|
Šventės ir atgaila
Linas Šalna
Mnėjome ir šventėme didelę šventę Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto 90-metį. Atrodo, tikrai istorinis įvykis, kurį labai pagarbiai ir iškilmingai turėjo paminėti mūsų valstybininkai, politikai, visuomenė. Tačiau to, regis, nebuvo, jeigu neminėsime trijų kaimyninių valstybių prezidentų apsilankymo. Tik šių prezidentų dalyvavimas didžiausiame mūsų valstybės įvykio paminėjime ir suteikė šiai šventei iškilmingumo ir didingumo. Deja, ir tuos svarbius šventės momentus, kuriuose dalyvavo svečiai prezidentai kartu su Lietuvos prezidentu Valdu Adamkumi, dauguma mūsų politikų ignoravo labai mažai politikų galima buvo sutikti. Atrodo, kad daugybei Lietuvos Seimo ir Vyriausybės narių, ministerijų darbuotojų Vasario 16-osios 90-metis visiškai nesvarbu svarbiau yra užimti postą, užimti kėdę. O gal jie ignoruoja Vasario 16-osios sukakties paminėjimą kaip tariamai liūdną, ar pernelyg rimtą? Juk ne paslaptis, kad kai kam vis dar atrodo, kad Vasario 16-oji yra minima ne taip pernelyg rimtai. Štai vienas į Lietuvą jau seniai sugrįžęs išeivis kelia klausimus: Kodėl Vasario 16-ąją minime taip rimtai, santūriai, liūdnai? Juk tai turėtų būti džiaugsmo šventė atgavome nepriklausomybę! Ir iškart argumentuojama tą dieną ir aplink ją, nei trumpai prieš ją, nei trumpai po jos nebuvo ginklo kovų, kraujo liejimo (Mykolas Drunga, Universitas Vytauti Magni). Išeivis dar prisimena, kaip būdavo smagu, kai Vasario 16-ąją į mūsų lietuviškas sales atsilankydavo ir amerikiečių politikos atstovai ne mes pas juos, o jie pas mus. Tačiau ar keldami tokius klausimus nesuponuojame atsakymo: taip, išties mūsų Vasario 16-oji yra švenčiama liūdnai rimtai, o jeigu taip, tai neverta jos švęsti ir eiti ten būriais. Ką gi, dabarties lietuviai, girdėdami tokias kalbas iš gerbiamų sugrįžusių išeivių, taip ir elgiasi būriais į šventes netraukia. Priešingai bėga iš šventės, nes sudarytose šventės programose mato valdininkišką požiūrį į šventę.
Štai Vasario 16-osios 90-mečio minėjimas Operos ir baleto teatre tikrai nenudžiugino gausybės kviestinių svečių, surinktų iš visų pasviečių. Vienas apžvalgininkas labai teisingai pastebėjo: Solidi publika pagarbiai sutiko Jo Ekscelenciją Valdą Adamkų. Prezidento kalba buvo tarytum gera, nubrėžianti tautos kelio istorines gaires, tačiau atstu besilaikanti nuo krašto dabarties, nieko nepasakanti apie šiandienos jo būklę. /.../ Tačiau šiandienos Lietuvos situaciją, kurios vertinimo buvo galima pasigesti valstybės vadovo kalboje, idealiai atspindėjo šventinis koncertas. Kraštą ištikusi gili dvasinė krizė, jeigu valstybės atkūrimo 90-mečiui garbingiausiems užsienio svečiams įstengiame parodyti rusiško baleto linksmybės namų sceną iš Raudonosios Žizel ir prikeltą iš numirusių Lietuvos ansamblį. Atrodė, Lietuvoje jau nebeliko profesionalaus meno Petras Vyšniauskas ir Veronika Povilionienė čia buvo kaip svetimkūniai, patekę per klaidą. Nedaug trūko, kad Lietuvos ansamblis būtų užtraukęs: Mūs kolūkio pirmininkas vidury ratelio... Kaip po partijos suvažiavimo Sporto rūmuose bedvasio, lėkšto skonio koncerto programą sudarė prezidentūra. Ir tokių atsiliepimų apie Operos ir baleto teatre vykusį jubiliejinį koncertą teko girdėti ne vieną. Beveik iš visų Vasario 16-osios 90-mečiui skirtų renginių galime spręsti, kad neturime nei susiformavusių valstybinių tradicijų (kurių buvo sočiai prieškario nepriklausomybės metais), nei ateities vizijos, nei pagarbos tautai. Aukščiausieji valstybės vadovai staiga atsirasdavo savo prabangiais limuzinais ir taip pat staiga pradingdavo. Ir visur su didžiausia apsauga. Kaip tai skiriasi nuo komunistų (ir šiuolaikinių) šmeižiamo prezidento Antano Smetonos, niekada nevaikščiojusio su apsauga, o Laisvės alėjoje, Kaune, pasisveikinusio su gausybe savo pažįstamų, pagarbiai pakeliant skrybėlę. Bet tai buvo diktatūros metais... Tie nedideli būreliai, per šiemetę Vasario 16-ąją susirinkę Arkikatedros aikštėje ar prie paminklo partizanų vadui Jonui Žemaičiui (šalia Krašto apsaugos ministerijos), ar prie Signatarų namų Pilies gatvėje Vilniuje, negalėjo užpildyti to reikalingo ir netgi būtino džiaugsmo mūsų Valstybės 90-mečiu. Neieškojome ten nei kokio nors rimtumo ar liūdnumo, nei perdėto džiaugsmo (jo turbūt netrūko vakare Arkikatedros aikštėje vykusiame koncerte). Visur vyravo iškilmingumas. Ir tai svarbiausia. Tad ne dėl išgalvoto šventės rimtumo ar liūdnumo tauta nesiveržia į mūsų renginius. Priežastys yra kitos, tik apie jas kalbėti vengiama. Be jau minėto valdininkiško švenčių scenarijaus parengimo (jis ypač buvo būdingas kviestiniams svečiams skirtame koncerte Operos ir baleto teatre), priežasčių yra ir svarbesnių.
Kodėl taip, atžagariomis rankomis, rengiami patriotizmui skirti renginiai? Ko nepadarė valstybė? Ko nepadarė valstybę sudarantys piliečiai? Žinome ir ant savo sprando patyrėme ilgus okupacijos metus. Daug kančių buvo... Iškovojome, gal tiksliau atgavome laisvę ir nepriklausomybę, palikę daug aukų Rusijos lageriuose, Sibire, Lietuvos miškuose. Tik kur dingo mūsų skriaudikai? Gal jie susilaukė kokio nors minimalaus atpildo už padarytas skriaudas? O jeigu mes krikščioniškai jiems atleidome, tai gal girdėjome iš jų kokį nors atgailavimą? Deja, to niekada nebuvo. O jei ir buvo, tai buvo tik kažkoks neaiškus, prislopintas burbtelėjimas, daugiau reiškiantis visi mes vienaip ar kitaip kolaboravome, nekaltinkite mūsų. Taigi... Pasirodo, nebuvo skriaudikų, nebuvo budelių, nebuvo ir... okupacijos. Todėl už nuopelnus Lietuvai apdovanojami ne tik per kažkokį stebuklą išlikę partizanai ar disidentai (kartais tik vadinamieji, nes tikrieji Laisvės kovotojai vis labiau pamirštami), bet ir okupacinei valdžiai siela ir kūnu tarnavę kolaborantai, KGB tardytojai bei agentai. Jie gauna ir pelningiausius postus Valstybėje, jie laimi ir visus konkursus, jie gauna viską... Tauta tą mato ir tuo stebisi. To nemato ir nesupranta tik Prezidentą supantys patarėjai, nemato, aišku, ir premjeras su savo patarėju, turinčiu nemažą darbo stažą KGB. Todėl visai dėsninga, kad kai Kovo 11-osios akto signataras atsisako atvykti į Prezidentūrą pasiimti jam skirto apdovanojimo, nes tokį pat apdovanojimą neseniai buvo gavęs ir jo kankintojas KGB tardytojas, dauguma supranta tokios padėties kurioziškumą ir įvertina kaip didžiausią drąsą. Tik vėl viskas tęsiasi toliau: partizanai ar keletas disidentų pamaloninami nedidelėmis dovanėlėmis ir toliau paliekami skursti, o kolaborantai toliau klesti. Taigi asmeninė drąsa tik tokia ir palieka. Teisingumo nepadaugėjo ne tik drąsaus signataro atžvilgiu, bet ir visos tautos atžvilgiu. Pagarbos valstybei, atsidavimo tautai iš buvusių kolaborantų pusės nėra, lygiai kaip nėra ir atgailos. Nes jiems atleista neatgailavus. Atleista, suteikiant visas privilegijas ir paslepiant juos ir jų nuodėmes (nusikaltimus) po devyniais užraktais...
Bet ar gali būti atstatoma valstybė be teisingumo pagrindų?..
Tiesa, Vilniaus Arkikatedroje šv. Mišių metu galima buvo pastebėti ir kai kurių pasikeitimų valdančiųjų elgesyje. Štai Algirdas Brazauskas, vienas paskutiniųjų sovietinės Lietuvos vadovų (kartu ir kolaborantų, dėl ko jis skuba paaiškinti ir tada mes dirbome Lietuvai), ne tik sėdėjo ar atsistodavo šv. Mišių metu, bet ir atsiklaupdavo greta savo dabartinės žmonos, tuo išsiskirdamas iš daugelio garbingų svečių, beveik visuotinai ignoravusių dalyvavimą Vasario 16-ajai skirtose apeigose (nes tik stovėjimas ar sėdėjimas šv. Mišių metu, kad ir pirmose eilėse prie altoriaus, mažai ką reiškia). Tik reikia, kad atsivertimas būtų nuoširdus ir tikras. Ir ne vienkartinis. Jeigu tikrų atsivertimų per praėjusias beveik dvi dešimtis mūsų nepriklausomybės metų būtų buvę daugiau, tėvynės veidas būtų stipriai pasikeitęs: nebūtų išvykę iš krašto beveik pusė milijono, nebūtume praradę ir kelių dešimčių tūkstančių nužudytų negimusių gyvybių, nebūtume praradę ir tūkstančių, pražuvusių nuo alkoholizmo daug ko nebūtume praradę. O būtume gavę labai daug visos tautos gerovę, aukštą dorovę, lietuviškos kultūros atgimimą.
Bet jeigu sostinėje ar viename kitame didmiestyje Vasario 16-osios 90-metis buvo minimas valdininkiškai, tai, reikia džiaugtis, nuoširdžiai jis buvo švenčiamas mažuose provincijos miesteliuose. Ačiū Dievui, tokių minėjimų netrūko. Ir apie juos mes supažindiname XXI amžiaus skaitytojus.
© 2008 XXI amžius
|