Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Pasaulis
Sveikata
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Griežtinamas šventųjų skelbimo procesas

Mindaugas BUIKA

Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas kardinolas Žozė Saraiva Martinsas sako, kad kanonizacijos bylos būtų tiriamos rūpestingiau

Paskutinė Fatimos regėtoja sesuo Liucija, kurios betifikacijos procesas buvo paankstintas

Paskelbta nauja Vatikano instrukcija

Vatikane pristatyta Šventųjų skelbimo kongregacijos instrukcija „Sanctorum Mater“ turėtų sugriežtinti beatifikacijos ir kanonizacijos procesą. Joje ypač akcentuojamas galimo kandidato į Bažnyčios altoriaus garbę „šventumo garso“ bendruomenėje aspektas, kaip pagrindinis kriterijus priimant sprendimą pradėti beatifikacijos (paskelbimo palaimintuoju) bylą. Minėtas aspektas turi pasireikšti natūraliai, t. y. būti pagrįstas vietos tikinčiųjų įsitikinimu, o ne dirbtinai kuriamas. Manoma, jog dėl šių reikalavimų turėtų sumažėti bylų, siunčiamų į Vatikaną šventumo patvirtinimui, skaičius.

Vasario 18 dieną pristatydamas naująjį dokumentą Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas kardinolas Žozė Saraiva Martinsas paaiškino, jog kalbama ne apie naujas taisykles, bet norima užtikrinti, jog egzistuojančios normos dieceziniame beatifikacijos ir kanonizacijos bylų tyrime „būtų taikomas rūpestingiau“. Trumpai aptardamas kiekvieną iš šešių instrukcijos „Sanctorum Mater“ skyrių, ją rengusios Šventojo Sosto dikasterijos vadovas pastebėjo, jog pirmiausia atkreipiamas dėmesys „į poreikį tikros šventumo reputacijos dar prieš pradedant procesą“. Kaip tik čia reikia iš naujo apmąstyti peticijos pateikėjų – postulatoriaus ir diecezijos vyskupo – vaidmenį ir atsakomybę.

Juk negali nedidelė grupė žmonių, kad ir įtakingų, nuspręsti, jog jų miręs draugas buvo geras krikščionis, todėl vertas paskelbti šventuoju. Taip pat ir vienuolija negali stengtis „prastumti“ jos įkūrėjo bylą, jeigu kandidatas ar kandidatė plačiai neišgarsėjo už savo vienuolijos ribų. Būtent dėl to rekomenduojama, kad vienuolijos nario byloje dauguma liudytojų neturėtų priklausyti tai pačiai vienuolijai. Naujojoje instrukcijoje taip pat pabrėžiama, jog kandidato šventumo liudytoju negali būti jo nuodėmklausys ir dvasinis vadovas.

Preliminarinės bylos etapas gali būti tęsiamas tik gavus „Nihil Obstat“ iš Šventųjų skelbimo kongregacijos. Tai reiškia patvirtinimą, jog kandidato į palaimintuosius ir šventuosius raštuose bei mokyme nebuvo jokio prieštaravimo Bažnyčios magisteriumui. Vietinio vyskupo paskirtas bylos tyrėjas – postulatorius negali nuslėpti, jeigu yra nustatyti kokie nors prieštaravimai. Teologijos ekspertams siūloma susipažinti su kandidato publikuotais ir nepublikuotais raštais, kad galutinai būtų patvirtintas jų atitikimas tikėjimo tiesoms.

Taip pat reikia ypač atsargiai tirti galimą stebuklingą išgijimą, kuris įvyko maldoje prašant kandidato užtarimo. Išgijimas būtinai turi būti patvirtintas kompetentingų medikų liudijimu. Jeigu išgijęs asmuo gyvena esamuoju laiku, du nepriklausomi ekspertai turi ištirti jo sveikatą ir įvertinti „visomis galimomis klinikinėmis bei technologinėmis priemonėmis“. Beatifikacijai būtinas bent vieno tikro stebuklo patvirtinimas, o kanonizacijai – antro, kadangi byla tiriama iš naujo.

Beatifikuota ir kanonizuota apie 600 katalikų

Šiuo metu Katalikų Bažnyčioje galiojančią šventųjų skelbimo tvarką reglamentuoja 1983 metų sausio 25 dieną popiežiaus Jono Pauliaus II apaštališkoji konstitucija „Divinus Perfectionis Magister“. Netrukus po to, vasario 7-ąją, Šventųjų skelbimo kongregacija publikavo instrukciją „Normae Servandae“, kurioje išdėstyti praktiniai reikalavimai beatifikacijos ir kanonizacijos bylų pradėjimui bei nagrinėjimui. Aiškindamas, kodėl praėjus 25 metams po minėtų dokumentų paskelbimo prireikė naujos detalizuojančios instrukcijos, kardinolas Ž. Saraiva Martinsas pažymėjo, kad ankstesnės nuorodos ne visose diecezijose buvo teisingai suprastos ir praktikuojamos, todėl jo vadovaujama dikasterija turėdavo taisyti klaidas. Jis taip pat pripažino, kad ne visur yra pakankamai specializuotų patyrusių ekspertų, galinčių kvalifikuotai atlikti bylų tyrimo procedūras. Dėl šios priežasties naujoji 45 puslapių instrukcija „bus tikrai naudinga ir netgi būtina“, – sakė kardinolas.

Jis pateikė popiežiaus Benedikto XVI jau beveik trejų metų pontifikato statistiką, rodančią, kad jo pirmtako Jono Pauliaus II beatifikacijų ir kanonizacijų gausa kol kas yra išlaikoma. Taigi, prie dabartinio Šventojo Tėvo jau įvyko 20 beatifikacijos ceremonijų, kuriose palaimintaisiais paskelbti 563 Dievo tarnai ir tarnaitės (36 išpažinėjai ir 527 kankiniai). Tarp jų buvo 48 dieceziniai kunigai, 485 vienuoliai ir vienuolės, 30 pasauliečių (iš viso 509 vyrai ir 54 moterys).

Daugeliu atvejų beatifikacija buvo celebruojama vienam asmeniui, tik 2007 metų spalio 28 dienos iškilmėse Romoje palaimintaisiais paskelbti 498 ispanų kankiniai: didžiausia grupė Bažnyčios istorijoje. Pagal naują popiežiaus Benedikto XVI potvarkį beatifikacijai vadovauja ne jis pats, bet deleguotas atstovas, dažniausiai Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas. Beatifikacijos ceremonijos vyko pačių skelbiamų palaimintųjų gimtosiose diecezijose Italijoje (net 18), Meksikoje, Brazilijoje, Portugalijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje ir Austrijoje.

Šventųjų skelbimo apeigoms, tai yra kanonizacijai, ir toliau vadovauja pats popiežius Benediktas XVI. Jo pontifikate vyko jau keturios tokios iškilmės (trys Romoje ir viena Brazilijoje) ir jų metu buvo kanonizuota 14 Katalikų Bažnyčios dvasinio luomo narių (du vyskupai, keturi kunigai, penki vyrai vienuoliai ir trys moterys vienuolės). Iš viso dabartiniame pontifikate kanonizuota ir beatifikuota 577 asmenys. Pirmiesiems trejiems dabartinio pontifikato metams tai gana daug, nors popiežius Benediktas XVI ir toliau pabrėžia, kad tie, kurie dirba su beatifikacijos ir kanonizacijos bylomis, turi suvokti, kad pirmiausia jie tarnauja tiesai.

Atsakingas postulatoriaus vaidmuo

Apie tai Šventasis Tėvas kalbėjo gruodžio viduryje Vatikane surengtame tarptautiniame postulatorių susitikime, kuriame dalyvavo daugiau kaip 300 bylų tyrėjų. Šiuos ekspertus Šventųjų skelbimo kongregacija buvo sukvietusi dar kartą paanalizuoti minėtos popiežiaus Jono Pauliaus II apaštališkosios konstitucijos „Divinus Perfectionis Magister“ svarbą artėjant jos paskelbimo 25-osioms metinėms. Tame dokumente buvo iš esmės peržiūrėtos beatifikacijos ir kanonizacijos proceso procedūros, atsižvelgiant į ekspertų pageidavimus šioje srityje, kuri „yra tokia svarbi visam Bažnyčios gyvenimui“, – sakė Benediktas XVI postulatoriams.

Jis nurodė, kad per beatifikacijų ir kanonizacijų šventimą Bažnyčia „reiškia padėką Dievui už tuos vaikus, kurie dosniai atsiliepė į dieviškąsias malones, taip juos pagerbdama ir kreipdamasi į juos, kaip į užtarėjus“. Naujai paskelbtų palaimintųjų ir šventųjų „šviesius pavyzdžius“ Bažnyčia pateikia visiems tikintiesiems, kurie per krikštą buvo pašaukti šventumui, – kas yra kiekvieno krikščionio gyvenimo svarbiausias uždavinys ir tikslas. Bažnytinės bendruomenės turi suprasti, kad ypač mūsų laikais yra didelis poreikis „liudytojų, gebančių įkūnyti Evangelijos amžinąją tiesą į realias gyvenimo aplinkybes, tuo būdu darant jį priemone viso pasaulio išganymui“, – aiškino Šventasis Tėvas.

Paskelbti palaimintieji ir šventieji, jeigu yra pristatomi parodant visą jų „dvasinį dinamizmą ir išgyventą istorinę tikrovę“, gali daug kuo prisidėti darant Dievo Žodį ir Bažnyčios misiją „įtikinamesnę ir patrauklesnę“ šių dienų katalikams. „Kontaktas su jais atveria kelią tikram dvasiniam atgimimui, nuolatiniam atsivertimui ir naujų šventųjų išsiskleidimui“, – pabrėžė popiežius Benediktas XVI. Kaip tik todėl dabar pastebimas stiprėjantis susidomėjimas šventųjų gyvenimu ir darbais tiek religiniame, tiek kultūriniame lygmenyje.

Dėl to beatifikacijos ir kanonizacijos bylų postulatoriams reikia būti išskirtinai rūpestingiems ir objektyviems, nes jie pirmiausia yra „tiesos tarnystėje“. Šventasis Tėvas tvirtino, kad dieceziniame bylų tyrimo lygmenyje turi būti vienodai nuosekliai renkami liudytojų parodymai bei dokumentai – tiek palankūs Dievo tarnų šventumo garsui ar kankinystės įrodymui, tiek ir jam priešingi, jeigu tokie faktai iškyla. „Kadangi postulatorių vaidmuo yra fundamentalus (…), jų veiksmai turi būti aukščiau kritikos, įkvėpti tiesos ir paženklinti absoliučiu sąžiningumu“, – pabrėžė Popiežius.

Dispensa sesers Liucijos bylai

Naujoji Popiežiškosios šventųjų skyrimo kongregacijos instrukcija „Sanctorum Mater“ išlaiko iki šiol galiojančią tvarką, pagal kurią beatifikacijos bylos diecezinis tyrimas gali būti pradėtas tik praėjus penkeriems metams nuo galimo kandidato į šventuosius mirties. Šį reikalavimą išskirtiniais atvejais gali pakeisti pats Popiežius, sutrumpindamas laukimo laiką beatifikacijos bylos pradėjimui. Kaip tik taip pasielgė popiežius Jonas Paulius II, kuris 1999 metais suteikė dispensą Motinos Teresės iš Kalkutos bylos greitesniam tyrimui. Meilės misionierių kongregacijos įkūrėja, mirusi 1997 metų rugsėjo 5 dieną, to paties Šventojo Tėvo buvo beatifikuota 2003 metų spalio 19-ąją. Dabartinis popiežius Benediktas XVI taip pat padarė išimtį tradiciniam reikalavimui, 2005-ųjų gegužės 13 dieną paskelbdamas, kad leidžia pradėti jo pirmtako Jono Pauliaus II beatifikacijos bylos tyrimą praėjus vos 42 dienoms po Dievo tarno mirties.

Visiškai neseniai pasiekė nauja džiugi žinia: popiežius Benediktas XVI paskelbė dar vieną dispensą, leisdamas pradėti Fatimos Dievo Motinos apsireiškimų regėtojos sesers Liucijos dos Santos beatifikacijos bylą. Apie tai pranešė Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas kardinolas Ž. Saraiva Martinsas vasario 13 dieną, kuris Koimbros katedroje, Portugalijoje vadovavo sesers Liucijos trečiųjų mirties metinių celebravimui. Ta proga Vatikano spaudos tarnybos paskelbtame komunikate teigiama, kad minėtu sprendimu Šventasis Tėvas atsiliepė į Koimbros vyskupo Albino Mamedės Kleto prašymą, prie kurio prisidėjo daugelis vyskupų ir tikinčiųjų visame pasaulyje. Koimbros karmeličių vienuolyne sesuo Liucija gyveno didžiąją savo gyvenimo dalį: ji mirė 2005-ųjų vasario 13 dieną, sulaukusi 97 metų.

1917 metais sesuo Liucija kartu su kitais dviem vaikais, savo giminaičiais Jacinta ir Pranciškumi Marto, regėjo Fatimoje apsireiškusią Švč. Mergelę Mariją. Šio stebuklo tikrumą Bažnyčia pripažino 1930-aisiais ir Fatimos šventovė išgarsėjo visame pasaulyje. Du iš trijų regėtojų mirė gana anksti: Pranciškus 1919 metais, o Jacinta 1920-aisiais. Vienuole tapusi sesuo Liucija, kaip minėta, sulaukė gilios senatvės ir plačiai papasakojo apie Fatimos Dievo Motinos pranašišką mokymą. Regėtojus Pranciškų ir Jacintą popiežius Jonas Paulius II beatifikavo Fatimoje 2000 metais. Dabar pradedama beatifikacijos byla ir seseriai Liucijai, apie kurios šventumą garsas buvo plačiai pasklidęs ne tik Portugalijoje, bet ir visame pasaulyje.

Rašydamas pratarmę 2007 metų rudenį publikuotai Vatikano valstybės sekretoriaus kardinolo Tarcizijaus Bertonės knygai „L’Ultima Veggente di Fatima“ („Paskutinė Fatimos regėtoja“) popiežius Benediktas XVI pabrėžė buvusį sesers Liucijos „sielos skaidrų žvalumą, jos moterišką širdies išmintį, kuri perėjo į krikščioniškojo tikėjimo tvirtumą“. Šios „nuolankios vienuolės“ perduotoje Fatimos žinioje visu ryškumu „spindi Švč. Mergelės Marijos vaidmuo, kuri su savo motiniška ranka veda krikščionis per visus gyvenimo sunkumus“.

© 2008 „XXI amžius“