| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Bezdonių bažnyčia pati gražiausia Gintaras VISOCKAS
Neseniai lankiausi Paryžiuje. Mačiau ten Dievo Motinos Katedrą, tikriausiai didingiausią katalikų šventovę pasaulyje. Bet man pati gražiausia ši, Bezdonių, bažnyčia. Ir šilta, ir jauki, ir artima. Čia atėjusi visuomet jaučiu dvasinę atgaivą, nusiraminimą ir begalinį norą dar daugiau daryti gera, šitaip į Bezdonių bažnyčią gausiai susirinkusiems miestelio gyventojams bei svečiams kalbėjo buvusi ilgametė lietuvių kalbos mokytoja Aušrelė Šatienė. Šiuos žodžius ji ištarė vasario 15-ąją, kada visi Bezdonys iškilmingai minėjo Lietuvos nepriklausomybės dieną Vasario 16-ąją. Kadaise bažnyčioje mokiniai žaidė krepšinį Beje, jos smulkiai išdėstyta istorija, kaip medinė Bezdonių bažnyčia, sovietmečiu paversta sandėliu, vis dėlto buvo išsaugota tikintiesiems, mažai kam žinoma net pačiame Bezdonių miestelyje. Mat dauguma tų dienų liudininkų jau ilsisi kapuose. Lituanistės A. Šatienės pasakojimo, kaip, kada ir kieno pastangomis bažnyčia sugrįžo tikintiesiems, įdėmiai klausėsi visi susirinkusieji. Su didžiausiu susidomėjimu klausėsi net po mediniais bažnyčios skliautais į Vasario 16-osios minėjimą gausiai susirinkę Bezdonių moksleiviai. Kai kurie iš jų galbūt pirmą kartą išgirdo ir Aleksandro Kozlovskio, buvusio Bezdonių mokyklos direktoriaus, pavardę. Nors kadaise šis žmogus priešinosi, kad bažnyčia sugrįžtų katalikų bendruomenei, tačiau katalikai tiek lietuviai, tiek lenkai turėtų būti dėkingi jam. Pasak lituanistės A. Šatienės, gyvenimas sudėtingas dalykas. Jo neįmanoma pavaizduoti vien juodomis arba vien šviesiomis spalvomis. Kai į tuometinį sovietinį vykdomąjį komitetą atkeliavo Bezdonių bendruomenės skundas, kai paaiškėjo, jog Bezdonių katalikai reikalauja bažnyčią grąžinti jų reikmėms, tuometinis Bezdonių mokyklos direktorius A. Kozlovskis pasipriešino teisėtiems katalikų reikalavimams. Jo iniciatyva bažnyčioje tada buvo įkurta sporto salė: joje vykdavo kūno kultūros pamokos, ten moksleiviai žaisdavo krepšinį, futbolą, tinklinį. Svarstant, ar grąžinti bažnyčią tikintiesiems, ar ir toliau joje laikyti įrengtą sporto salę, mokyklos direktorius pareiškė ginsiąs sporto salės idėją. Nepadėjo nė tikinimai, kad atimtas švarkas, tegul ir su naujomis sagomis, niekada netaps naujųjų savininkų teisėta nuosavybe jį vis tiek privalu grąžinti ankstesniesiems savininkams. Tačiau bažnyčioje įrengdamas sporto salę A. Kozlovskis padarė labai gerą darbą. Iki tol bažnyčioje buvo sandėlis, kurio niekas deramai neprižiūrėjo. Jei tuometinis mokyklos direktorius nebūtų jo perėmęs mokyklos reikmėms, jei nebūtų parūpinęs lėšų remontui, jei pats kartu su moksleiviais nebūtų keitęs supuvusių sijų ir sienojų, šių dienų bažnyčia greičiausiai nebūtų sulaukusi. Taigi 1988 metais Bezdonių bažnyčioje dar buvo žaidžiamas krepšinis, o jau 1989-aisiais čia skambėjo šventos giesmės. Bažnyčią atgavusiems Bezdonių katalikams tereikėjo susiremontuoti vidų. Pasak lietuvių kalbos mokytojos A. Šatienės, šiandien direktorius A. Kozlovskis širdies gilumoje greičiausiai džiaugiasi, kad Bezdonių bažnyčioje moksleiviai meldžiasi, o ne sportuoja. Ipolito Užkurnio kryžius Mokytoja A. Šatienė tvirtino patirianti didžiausią palaimą, kai regi prie Ipolito Užkurnio kryžiaus, pastatyto prie pat lietuviškos mokyklos, stabtelėjantį ir persižegnojantį jaunuolį ar merginą. Mokytojos teigimu, vaikas, paauglys ar vyresniųjų klasių moksleivis tai daro nuoširdžiai, iš visos širdies. Juk jo tuo metu niekas nemato jis prieš kryžių stovi vienui vienas. Vadinasi, jis tai daro ne dėl kitų, ne tam, kad pasipuikuotų prieš mokytojus, tėvus ar bendraamžius. Toks vaikas nevartos alkoholio, nebandys paragauti narkotikų, neįžeis mokytojo, nepastums silpnesniojo. Kad Bezdonyse auga gausus padorių vaikų būrys, tai ir medinės Bezdonių bažnyčios nuopelnas, kalbėjo lituanistė, kurios kalba susilaukė nuoširdžių plojimų. Nedidelė miestelio paslaptis Bezdonys nedidelis, vos už keliolikos kilometrų nuo Vilniaus įsikūręs miestelis. Tačiau čia žmonės moka prasmingai, nuoširdžiai linksmintis. Beje, Bezdonys turi ir savų paslapčių, savų ypatumų. Įsiminė kunigo, Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos, Gailestingumo Motinos, bažnyčios administratoriaus kun. Alberto Bortiako pasakojimas apie Bezdonių šiokiadienius. Pasirodo, nūnai niekas tiksliai nežino, kiek Bezdonyse ir jo apylinkėse esama gyventojų. Mat šiam miesteliui priklauso net 22 Vilniaus pakraštyje išsibarsčiusios sodų bendrijos. Didžiausiai iš jų priskiriama per 500 sklypų, mažesnėms po šimtą, po du šimtus sklypų. Taigi kas dabar pasakys, kiek iš soduose gyvenančių žmonių žiemoti grįžta į sostinę, o kiek jų sodų nameliuose gyvena jau nuolat? Oficialūs duomenys skelbia, kad Bezdonyse ir jų apylinkėse gyvena per du tūkstančius žmonių. Bet šie duomenys seni. Ši žinia nėra labai gera, džiuginanti. Į sodus gyventi keliasi dažniausiai tie, kurie nebegali pragyventi ir išsilaikyti Vilniuje, vadinamosios rizikos šeimos. Tačiau, kun. A. Bortiako žodžiais, čia visi stengiasi gyventi kuo gražiau ir draugiškiau. Gausi lenkų bendruomenė neskriaudžia lietuvių, lietuviai lenkų. Bezdonių bažnyčia, kuri ateinančiais metais švęs savo atkūrimo 20-metį, dvikalbė. Šv. Mišios čia aukojamos ir lietuvių, ir lenkų kalba. Bet nesusipratimų, nepasitenkinimo, trinčių nepasitaiko. Po Antrojo pasaulinio karo čia buvo likusios vos trys šeimos, visos kitos atsikėlė po karo. Taigi Bezdonių bendruomenė dar tik kuriasi, leidžia šaknis. Bezdonyse kun. A. Bortiakas dirba jau trečius metus, tačiau nesigaili, kad likimas jį atsiuntė būtent į šį Vilniaus pakraštį. Tiesa, jis gyvena sostinėje, taigi į Bezdonių miestelį važinėja, kaip, beje, ir daugelis čia dėstančių mokytojų. Esama tik sveikos, profesinės konkurencijos Bezdonių Saulėtekio pagrindinės lietuvių mokyklos direktorius Algimantas Baranauskas pasidžiaugė, kad jo vadovaujamoje mokykloje (joje po vienu stogu telpa ir pagrindinė, ir vidurinė mokyklos) mokosi per 100 moksleivių. Atskira lietuviška mokykla veikti pradėjo tik 1992-aisiais. Iki tol Bezdonyse po vienu stogu glaudėsi ir lenkiška, ir rusiška, ir lietuviška. Šiandien Bezdonyse veikia tik lietuviška ir lenkiška mokykla ir jokių nesusipratimų tarp jų nėra. Direktorius A. Baranauskas įsitikinęs, kad čia esama tik sveikos, profesinės konkurencijos, kuri šiandien yra sveikintina. Bezdonių Saulėtekio pagrindinė lietuvių mokykla turi savo ypatumų. Joje dauguma moksleivių iš mišrių šeimų, nors visi dalykai dėstomi tik lietuvių kalba. Taigi kai kuriems moksleiviams tenka lankyti sustiprintas lietuvių kalbos pamokas. Švenčių negalima piršti įkyriai, per prievartą Pasakodama, kaip Bezdonyse švenčiamos valstybinės, patriotinės šventės. Saulėtekio mokyklos istorijos mokytoja Milda Daškevičienė pabrėžė, kad tokių renginių nederėtų piršti įkyriai, per prievartą. Ruošdamiesi minėti Vasario 16-osios 90-metį jie, mokytojai, vadovavosi principu: kuo daugiau šilumos, nuoširdumo ir kuo mažiau pompastikos, oficialių kalbų. Kiek didesnį Vasario 16-osios minėjimą jie surengė tik šiemet, o iki tol šią šventę minėdavo tik mokyklos bendruomenėje. Lietuvių mokykla, istorijos mokytojos M. Daškevičienės žodžiais, puikiai sutaria su lenkų Bezdonių Julijaus Slovackio vidurine mokykla, kuriai vadovauja Veslava Voinič. Tarp mūsų nėra politinių nesutarimų. Aš pati kilusi iš Žemaitijos, čia istorijos vaikus mokau tik trejus metus. Bet man čia patinka. Istoriją dėstau taip, kaip mane mokė Vilniaus universitete, pasakojo istorijos mokytoja M. Daškevičienė. Jaunimas čia nesugadintas, neišpaikintas Paprašyta apibūdinti Bezdonių miestelio jaunimą, istorijos mokytoja M. Daškevičienė patvirtino, jog jaunimas čia geras, nesugadintas, neišpaikintas. Ji neneigė, kad kartais pasitaiko ir negražių dalykų vienas ar kitas paauglys paragauja alaus ar degtinės, tačiau tokių masinių girtuokliavimų, muštynių, kokių pasitaiko Vilniuje, Bezdonyse tikrai nėra. Ir nebus. Bezdonyse visai kita aplinka, visai kitos tradicijos. Aš nebijau pasakyti, jog čia ir narkotikai nepaplis. Kodėl? Sunku pasakyti. Bet čia žmonės nesugadinti, turintys stuburą. Čia visai kita dvasia, nusiteikimas, atviravo istorijos mokytoja. Pasak M. Daškevičienės, moksleiviai domisi ir Lietuvos istorija. Bėda tik ta, kad trūksta paprastai, nuoširdžiai, įdomiai būtent moksleiviams, o ne akademinei bendruomenei parašytų istorijos vadovėlių. Dauguma dabartinių vadovėlių yra per sunkūs, neįkandami moksleiviams, todėl tokiais atvejais labai daug priklauso nuo mokytojo, ar jam pavyks moksleivį sudominti, sakykim, lietuvių pokario kovomis už nepriklausomybę. Bet jie, Bezdonių mokytojai, stengiasi gyventi įdomiai, prasmingai, su mokiniais palaikyti draugiškus, pagarbius santykius. Mes su vaikais ne mokytojaujame, bet draugaujame, tvirtino istorijos mokytoja M. Daškevičienė. Miestelio skautai ruošiasi žygiui Iškilmingame Vasario 16-osios minėjime Bezdonyse dalyvavo ir Lietuvos skautų sąjungos Valdovų rūmų tunto vadas vyriausiasis skautininkas Ričardas Simonaitis. Būtent jo iniciatyva čia maždaug prieš ketverius metus buvo įkurta nauja skautų draugovė. Bezdonių moksleiviai į ją noriai veržiasi. Ši draugovė Bezdonyse ne popierinė. Skautų vadovybė Bezdonių moksleiviams šią vasarą ketina surengti malonią staigmeną planuoja maždaug penkių parų žygį vandeniu iš Vilniaus į Kauną. Tik dar neapsispręsta, ar valtimis, ar plaustais plaukti iki Kauno. Tokia kelionė Bezdonių vaikams turėtų palikti didelį įspūdį: juk teks nakvoti palapinėse, kurti laužus, patiems gamintis valgį. Pasak vyriausiojo skautininko R. Simonaičio pavaduotojos paskautininkės Rimos Jankūnienės, kai kurie Bezdonių moksleiviai į tokią kelionę leisis pirmą kartą. Bezdonyse esama nemažai vaikų, kurie nėra matę Vilniaus, Kauno, juolab plaukę upe valtimis ar plaustais. Aktoriaus Vytauto Kupšio dainos O kokį įspūdį Vasario 16-osios minėjimas paliko Panevėžio J. Miltinio dramos teatro aktoriams Vytautui Kupšiui ir Eleonorai Koriznaitei, parodžiusiems savo parengtą programą Ko gi trokšti, nesoti dvasia?? Bezdonių bažnyčioje V. Kupšys, pritardamas gitara, atliko dvylika savo kūrybos dainų, o E. Koriznaitė skaitė Maironio eiles. Tiek V. Kupšio gilios, prasmingos, ilgesingos dainos, tiek E. Koriznaitės raiškiai perskaityti Maironio eilėraščiai negalėjo nepalikti gilaus įspūdžio klausytojams. O aktoriams iš Panevėžio Bezdonyse labiausiai patiko miestelėnų šiluma, draugiškumas, atvirumas. Pasak aktoriaus V. Kupšio, jis pats kilęs iš provincijos, todėl turi su kuo palyginti, sugretinti. Jo žodžiais, Bezdonys tikrai moka prasmingai, giliai, nuoširdžiai, netradiciškai linksmintis bei išvengti ilgų, valdiškų, nuobodžių kalbų. Bezdonys, Vilniaus rajonas Autoriaus nuotraukos
© 2008 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |