prelatas Kazimieras Dulksnys, Kapitulos pirmininkas prelatas Leopoldas Pratkelis.
Iš Vatikano kardinolas Augustino Kasaroli telegrama Panevėžio Katedros kapitulai atsiuntė Švento Tėvo padėką ir apaštalinį palaiminimą. Kardinolui nežinoma, kad katedros kapituliarams, net kapitulos pirmininkui, valdžios nebuvo leista gyventi prie Katedros.
1981 m. gegužės 15 dieną kapitulos vardu iš Linkuvos prelatas pasiuntė užuojautos telegramą popiežiui Jonui Pauliui II dėl sužeidimo.
L. Pratkelis buvo gimęs Peterburge, Rusijoje. Testamente jis dėkoja Dievui, kad jį vaikystėje išvedė iš kitatikės Rusijos į katalikišką tėvynę Lietuvą, kur atrado katalikiškos lietuvių tautos nuostabius dvasinius turtus. Dėkingas, kad gimė katalikiškoje šeimoje, kad mokslus teko eiti katalikiškose mokslo įstaigose. Dėkingas Kristui už Kunigystę, broliams kunigams ir mylimiems parapijiečiams.
Prelato asmenybė ir jo gyvenimas pavyzdys, kaip reikia branginti katalikišką šeimą. Nepalikti tėvų ir protėvių krauju ir prakaitu permirkusios gimtosios žemės, bažnyčių, tėvų kapų, kryžių šalies, Marijos žemės.
Prelatas Leopoldas Pratkelis gyveno vyskupo Kazimiero Paltaroko bendravimo dvasia: Aš mylėjau žmones, jiems aukojau daugiau negu sau, be jų ilgu ir danguje būtų (Vysk. K. Paltarokas).
Prelatas Bronius ANTANAITIS
© 2008 XXI amžius
|